Taketori Monogatari
Taketori Monogatari (jap. 竹取物語, liet. „Sakmė apie bambukų kirtėją“) – tai seniausias Japonijos grožinės literatūros kūrinys. Jo parašymo data nėra tiksli, tačiau teksto stilius rodo, kad jis sukurtas IX amžiaus pabaigoje arba X amžiaus pradžioje. Sakmės autorius taip pat nėra žinomas, o ir pačių pasakojimo versijų yra keletas, bet skiriasi tik detalės, o sakmės pagrindinis siužetas visose versijose išlieka toks pat (Keene 1956). Alternatyvus istorijos pavadinimas – „Sakmė apie princesę Kagują“ (かぐや姫の物語 Kaguya-hime no Monogatari). Princesės Kagujos sakmė Sakmėje pasakojama apie seną bambukų kirtėją, Taketori-no Okiną – (竹取翁 Taketori no Okina – senelis, kertantis bambukus), kuris su savo žmona užsidirbdavo pragyvenimui kirsdamas bambukus ir iš jų gamindamas įvairius namų apyvokos daiktus. Gyveno jie labai skurdžiai ir nelaimingai, kadangi neturėjo vaikų. Vieną dieną išėjęs kirsti bambukų, senolis išvydo bambukų giraitėje sklindančią šviesą, panašią į mėnesieną, kurios šaltinis buvo vienas iš bambukų...
Daugiau
Kinų drama „Bijūnų pavėsinė“
Tango Siandzu (汤显祖 Tang Xianzu) (1550–1616) drama „Bijūnų pavėsinė“ (牡丹亭 Mǔdān tíng) baigta apie 1588 m. Pirmą kartą suvaidinta 1598 m. princo Tengo pavėsinėje (滕王阁 Tengwang Ge). Tuo metu buvo plačiai kalbama, kad beveik visi galėjo padeklamuoti dramos žodžius. „Bijūnų pavėsinės“ literatūrinėje kalboje Siandzu išlaiko prozą ir liaudiškas idiomas. Tai ne tik įrodo neprilygstamą dramaturgo literatūrinių kompozicijų talentą, bet ir papuošia dramą, Siandzu galima pagirti už gilų pajautimą. Stipri aistra, nuoširdus dėkingumas, nuostabūs įvykiai ir graži kalba „Bijūnų pavėsinę“ paverčia maloniu kūriniu skaityti ir vertinti. Šis autentiško siužeto kūrinys yra sudarytas iš 55 scenų ir virš 400 arijų, o suvaidinti jam reikia daugiau nei 22 valandų. Dramos tekstas nebūtinai sutampa su muzika. Muzikinė drama „Bijūnų pavėsinė“ buvo leidžiama ir perleidžiama daug kartų, todėl kinų adaptaciniai tekstai buvo patobulinti taip, kad sutaptų su įspūdinga „Kunčiu“ (崑曲 Kunqu) operos muzika. Tangas Siandzu Tangas Siandzu – garsus...
Daugiau
Pietų Korėjos stalo etiketas
Korėjos stalo etiketas yra Šiaurės bei Pietų Korėjoje susiformavę visuotinai priimtos tam tikros etiketo taisyklės, normos, taikomos valgymo metu. Šios taisyklės išskiria Pietų Korėją, esančią šiaurės Rytų Azijoje, nuo kitų šalių ir išlaiko jos unikalią kultūrą. Korėjos maisto įvairovė ir stalo manieros išsivystė kartu su istorija ir žemės ūkiu, tačiau didžiausią įtaką darė konfucianizmo filosofija. Istorija Šiuolaikinės maisto kultūros nebūtų įmanoma suprasti neatsižvelgus į žemės ūkį ir istorijos ištakas. Nors žemdirbystė buvo pagrindinis ir efektyviausias maisto išgavimio šaltinis, tai turėjo ir savų trūkumų bei iššūkių. Besiartinant šaltajam sezonui, derlius būdavo atidedamas žiemos atsargoms. Šiam tikslui buvo statomi maisto sandėliai, skirti maistui laikyti bei tuo pačiu apsaugoti atsargas nuo netoliese gyvenančių plėšrūnų ar bakterijų, kurios supūdytų maisto produktus. Tačiau pats efektyviausias ir patikimiausias būdas išlaikyti atsargas ir prailginti produktų galiojimo trukmę yra konservavimas, rauginimas bei džiovinimas. Šie būdai padeda išlaikyti...
Daugiau
Vėlyvasis Džiosonas
Vėlyvojo Džiosono (조선 Joseon 1592-1876) laikotarpio pradžia galima laikyti japonų invaziją 1592 m. (25-ti Sondžo (선조 Seonjo) valdymo metai). Šios dinastijos sugriuvimo įvykių galima laikyti Gangvado sutarties pasirašymą 1876m. ir uostų atidarymą vėlyvajame XIX amžiuje (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 204). Vėlyvajame Džiosone suklestėjo menai, literatūra, buvo ištobulinta žemdirbystė, perimtos kitų šalių technologijos ir žinios (The Association of Korean History teachers, 2005, p. 179). Vėlyvojo Džiosono pradžia 1583 metais Ji Is (이이 Yi I 1536-1584), šalies saugumo ministras, paprašė audiencijos pas karalių. Jis teigė, kad šalis turėtų ruoštis galimai kaimynų agresijai. Kadangi jo teiginys skambėjo tikroviškai, jaučiant šiaurinių kaimynų – džiurčenų (dabartiniai mongolai) grėsmę, šis jo pareiškimas buvo priimtas. Tada Ji Is pasiūlė sudaryti 100 000 karių atsargos armiją (Baek 2011, p. 126). Po šio Ji Io pareiškimo atėjo grėsminga žinia, kad po 120 metų suskaldyta Japonija pagaliau...
Daugiau
Edo laikotarpio baldai
Tansu (箪笥) – japoniškos skrynios, spintelės, dėžutės, pirmą kartą pastebėtos VII a. antroje pusėje, imperatoriaus Tenmu valdymo laikotarpiu. Žodis tansu pirmą kartą buvo užfiksuotas XVII a. pabaigoje, t. y. Edo laikotarpyje. Tansu skrynios yra kampuotos dėžės formos, dažnai su apdailintu, išpuoštu priekiu, bet su ne itin, arba visiškai neapdailintais šonais. Kadangi tradiciniame japoniškame name dažnai centrinė erdvė yra stacionari, t.y. žmonės visada sėdi toje pačioje vietoje, nėra reikalo puošti šonų, nes jie nebus matomi. Žodžiai tan ir su atitinkamai reiškia maisto sandėliavimą ir malkų nešimą ir iš to galima nuspėti pirminę šių skrynių funkciją. Vėliau jų paskirtis išsiplėtė ir jie įgavo specifinius pavadinimus priklausomai nuo to, kam jie buvo naudojami (Tansu Cabinetry 2015). Pati populiariausia rūšis namuose buvo išio-dansu (衣装箪笥 ishō-dansu), kuri reiškia drabužių komoda. Ji turėjo, palyginti, didelius stalčius, skirtus laikyti drabužiams, bei mažesnius skyrelius audiniams ir smulkesniems aksesuarams. Kadangi iki...
Daugiau
