Kabukis
Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
Daugiau
Kagucučis
Kagucučis (jap. 迦具土, Kagutsuchi-no-kami ) šintoizmo mitologijoje yra ugnikalnių ir ugnies dievas, kuris buvo vienas iš pirmapradžių Idzanagio (jap. 伊邪那岐, Izanagi) ir Idzanami (jap. 伊弉冉, Izanami) atžalų. Taip pat jis dar dažnai vadinamas Homusubi (jap. 火産霊, Homusubi-no-kami). Kilmė Kai gimė Kagucučis, jo ugninga esencija sudegino jo motiną Idzanami, supykęs ir keršto trokštantis tėvas Idzanagis nukirto Kagucučio galvą ir supjaustė jį į aštuonias dalis bei išmėtė jas po Japoniją. Iš jo pasipylusio kraujo bei supjaustytų kūno dalių, gimė po aštuonis kami (jap. 神, Kami, liet. dievas). Manoma, kad iš supjaustytų aštuonių kūno dalių atsirado aštuoni ugnikalniai, kuriuose gyvena kami. (Roberts, 2010) Kagucučio simbolika Svarbiausias Kagucučio vaidmuo ir simbolika japonų mitologijoje yra kaip ugnies dievas. Gaisrai Japoniją kamuoja tūkstantmečius ir ne tik todėl, kad Japonija yra miškais apaugusi šalis. Vienas iš pagrindinių veiksnių, suformavusių visą Japonijos kultūrą, gyvenimo būdą, architektūrą ir mentalitetą, yra šalies polinkis...
Daugiau
Ubumė
Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas,...
Daugiau
Akira Kurosava
Akira Kurosava (jap. 黒澤 明, Kurosawa Akira) – japonų kino režisierius, scenaristas ir filmų prodiuseris. Jis gimė 1910 m. kovo 23 d. Tokijuje ir mirė 1998 m. rugsėjo 6 d. Kamakuroje (鎌倉市, Kamakura-shi). Kurosava yra laikomas vienu įtakingiausių kino režisierių visame pasaulyje. Per 57-erius savo darbo metus kino industrijoje jis sukūrė bemaž tris dešimtis filmų. Tokie jo filmai kaip „Gyventi“ (1952 m.), „Septyni samurajai“ (1954 m.), „Asmens sargybinis“ (1961 m.), „Kario šešėlis“ (1980 m.), „Ranas“ (1985 m.) sulaukė daugybės apdovanojimų bei tarptautinio pripažinimo. Biografija Akira Kurosava gimė Tokijuje, augo pasiturinčioje šeimoje, jo tėvas, Isamu Kurosava (1864–1948 m.), priklausė įtakingai samurajų (jap. 侍, samurai) šeimai, o motina, Šima Kurosava (1870–1952 m.), buvo iš Osakos kilusio pirklio dukra (Galbraith 2002). Nepaisant visuomenės nuotaikų tuometinėje Japonijoje, Kurosavos tėvas palankiai žiūrėjo į vakarų kultūrą ir teigė, jog teatras ir kinematografija turi didelį poveikį...
Daugiau
