Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Talčumas

Parašė Ksenija Malkina - 2016-06-12 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Talčumas (탈춤 talchum) gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškas šokis su kaukėmis, kurio metu mėgdžiojama, kalbama ir net kartais dainuojama. Nors dauguma korėjiečių mano, kad talčumas yra tiesiog šokių drama su kaukėmis. Daugiau nei 700 metų, Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystėje apimančią vietą, kurioje šiuo metu yra šiaurinė Korėja ir dalis Mandžiūrijos, buvo atliekama rūmų muzika ir šokiai iš centrinės Azijos, Kinijos, Mandžiūrijos ir Korėjos, kurios vadinosi čiso (지소 Chiso). Gogurjo kaimyninėje karalystėje Pekčė (백제 Paekche), kaip budistinė forma buvo atliekamas šokis su kaukėmis rūmuose, kuris vadinasi korėjietiškai kiak (기악 kiak). Arijų bruožai ant kai kurių kaukių aiškiai parodė Indijos arba centrinės Azijos bruožus (Ministry of Foreign Affairs and Trade 2007). Trijų Karalysčių periodas Dėl įrašų stygiaus sunku kruopščiai apibūdinti Korėjos Trijų Karalysčių periodo pasirodymus bei teatrą. Kinijos, Japonijos ir Korėjos įrašai prasideda nuo VII a., kurie davė šiek tiek žinių apie...

Daugiau

No teatras

Parašė Radha Saulė Bartninkaitė - 2016-05-17 - Japonija

No teatras (能  no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai  japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas  su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms  ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis,  erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus  pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...

Daugiau

Kabukis

Parašė Kamilė Mitrikaitė - 2014-04-02 - Japonija

Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...

Daugiau

Pekino opera

Parašė Zita Mažeikaitė - 2014-03-27 - Kinija ir Taivanas

Pekino opera (京剧 jingju) – tradicinio kinų teatro forma, kuri jungia muziką, vokalinį atlikimą, pantomimą, šokį ir akrobatiką. Opera kitaip dar vadinama Beidžingo opera, tai reiškia „šalies sostinė“ arba „Kinijos širdis“ (Li, 2008, p. 1). Istorija Nors ir vadinama Pekino opera, tačiau ši opera gimė ne Kinijos sostinėje. Pekino operos pirmtakė yra huabu opera, ji paplitusi Jangdzės upės (扬子江 Jangzijiang) žemupyje ir XVII a. viduryje buvo atliekama Anhujaus trupės (Xu, 2003, p. 13). 1790 m., Čingų dinastijos (清朝 Qingchao) laikais, Anhujaus trupė atvyko į Pekiną atlikti vaidinimą per 80-tąjį imperatoriaus Čianlongo (乾隆 Qianlong) gimtadienį (Xu, 2003, p. 15). Ši data laikoma Pekino operos gimtadieniu. Operos auditorija buvo labai įvairi: ne tik karališkosios šeimos nariai, valdininkai ir mokslininkai, bet ir pirkliai, miesto gyventojai, amatininkai (Xu, 2003, p. 15). Po 1860 m. Pekino opera greitai išplito po visą šalį. Anksčiausiai Pekino opera išpopuliarėjo Tiandzino (天津 Tianjin) bei Hebėjaus...

Daugiau