Hodžio Masako
Hodžio Masako (jap. 北条政子 Hōjō Masako, 1156–1225) yra žinoma Japonijos istorijoje kaip „vienuolė-šiogunė“ arba ama šiogun (jap. 尼将軍 ama shogun) dėl savo vaidmens Kamakuros šiogunato (jap. 鎌倉幕府 Kamakura Bakufu) įkūrime kartu su vyru Minamoto-no Joritomu (jap. 源頼朝 Minamoto no Yoritomo) bei dėl galingos pozicijos, kurią ji užėmė vyriausybėje po jo mirties (New World Encyclopedia n.d.). Istorinis kontekstas Hodžio Masako gyveno Heiano (jap. 平安時代 Heian Jidai, 794–1185) ir Kamakuros (jap. 鎌倉時代 Kamakura Jidai, 1185–1333) laikotarpių sandūroje. Heiano laikotarpio pabaiga buvo decentralizacijos metas. Laikui bėgant imperatoriškosios šeimos kontrolė silpnėjo, o provincijų karių klasės valdžia išaugo (Facts and Details 2025). Iki šio laikotarpio pabaigos Japonijos politinę struktūrą iš esmės kontroliavo Kioto (jap. 京都 Kyōto) aristokratija, ypač Fudživarų (jap. 藤原 Fujiwara) klanas, kuris išlaikė įtaką per santuokinius ryšius su imperatoriškąja šeima (Facts and Details 2025). O kariai iš pradžių buvo samdomi aristokratijos provincijoms...
Daugiau
Kudo
Kudo (jap. 空道 kūdō) – tai šiuolaikinis japonų kovos menas, kuris išsiskiria savo universalumu, efektyvumu ir filosofiniu pagrindu (Pankration.lt 2024). Bychkov et al. savo moksliniame darbe „History of the development of martial arts“ pabrėžia, jog rytų Azijos kovų menai nėra vien tik sportas ar savigynos sistema, tai gyvenimo būdas, paremtas pagarba, disciplina ir asmeniniu tobulėjimu (2023). Kudo sujungia tradicinius rytų kovos menų elementus su šiuolaikinių kovos stilių technikomis, tokiu būdu sukuriant visapusišką, realiomis sąlygomis veikiančią kovos sistemą. Kudo atsiradimo istorija Kudo atsirado 1981 metais Japonijoje, kai kovos menų meistras Takašis Adzuma (jap. 東 孝 Azuma Takashi) įkūrė mokyklą „Daido džiuku “ (jap. 大道塾 Daidō Juku), siekdamas sukurti modernesnę ir realybėje pritaikomą kovos sistemą (Lietuvos Kudo sporto federacija). Adzuma buvo vienas iš legendinio Kiokušin karate įkūrėjo Masutacu Ojamos (jap. 大山 倍達 Ōyama Masutatsu) mokinių (Lietuvos Kudo sporto federacija). Nors Kiokušin...
Daugiau
Isaroku Jamamotas
Isoroku Jamamotas (jap. 山本 五十六 Yamamoto Isoroku), taip pat žinomas kaip Isoroku Takanas (jap. 高野 五十六 Takano Isoroku)– Japonijos karo veikėjas, imperatoriškojo laivyno admirolas. Laikomas vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo strategų. Dažniausiai jo vardas yra siejamas su Perl Harboro ataka. Gimė 1884 m. balandžio 4 d. Nagaokos (jap. 長岡市 Nagaoka-shi) mieste dabartinėje Niigatos (jap. 新潟県 Niigata-ken) prefektūroje. Žuvo 1943 m. balandžio 18 d. JAV karinei aviacijai numušus Jamamoto lėktuvą Salomonų salose (Tovy 2015). Ankstyvasis gyvenimas Isoroku Jamamotas gimė samurajų šeimoje. Jau vaikystėje, misionierių dėka susipažino su Vakarų kultūra. 1901 m. Jamamotas išlaikė Imperatoriškos jūrų akademijos stojamuosius egzaminus, siekdamas tapti karinio jūrų laivyno karininku. Jamamotas nuoširdžiai gerbė Vakarus ir jų kultūrą- dėl šio požiūro bendraamžiai jam nepritarė. Tačiau nepaisant kritikos Isoroku sunkiai dirbo, kad išmoktų kuo daugiau apie Vakarų technologinį, politinį ir karinį pranašumą (Tovy 2015). 1904 m. baigė Imperatoriškąją...
Daugiau
Akiko Josano
Akiko Josano (jap. 与謝野晶子 Yosano Akiko), tikrasis vardas Šio (jap. 志やう Shō), buvo feministinių pažiūrų japonų rašytoja, gimusi 1878 m. Meidži laikotarpiu (jap. 明治時代 Meiji jidai, 1868–1912 m.), ir gyvenusi iki 1942 m. Pasaulyje ji yra žinoma už nuopelnus poezijos srityje. Ankstyvasis gyvenimas Akiko Josano gimė prekybiniame mieste Sakajuje, pasiturinčioje šeimoje (Beichman 2002, p. 17). Knygoje „Mano vaikystė” (jap. 私の生ひ立ち Watakushi no Oitachi), Akiko, kalbėdama apie vaikystės metus, dažnai save apibūdina kaip labai drovią (Beichman 2002, p. 39). Sakajuje ji baigė pradinę mokyklą bei Sakajaus mergaičių mokyklą su papildomu kursu, kurį sudarė siuvimas ir namų ekonomika (Beichman 2002). Vėliau Akiko savarankiškai skaitė įvairias knygas, kurias rado namuose, skolinosi iš draugų ir vietinės bibliotekos ar nusipirko (Beichman 2002, p. 54). Beichman (2002, p. 55) teigia, kad svarbiausia Akiko Josano jaunystėje skaityta knyga buvo „Sakmė apie princą Gendžį” (jap. 源氏物語 Genji...
Daugiau
Giaru subkultūra
Japonija yra žinoma ir išsiskirianti dėl joje vyraujančių mados tendencijų, skirtingų stilių bei subkultūrų. Šalis yra laikoma viena madingiausių visame pasaulyje (Clarke 2025). Viena iš mados tendencijų, tapusi dideliu Japonijos mados bruožu yra Haradžiuku (原宿 Harajuku) stilius, kuris išsivystė Tokijaus Haradžiuku rajone. 1990 metų pabaigoje šis stilius pradėjo garsėti, plėstis bei traukti viso pasaulio dėmesį dėl savo unikalumo, spalvų ir neįprastumo ,,kuklios“ Japonijos kontekste (Putri & Sundayra 2025). Haradžiuku stilius yra mados branduolys, kuris daro įtaką ne tik Japonijai, Azijai, bet ir tolimiausioms pasaulio šalims. Kitaip tariant, Haradžiuku stiliaus mergina, yra bet kokia mergina gatvėje, rodanti tikrąją save, nebijodama praeivių nuomonių, nesijaučianti suvaržyta, taip pat priimanti ir išreiškianti madą kaip meno formą. 1997-ieji buvo labai svarbūs Japonijos mados pasauliui, kadangi šiais metais, fotografas Aokis Šioičis (青木正一 Shoichi Aoki), mėgstantis įamžinti žmonių individualumą ir unikalumą jų išvaizdoje bei dėvimuose drabužiuose,...
Daugiau
Vado-kaičin – vienos seniausių Japonijos valiutų
Vado-kaičin (和同開珎 wadōkaichin, liet. „pirmoji valiuta“) – vienos pirmųjų japoniškų monetų, kurios buvo gaminamos nuo ankstyvojo VIII a., Vado (和銅 wadō, liet. „Japoniškas varis“) eros metu. Šios monetos atsirado laikotarpiu, kai Japonija, siekdama sukurti centralizuotą vyriausybę, ėmėsi įgyvendinti įvairias socialines ir administracines reformas, remdamasi Kinijos (Tangų dinastijos) pavyzdžiu. Prieš Vado-kaičin Japonijoje vyravo prekinių pinigų rinka. Tokios prekės kaip ryžiai, druska, šilkas, drabužiai, strėlių antgaliai ir žemės ūkio įrankiai, turintys didelę vertę, atliko pinigų funkciją (Lázár 2022). Nors archeologiniai radiniai parodo, kad Tangų dinastijos (唐朝 Tángcháo) varinės ir geležinės monetos buvo atgabentos į Japoniją, tuometinė šalies ekonomika ir viešasis administravimas nebuvo išvystytas tiek, kad jas žmonės galėtų naudoti kaip pinigus (Lázár 2022). Tuo metu, Tangų dinastijos monetos buvo labiau suprantamos kaip įdomus artefaktas iš užsienio šalies, o ne mainų priemonė (Lázár 2022). Nuo VII a. pabaigos Japonija pradėjo taikyti teisines,...
Daugiau
Juzu
Kvapusis citrinmedis, arba juzu (柚子 yuzu), – citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009). Būtent su Japonija jis šiandien labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai primena auksinius geltonus mandarinus, kurių žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Tokie citrinmedžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra atspariausi šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors vieni šie vaisiai dažniausiai nevalgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančių vitamino C antioksidacinių savybių (Leroma 2023) ir malonaus kvapo taip pat šie vaisiai naudojami kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje. Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Šis medis paprastai užauga 3–4 metrus, tačiau gali pasiekti ir 5 metrų aukštį. Vasaros pradžioje...
Daugiau
Riūkiū etninė grupė
Riūkiečiai (jap. 琉球民族 Ryūkyū minzoku) – etninė Japonijos grupė, gyvenanti Riūkiū salyne (jap. 琉球列島 Ryūkyū-rettō), besidriekiančiame tarp Kiūšiū salos (jap. 九州 Kyūshū) (Japonija) ir Taivano. Didžiausia salyno sala – Okinava (jap. 沖縄島 Okinawa-jima). Salynas priklauso Japonijos Okinavos (jap. 沖縄県 Okinawa-ken) ir Kagošimos (jap. 鹿児島県 Kagoshima-ken) prefektūroms. Salyno gyventojų skaičius siekia apie 1,5 mln. (Visuotinė lietuvių enciklopedija, n. d.). Istorinis kontekstas Maždaug iki X a. salyno gyventojai vertėsi medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu (Accessible Travel Okinawa, n. d.). Nuo X a. pradėjo formuotis atskiros gentys, paremtos etniniais ir šeiminiais ryšiais, kurios XIV a. pradžioje suskilo į tris karalystes: šiaurinę Hokudzano karalystę (kunigamių kalba 北山 Fukuuzan), centrinę Čiūdzano karalystę (jap. 中山 Chūzan) ir pietinę Nandzano karalystę (jap. 南山 Nanzan). Trijų karalysčių karai dėl dominavimo tęsėsi iki Čiūdzano karalystės pergalės 1429 m., tada buvo įkurta Riūkiū karalystė (jap. 琉球国 Ryūkyū-koku) (Travel Japan,...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar žinomo kaip Takečis Dzuidzanas; jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko, kaip buvo įprasta). Okada Izo mosikuodavo juo nuo ryto iki vakaro taip intensyviai, kad po užsiėmimų skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu, o 1860 m. kartu su mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方...
Daugiau
Sokušinbutsu
Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje IX a. susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus, reiškia „Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements, 2016; Pedretti, 2021). Jie laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6–12 metų (Michiaki, 2022). Japonijos mumijų ypatumas Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanų dinastijos mumijų, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al., 2021). Taigi pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo asketizmo praktikas, kurios leisdavo jų kūnams pradėti savimumifikacijos...
Daugiau
