Tekvondo
Tekvondo (태권도 taekwondo) yra vienas iš Korėjos kovos menų, reiškiantis rankų ir kojų techniką. Pavadinimas perimtas iš trijų kiniškų ženklų: tae – tai kojų technika, kwon – rankų technika, do – įvairūs procesai, apimantys specialisto kūną ir mintis. Do yra pasiekiamas treniruočių, įvairių formų ir laužiant taikinius būdu. Visa tai paremta įvairiomis rankų ir kojų technikomis (21 Icons of Korean culture 2009, p. 242). Istorija Senovės Korėjoje, maždaug prieš 5000 m., tekvondo stiliaus kovoje egzistavo tam tikras rankų susikibimas, kuriame nenaudojo ginklų. Valdant Goro dinastijai, subakdo (수박도, „kovojimas be ginklų“) tapo populiariu savigynos būdu, nenaudojant jokių ginklų, o tik rankas ir kojas. Jeseonų dinastijos atstovai įtraukė ir kitų Rytų Azijos kovos menų judesių, kad sukurtų naują kovos techniką. Už tekvondo tobulinimo slypi Korėjos kovos meno filosofija, kuri susifokusuoja į pagrindines vertybes: ištikimybę tautai, apginant save ir silpnesnį asmenį nuo išorinės grėsmės, ir, svarbiausia, kūno bei proto lavinimą (21 Icons of Korean...
Daugiau
Aukštojo mokslo institucijos Japonijoje
Aukštoji mokykla – tai mokslo ir tyrimų įstaiga, ugdanti aukštojo mokslo specialistus ir vykdanti tyrimus. Aukštųjų mokyklų tipai Japonijoje Japonijoje egzistuoja penkių tipų aukštojo mokslo institucijos. UNIVERSITETAI (suteikiantys bakalauro laipsnį): nacionaliniai (įkurti Japonijos vyriausybės, esantys visose prefektūrose; jų mokslinių tyrimų centrai vaidina svarbų vaidmenį; 2004 m. buvo reorganizuoti į korporacijas, siekiant tobulinti kiekvieno nacionalinio universiteto savarankiškumą ir autonomiją, gerinant mokslinių tyrimų veiklą), viešieji (įkurti viešųjų universitetų korporacijų; atlieka svarbią funkciją vietinių gyventojų švietimui, traktuojami kaip intelektualiniai ir kultūriniai centrai vietos bendruomenei) ir privatūs (įkurti švietimo korporacijų; sudaro 80% visų universitetų, juose mokosi 80% visų studentų; kiekvienas išsiskiria savo unikalia švietimo sistema ir inicijuoja ugdyti dvasinį palikimą; daug prisidėjo prie Japonijos aukštojo mokslo plėtros). Standartinė mokymosi trukmė 4 metai, išskyrus medicinos, odontologijos ir veterinarijos katedrų studentus, jų bakalauro studijos trunka 6 metus. 2011 m. duomenimis, Japonijoje buvo 1200 universitetų ir daugiau nei 3,22 mln. studentų. UNIVERSITETAI...
Daugiau
Imperatorius Činas Ši Huangdis
Činas Ši Huangdis (秦始皇帝 Qin Shi Huangdi) pirmasis Činų (Qin) dinastijos imperatorius, sugebėjęs per dešimt metų suvienyti Kiniją ir baigti Kovojančių karalysčių laikotarpį (Istorijos enciklopedija 2003, p. 44). Jam valdant padaryta nemažai reformų, pastatyta Didžioji kinų siena ir Terakotinė armija su arkliais – tai vieni svarbiausių jo pasiekimų. Kaip pirmasis Kinijos imperatorius jis padarė didelę įtaką Kinijos istorijai ir kultūrai, kuri atsispindi ir šiomis dienomis. Nuo Činų dinastijos kildinamas ir Kinijos vardas (Kondratas, Kondratas 2006, p. 307). Ankstyvasis laikotarpis – imperatorystės pradžia Činas Ši Huangdis gimė kaip Ingas Džengas (嬴政 Ying Zheng) 259 m. pr. Kr. Rytų Džou (770–256 pr. Kr.) dinastijoje, jis buvo Činų valstybės karaliaus sūnus. 246 m. pr. Kr. Ingas Džengas į sostą atsisėdo būdamas 13 metų po tėvo mirties. Valdydamas karalystę ir būdamas agresyvus bei ambicingas, Ingas Džengas užkariavo valstybes vieną po kitos, o būdamas 22 įgijo visišką galią, kai atsikratė...
Daugiau
Pekino opera
Pekino opera (京剧 jingju) – tradicinio kinų teatro forma, kuri jungia muziką, vokalinį atlikimą, pantomimą, šokį ir akrobatiką. Opera kitaip dar vadinama Beidžingo opera, tai reiškia „šalies sostinė“ arba „Kinijos širdis“ (Li, 2008, p. 1). Istorija Nors ir vadinama Pekino opera, tačiau ši opera gimė ne Kinijos sostinėje. Pekino operos pirmtakė yra huabu opera, ji paplitusi Jangdzės upės (扬子江 Jangzijiang) žemupyje ir XVII a. viduryje buvo atliekama Anhujaus trupės (Xu, 2003, p. 13). 1790 m., Čingų dinastijos (清朝 Qingchao) laikais, Anhujaus trupė atvyko į Pekiną atlikti vaidinimą per 80-tąjį imperatoriaus Čianlongo (乾隆 Qianlong) gimtadienį (Xu, 2003, p. 15). Ši data laikoma Pekino operos gimtadieniu. Operos auditorija buvo labai įvairi: ne tik karališkosios šeimos nariai, valdininkai ir mokslininkai, bet ir pirkliai, miesto gyventojai, amatininkai (Xu, 2003, p. 15). Po 1860 m. Pekino opera greitai išplito po visą šalį. Anksčiausiai Pekino opera išpopuliarėjo Tiandzino (天津 Tianjin) bei Hebėjaus...
Daugiau
Karatė
Karatė (空手 karate) yra savigynos sporto šaka, viena iš „tuščių rankų“ kovos menų rūšių, besiremianti priešininko blokavimu ir atakavimu. Karatė neturi olimpinės sporto šakos statuso, tačiau organizuojami įvairių lygmenų čempionatai (Levinson, Christensen, 1999, p. 213). Istorija Šiuolaikinės karatė smogimo ir spardymo metodai kilę iš tradicinių kovų sistemų – Okinava-te. Okinava-te buvo plėtojama Okinavoje ankstyvajame XVII a. Moderniąją karatė išrado Gičinas Funakošis (船越 義珍 Gichin Funakoshi) (1868–1957 m.). 1906 m. jis gastroliavo Okinavoje, pristatydamas publikai pirmuosiuos Okinava-te pasirodymus. Japonų armija pastebėjo akivaizdžią kovotojų jėgą ir stiprumą. Vėliau šiek tiek patobulinta technika įtraukta į fizinio ugdymo programą Okinavoje. Per šiuos metus Okinava-te tapo žinoma kaip karatė-džiutsu (空手術 karate-jutsu). 1916 m. Funakošis pristatė karatė-džiutsu japonų publikai. Bet tik po jo 1922 m. karatė demonstracijos pirmojoje nacionalinėje Japonijos atletikos parodoje Tokijuje Funakošis pakeitė mirtinas Okinava-te kovos technikas į mažiau pavojingą karatė-do (空手道 karate-dō) kovos formą. Jis pasiliko Japonijoje...
Daugiau
