Giaru subkultūra
Japonija yra žinoma ir išsiskirianti dėl joje vyraujančių mados tendencijų, skirtingų stilių bei subkultūrų. Šalis yra laikoma viena madingiausių visame pasaulyje (Clarke 2025). Viena iš mados tendencijų, tapusi dideliu Japonijos mados bruožu yra Haradžiuku (原宿 Harajuku) stilius, kuris išsivystė Tokijaus Haradžiuku rajone. 1990 metų pabaigoje šis stilius pradėjo garsėti, plėstis bei traukti viso pasaulio dėmesį dėl savo unikalumo, spalvų ir neįprastumo ,,kuklios“ Japonijos kontekste (Putri & Sundayra 2025). Haradžiuku stilius yra mados branduolys, kuris daro įtaką ne tik Japonijai, Azijai, bet ir tolimiausioms pasaulio šalims. Kitaip tariant, Haradžiuku stiliaus mergina, yra bet kokia mergina gatvėje, rodanti tikrąją save, nebijodama praeivių nuomonių, nesijaučianti suvaržyta, taip pat priimanti ir išreiškianti madą kaip meno formą. 1997-ieji buvo labai svarbūs Japonijos mados pasauliui, kadangi šiais metais, fotografas Aokis Šioičis (青木正一 Shoichi Aoki), mėgstantis įamžinti žmonių individualumą ir unikalumą jų išvaizdoje bei dėvimuose drabužiuose,...
Daugiau
Nušu raštas
Nušu atsiradimas Kinijoje valstietėms išsilavinimas įprastai buvo neprieinamas, jos nemokėjo oficialių kinų rašmenų, tad, norėdamos užrašyti savo mintis ir jomis pasidalyti su kitomis moterimis, sukūrė savo raštą – nušu (kin. 女書 nüshu, išvertus šis žodis reiškia „moterų raštas“). Šis raštas atsirado Dziangjonge (kin. 江永 Jiangyong), Hunano provincijoje, Kinijos pietuose. Dziangjongo moterys naudojo nušu rašydamos laiškus draugėms, vestuvių linkėjimus, garbinimo tekstus, biografines raudas, liaudies pasakas ir kitus tekstus, rašomus eilėraščio pavidalu. Šis raštas moterims buvo labai svarbus, nes padėjo užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, o tai padėjo išlikti stiprioms ir nepalūžti visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai (Liu 2015), bet taip pat nušu užtikrino ir konfucianistinių doktrinų įtvirtinimą tarp žemesnės klasės moterų (Yan 2023). Nušu tekstuose moterys atskleisdavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad, autorėms mirus, dažnai kartu su jomis būdavo palaidojama ar sudeginama ir jų kūryba. Dėl to sunku nustatyti, kada tiksliai šis raštas atsirado (Foster...
Daugiau
Ugnies šunys (Bulge)
Ugnies šunys, arba Bulge (kor. 불 개, bul gae), yra mitiniai padarai korėjiečių mitologijoje. Vadinami šunų žvėrimis iš Tamsos karalystės, Ugnies šunys korėjiečių mitologijoje visada vejasi Saulę ir Mėnulį, sukelia užtemimus, nes įkanda dangaus kūnams. Šios mitologinės būtybės paaiškina tokius reiškinius, kaip Saulės ir Mėnulio užtemimai (Chung 2014, p. 205). Mitas Mitas, užfiksuotas veikale Liaudies mitai iš Korėjos (kor. 한국의 썰워, hangugui seolwo), pasakoja, kad danguje buvo daug sferų. Vienoje iš jų, Tamsos karalystėje, Tamsos karalius Gamangnara ( kor. 가막나라, gamangnara) buvo nuo visko pavargęs. Mite pasakojama, kad karalius pradėjo nekęsti tamsos ir ilgėtis dangaus kūnų šviesos: Saulės ir Mėnulio. Gamangnara nusprendė šias šviesas sugauti, o tam padaryti nusiuntė savo nuožmų žvėrį – Ugnies šunį Bulge (kor. 불 개, bul gae). Savo šeimininko įsakymu Ugnies šuo nusprendė pirmiausia pulti Saulę, bet, atsikandęs jos ir norėdamas nunešti į Tamsos karalystę, nudegė nasrus. Saulė buvo per karšta. Ugnies...
Daugiau
Mapo tiltas
Mapo tiltas (kor. 마포대교, Mapodaegyo) – tai 1 400 m ilgio tiltas, Pietų Korėjos sostinėje Seule. Jis jungia du – Mapo (kor. 마포, Mapo) ir Jongdiungpo (kor. 영등포구, Yeongdeungpo) rajonus, esančius skirtingose Hangano (kor. 한강, Hangang) upės krantuose. Šis tiltas pradėtas statyti 1968-ųjų metų vasarį, statybos truko virš dvejų metų. Tik pastatytas tiltas pavadintas Seulo tiltu (kor. 서울대교, Seuldaegyo), bet 1984-aisiais buvo pervadintas į Mapo tiltą. Mapo tiltas ir savižudybės Mapo tiltas, geriau žinomas kaip Korėjos mirties tiltas. Pietų Korėja pagal savižudybių skaičių patenka į pirmą dešimtuką – čia kiekvieną dieną vidutiniškai 43 žmonės nusprendžia pakelti ranką prieš save. Priežastys skirtingos, bet išskiriama keletas dažniausiai pasitaikančių: tai problemos, kylančios šeimoje, mokykloje, nelaiminga meilė, sparčiai besivystanti šalies ekonomika, visuomenės spaudimas, stipri konkurencija – siekiama būti sėkmingam, gerai pasirodyti visuomenėje, užsitikrinti stabilų gyvenimą ir t. t. Šios problemos ir nuolatinis tobulumo...
Daugiau
Kinų nagų apsaugos priemonės
Kinų nagų apsaugos priemonės (kin. 指甲套 zhijiatao) – tai vėlyvos Čingų (kin. 清, Qīng) dinastijos (1644–1911) mandžiūrų (kin. 滿洲族, Mǎnzhōuzú), dažniausiai moterų, naudotos, nuo 3 iki 15 cm nagą apgaubiančios priemonės, saugančios nagus nuo išorės veiksnių. Jos naudotos norint nagus išlaikyti ilgus ir taip parodyti savo aukštą padėtį visuomenėje. Apsaugos dažniausiai mūvimos ant vieno, dviejų ar trijų pirštų, tačiau leista jas mūvėti ir ant keturių rankos pirštų. Ant nykščio apsaugos nebuvo mūvimos, nes tai nepatogu. Nagų apsaugos priemonės gamintos iš brangiųjų metalų, inkrustuotos brangakmeniais, tad dėl puošnumo gali būti laikomos ir papuošalais. Istorinis kontekstas XVII a. Mingų (kin. 明, Míng) dinastijos valdymą pakeitė mandžiūrai. 1644 m. Šiaurės Rytų Kinijos Mandžiūrijos regiono tautai užėmus dabartinę sostinę Pekiną, o 1680 m. ir visą Kiniją, buvo įvestas Čingų dinastijos valdymas (Elman, 2020). Jis tęsėsi iki 1911 (arba 1912) m. Jam būdingos ekonominės ir politinės reformos, dėl kurių buvo išplėstos...
Daugiau
