Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuro (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuro (jap. 大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (jap. 妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuro bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (jap. 信徒, shinto) talismanais (Bane, 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuro dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 metrus). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane, 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Ikirio (生霊, ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yokai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue),...

Daugiau

Nuppeppo

Parašė Gabrielė Varkalytė - 2018-05-11 - Japonija

Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus[1] (jap. 妖怪, yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII amžiaus. Kartais tapatinamas su  antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (jap. ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip be lyties, ne aukštesnis nei metras su puse, veidas bei kitos kūno dalys – nutįsusi oda ir riebalai. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už puvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“  yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką.  Dažniausiai jie klaidžioja...

Daugiau

Širime

Parašė Ieva Kniežaitė - 2018-05-11 - Japonija

Širime (尻目 shirime) – Japonų folklore randama būtybė (Jokajus). Jo pavadinimas susideda iš dviejų rašto ženklų – 尻 (shiri, liet. išeinamoji anga) ir 目(me, liet. „akis“).  Pats terminas dar gali reikšti paniekinantį žvilgsnį į žmogų. Širime taip pat turi alternatyvų vardą – nuppori-bōzu. Senais laikais buvo sakoma, kad  šį jokajų galima rasti Kioto gatvėse. Legenda pasakoja, kad vėlų vakarą Kioto gatvėmis besivaikščiojantis samurajus buvo užkalbintas vyro, apsirengusiu kimono. Vyras paklausė, ar samurajus sutiktų jam skirti šiek tiek laiko. Samurajus jau buvo beišsitraukiąs kardą, ir užsipuolė vyrą. Tačiau, vyras staigiai nusirengė savo kimono, pasilenkė ir atvėrė savo išeinamają angą, kurioje buvo matyti šviečianti didelė akis. Samurajus išsigandęs puolė bėgti kuo toliau nuo paslaptingojo padaro. Širime gali savo auką nustebinti net du kartus. Pirma, širime neturi veido (laikinai moka sukelti iliuzija, kad veidą turi), todėl auka nustebinama parodant, kad jis neturi...

Daugiau

Kudanas

Parašė Kristina Michailikaitė - 2018-05-11 - Japonija

Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (jap. 妖怪 youkai)  kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 (“Žmogus“) ir 牛, (“Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos Vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė  saugojo nuo nelaimių, nuo blogos sėkmės ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat, Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai gimę jie, praneša savo pranašystes ir po 4 – 5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra...

Daugiau
Rodomas puslapis 2 iš 1512345...10...Paskutinis »