Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue), kurią...

Daugiau

Nuppeppo

Parašė Gabrielė Varkalytė - 2018-05-11 - Japonija

Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...

Daugiau

Širime

Parašė Ieva Kniežaitė - 2018-05-11 - Japonija

Širime (尻目 shirime) – japonų folklore randama būtybė, jokajus (妖怪 yōkai). Jo pavadinimas susideda iš dviejų rašto ženklų – 尻 (shiri, liet. „išeinamoji anga“) ir 目(me, liet. „akis“).  Pats terminas dar gali reikšti paniekinantį žvilgsnį į žmogų. Širime taip pat turi alternatyvų vardą – nuppori-bōzu. Senais laikais buvo sakoma, kad šį jokajų galima rasti Kioto gatvėse. Legenda pasakoja, kad vėlų vakarą Kioto gatvėmis besivaikščiojantis samurajus buvo užkalbintas vyro, apsirengusiu kimono. Vyras paklausė, ar samurajus sutiktų jam skirti šiek tiek laiko. Samurajus jau buvo beišsitraukiąs kardą ir užsipuolė vyrą. Tačiau, vyras staigiai nusirengė savo kimono, pasilenkė ir atvėrė savo išeinamają angą, kurioje buvo matyti šviečianti didelė akis. Samurajus išsigandęs puolė bėgti kuo toliau nuo paslaptingojo padaro. Širime gali savo auką nustebinti net du kartus. Pirma, širime neturi veido (laikinai moka sukelti iliuzija, kad veidą turi), todėl auka nustemba tai supratusi....

Daugiau

Kudanas

Parašė Kristina Michailikaitė - 2018-05-11 - Japonija

Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...

Daugiau