Rakšasas
Rakšasas (skr. राक्षस rākṣasa) – Indijos mitologijos būtybė, kuri buvo įtraukta ir į budizmą (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Ši būtybė Japonijoje vadinama rasecu (jap. 羅刹 rasetsu) demonais. Šie demonai buvo ištremti iš dievų pasaulio ir priversti gyventi žemėje, o žmonija tapo jų aukomis (Mythology, n.d.). Rakšasais dažniausiai vadinami demonai, kurie medžioja kapinėse, valgo žmogieną ir geria karvių pieną. Rakšasas gali būti dviejų lyčių: ir vyras, ir moteris. Vyriškas rakšasas taip ir vadinamas – rakšasas, tačiau moteriška giminė turi šiek tiek kitokį pavadinimą – rakšasi (skr. Rākṣasī) (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Atsiradimo mitas Pati populiariausia istorija aiškina, kad šios būtybės buvo sukurtos atsitiktinai. Kai Brahma (skr. ब्रह्मा Brahmā), Indų mitologijoje žinomas, kaip dievas kūrėjas, Aukso amžiaus (skr. सत्य युग Satya Yuga) pabaigoje užmigo, rakšasas gimė iš jo gilaus kvėpavimo. Vos tik sukurti rakšasai pradėjo valgyti savo...
Daugiau
Mara
Mara (skr. मार Māra; kin. 天魔 Tiānmó) – budizmo demonas, vienas iš pirmųjų ne žmogiškos kilmės sutvėrimų, figūruojančių budizmo raštuose. Šis demonas, kurio vardas reiškia „žudiką“, atstovauja mus viliojančius ir klaidinančius troškimus ir yra labiausiai žinomas dėl bandymo sutrukdyti princui Sidhartai Gautamai (Budai Šakjamuniui) pasiekti nušvitimą. Vaizdavimas Budistų mitologijoje Mara dažniausiai vaizduojamas kaip baisus demonas, didžiulis dramblys, kobra arba jautis. Kai jam suteikiamas antropomorfinis pavidalas, Mara pateikiamas kaip storas padaras su mėlynai žalia arba raudona oda. Kaip ir dauguma rūsčių dievų Indijos kultūroje, paprastai jis turi tris akis ir gali turėti šešias rankas, jo galvą dažnai supa žmogaus kaukolių karūna, o jis pats vaizduojamas jodinėjantis drambliu. Taip pat teigiama, kad Mara gali pasisavinti kitų asmenų išvaizdą ir pasirodyti kaip žmogaus priešas arba mylimasis, taip sujaukdamas protą ir priversdamas žmogų priimti klaidingus sprendimus (Mythology). Mara budizmo kosmologijoje įkūnija nepaklusnumą, dvasinio gyvenimo...
Daugiau
Kšitigarbha
Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose. Kulto paplitimas Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448). Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏 Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448). Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩 Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang (kor. 지장 Jijang). Mitas...
Daugiau
Čiolima
Čiolima (천리마 Chollima) yra Korėjoje paplitęs simbolis, mitologinis sparnuotas arklys, kilęs iš kinų klasikų ir paprastai vaizduojamas Rytų Azijos kultūrose. Pažodžiui išvertus šį terminą jis reiškia – tūkstančių mylių arklys. Yra manoma, kad šis sparnuotas arklys yra per greitas ir elegantiškas, kad būtų sutramdytas bet kurio mirtingojo žmogaus. Tikima, kad per vieną dieną Čiolima gali nuskristi apie vieną tūkstantį li. „Li“ buvo tradicinis kinų atstumo vienetas (tūkstantis „li“ būtų lygus apie 400 km.). Kilmė Čiolimos kilmė siekia III a. pr. Kr.. Springas (1988, 180 p.) teigia: „Per amžius Kinijos istorijoje žirgai buvo laikomi ištvermingais gyvūnais, galinčiais atlikti nepakartojamus žygdarbius“. Vėliau šis terminas paplito ir kitose Rytų Azijos šalyse. Čiolima buvo literatūrinis kinų kalbos žodis žmonėms su talentais ir gebėjimais apibūdinti. Šiaurės Korėja Čiolima per pastaruosius kelis dešimtmečius įgijo nemažą reputaciją, nes ji buvo patvirtinta kaip Šiaurės Korėjos vyriausybės pažangos...
Daugiau
Nanbano prekybos laikotarpis
Nanbano prekybos laikotarpis (jap. 南蛮貿易時代 Nanban bōeki jidai, liet. „Mainų su pietiniais barbarais laikotarpis“), arba Nanbano mainai (jap. 南蛮貿易 Nanban bōeki, liet. „Mainai su pietiniais barbarais“), yra 1543 m. prasidėję prekybiniai ryšiai tarp Japonijos ir Portugalijos. 1614 m. šie ryšiai nutrūko, nes pradėta vykdyti Japonijos uždarumo politika (jap. 鎖国 Sakoku, liet. šalies uždarymas) (Cruz 2016). Kinų kalbos žodžiu Nánmán (kin. 南蠻, liet. „žmogus iš Pietų“) vadinti Kinijos pietuose ir pietvakariuose, daugiausia Jangdzės (Yangtze) upės slėnyje, gyvenę vietiniai žmonės. Vėliau japonai perėmė šį žodį, ir Nanban (jap. 南蛮, liet. „pietiniai barbarai“) pradėtas vartoti norint apibūdinti į Japoniją atvykusius portugalus ir kitus europiečius (Cruz 2016). Kultūrinis susidūrimas Nuo pirmojo susidūrimo 1542 m. Tanegašimos (jap. 種子島 Tanegashima) saloje japonai portugalus vertino atsargiai. Atvykėliai iš Europos vietiniams sukėlė stiprų kultūrinį šoką, nes nesuprato japonų rašto sistemos ir nemokėjo naudotis valgymo lazdelėmis. Nanbano prekybos laikotarpiu japonai buvo supažindinti su naujomis technologijomis, karine ginkluote,...
Daugiau
