Japonijos imperijos ekspansionizmas (1868-1945)
Japonijos imperijos ekspansionizmas yra bendra teritorinės ir idėjinės plėtros visuma, prasidėjusi po 1868 m. įvykusios Meidži restauracijos, nors ir iki tol Japonija ne kartą buvo pradėjusi vykdyti ekspansionistinę politiką į kitas Rytų Azijos valstybes. Japonijos imperijos plėtra vyko iki 1945 m. pasibaigusio Antrojo Pasaulinio karo, kurį pralaimėjusiai Japonijai, buvo skirtos griežtos sankcijos, įskaitant ir užimtų kolonijų netekimą. Meidži revoliucija Japonijoje 1853 m. prie Japonijos krantų atvykus komandoro Metjaus K. Perio „Juodiesiems laivams“ ir paskelbus ultimatumą Japonija buvo priversta atšaukti Sakoku politiką, kuri buvo vykdoma daugiau nei du šimtus metų, kol Japonija buvo valdoma Tokugavų šiogūnato, kuris per daugiau nei pora savo valdymo šimtmečių nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir visame pasaulyje prasidėjusio kolonializmo. Atgyvenęs šiogūnato valdymas nesugebėjo pasipriešinti stipriam spaudimui iš Vakarų, siekiančiam atverti Japoniją prekybai ir bendradarbiavimui. Tuo pačiu metu dalis daimijų, kurie po Sekigaharos mūšio buvo netekę savo...
Daugiau
Sengoku era
Sengoku era (戦国時代 Sengoku jidai) arba Kariaujančių žemių laikotarpis yra vadinamas maždaug šimtmečio ilgumo periodas Japonijoje, kuris pasižymi socialine suirute, politinėmis intrigomis ir beveik nuolatos vykstančiais kariniais konfliktais. Tai chaoso ir sumaišties metas. Šio laikotarpio pradžią žymi Onin karas (1467-1477 m.), o pabaigą Japonijos susivienijimas, maždaug 1598 metais. Sengoku periodas išskirtinis tuo, jog jis pilnas nusikaltimų, pilietinių karų, kuriuose Japonijos karvedžiai varžėsi nesibaigenčiose kovose dėl valdžios ir įtakos skirtingose Japonijos teritorijose. Tokia padėtis šalyje lėmė samurajų luomo iškilimą, kurie japonų istorijoje siejami su kultūra, tačiau Sengoku eroje jie atliko svarbų vaidmenenį karinėje srityje. Kariaujančių valstybių eros pavadinimas prigijo dėl daugybės neramumų aptariamuoju metu. Dauguma istorikų laiko šį laikotarpį paskutiniu viduramžių periodu Japonijoje. Samurajų padėtis Sengoku periodas yra įdomus ir svarbus tuo, jog tuo metu itin suklestėjo samurajų luomas. XV-XVI amžius Japonijoje buvo labai chaotiškas, šalis skilo į dešimtis nepriklausomų...
Daugiau
Japonijos kovos menai
Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai) pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002) Budo sąvokos atsiradimas Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos...
Daugiau
Pietų Korėjos etiketas
Pietų Korėjos etiketas – tai Pietų Korėjoje per ilgą laiką susiformavusios visuotinai priimtino elgesio taisyklės, kurios sukūrė savitą šalies kultūrą, kurią daugiausiai paveikė konfucianizmas, budizmas, savita korėjiečių kibun (기분 kibun) samprata. Istorija Pirmieji įrašai, kurie minėjo Korėją, buvo parašyti prieš daugiau nei 4 tūkst. m. Jau tada Korėjos pusiasalyje gyvenantys žmonės buvo aprašomi, kaip taikūs ir savo elgesį remiantys etiketo normomis, kurių pagrindas yra harmonija, visuomenė. Vietinis šamanizmo tikėjimas kontroliavo kasdienį gyvenimą bei agrikultūrines normas, nuo santykių tarp lyčių iki privalomų įsipareigojimų valdovui (Vegdahl, Hur 2012, p.21). Viskas ėmė keistis, kai iš Kinijos maždaug 109 m. pr. Kr. ėmė sklisti menas bei kinų kultūros pasiekimai, kurie supažindino su budizmu ir konfucianizmu, lėmusiais Pietų Korėjos etiketo susiformavimo pagrindą. Šamanizmo tradicijos pradėjo silpnėti, kai budizmas tapo pagrindine išpažįstama religija Gorjo (고려 Goryeo) laikotarpiu, nuo 918 m. iki 1392 m. Budizmo ritualai bei...
Daugiau
Komunizmas Kinijoje
Komunizmas šiuo metu yra gyvuojanti visuomeninė – ekonominė santvarka Kinijoje. Jo pradmenys šalyje atsirado jau XX a. antrajame dešimtmetyje, o 1949 metais spalio 1-ąją oficialiai įkurtoje Kinijos Liaudies Respublikoje tapo vienintele bei vienvalde sistema. Kinijos Liaudies Respublikos pagrindiniu įkūrėju laikomas Mao Dzedongas (毛泽东 Máo Zédōng) tapo oficialiu valstybės ir komunistų partijos vadovu. Vado ir partijos indėliu komunizmas respublikoje atsiskyrė į atskirą šaką – maoizmą (毛泽东思想 Máo Zédōng Sīxiǎng). Maoizmas rėmė rinkos santykius, palaikė verslą ir skelbė klasių taiką. Šiuolaikinės rinkos reformos dažnai taip pat laikomos tam tikra maoizmo interpretacija. Šiai partijai priklauso apie 85 milijonus žmonių ir tai yra vienas didžiausių politinių judėjimų pasaulyje. Kadangi ši santvarka šalyje gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, per šį laikotarpį komunizmas pasiekė aiškiai pastebimų rezultatų: nuo bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, industrializacijos bei žemės reformų komunizmo istorijos pradžioje, iki rinkos socializmo, šių dienų propogandos,...
Daugiau
