Inari

Inari (jap. 稲荷) – vienas iš svarbiausių kami (dievybių) japonų šintoizmo panteone, ryžių, sakės, klestėjimo ir derlingumo dievybė, žemdirbių, pirklių, kalvių ir karių globėjas.

Inari vaizdavimas labai varijuoja, priklausomai nuo vietos, laikotarpio bei asmeninių Inari garbintojo įsitikinimų, tačiau populiariausios Inari formos yra jauna mergina, laikanti ryžių šaką, senolis, nešantis ryžių maišą, arba androginiškas bodhisatva. Inari beveik visada vaizduojama apsupta savo pasiuntinių kicunė ir dėl to dažnai manoma, kad pati Inari yra lapė; vis dėlto, tiek šintoizmo, tiek budizmo šventikai nepalaiko šio požiūrio dėl kicunė triksteriškos prigimties (Smyers 1999, 8).

Kilmė

Nėra vieningos Inari atsiradimo teorijos, bet dauguma mokslininkų sutaria, kad dievybė išsivystė sujungus keletą atskirų šintoizmo ir budizmo dievybių.

Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose Inari siejama su šintoistine žemdirbystės deive Uga-no Mitama ir jos vyrišku atitikmeniu, Susanoo sūnumi Uka-no Mitama. Taip pat dažnai Inari yra laikoma kita maisto deivės Ukemoči (jap. 保食神 Ukemochi-no kami) versija, nors kai kuriose legendose Ukemoči yra Inari žmona (Hathaway 2003, 129 psl.), iš kurios Inari perima ryžių derliaus globėjo vaidmenį po to, kai Ukemoči yra nužudoma mėnulio dievybės  Cukijomi (jap. 月読 Tsukiyomi) (Schumacher 2013).

Egzistuoja ir budistinės Inari versijos. Pirmoji iš jų yra dievybė sergėtoja (jap. 鎮守神 Chinjugami) – šventyklas ar tam tikras vietas globojanti dievybė ar dvasia. Japonijoje budistinių šventyklų dievu sergėtoju dažnai yra Inari. Kita dievybė siejama su Inari yra Dakini  (jap. 荼枳尼天 Dakini-ten) – induizmo penkių javų dievybė, vėliau budizmo tradicijoje tapusi bodhisatva. Japonijoje Dakini  išpopuliarėjo kaip lape galinti pasiversti geradarė, nešdavusi žmonėms maistą, ir galiausiai buvo sulieta su Inari (Yoose 2013).  Manoma, kad Inari ypač populiari budizme tapo VIII-IX a., kai ezoterinio budizmo pradininkas vienuolis Kūkajus paskyrė Inari dievybei dalį Todži (jap. 東寺 Tōji) šventyklos tam, kad neužpykdytų dievybės dėl medžių nuo Inari kalno naudojimo jos statybai (Boscaro et al 1990, 329).

Inari ir kicunė

Kicunė yra Inari tarnai ir pasiuntiniai. Nors Japonijos mitologijoje lapės ne visada yra geros, manoma, kad su Inari jos buvo pradėtos sieti dėl savo sugebėjimo apsaugoti ryžių laukus nuo kenkėjų bei baltos kailio spalvos, primenančios subrendusių ryžių spalvą. Dėl savo ryšių su dievybe, lapės, gyvenusios Inari maldyklų teritorijose, ilgai buvo laikomos šventais gyvūnais ir iš ten nevaromos, tačiau šiais laikais šis tikėjimas beveik išnykęs (Smyers 1999, 88-89).

Pasak XIV a. budistinio mito, kicunė tapo Inari pasiuntiniais po to, kai lapių šeima atkeliavo iki šventojo Inari kalno ir paprašė dievybės priimti jas į tarnybą. Inari sutiko ir padarė jas šventyklos sergėtojomis. Kita teorija teigia, kad Inari lapės buvo perimtos iš Dakini vaizdavimo šios dviem dievybėms susiliejus (Yoose 2013).

Mitai apie Inari

Nors Inari dėl savo asociacijos su ryžiais yra labai svarbi Japonijos kultūroje ir mitologijoje, egzistuoja nedaug pasakojimų apie šią dievybę, o tuose, kur Inari pasirodo, ji dažnai vadinama kitokias vardais dėl savo sudėtingos kilmės istorijos. Mituose Inari labai vertina sąžiningumą ir baudžia savanaudiškumą. Inari taip pat gali pasiversti kai kuriais gyvūnais: lape, drakonu, voru bei gyvate (Spacey 2012).

Viena iš istorijų apie Inari pasakoja apie gobšų turtuolį, kuris blogai elgėsi su savo kaimynais ir tarnais. Vieną dieną, jam pagrasinus atleisti juos visus, tarnai pradėjo melstis Inari. Kitą dieną turtuolis susirgo ir miegojo 10 dienų. Pabudęs turtuolis pamatė prie savo lovos šventiką ir paprašė jo už jį pasimelsti. Į tai šventikas atsakė šitaip: „Galvojau, kad oni jau seniai nusinešė tave į pragarą.“ Turtuolis supyko ir liepė tarnams išvaryti šventiką, tačiau jie tiesiog abejingai stebėjo situaciją. Tada šventikas pasakė, kad vienintelis vaistas nuo turtuolio ligų –  pusės savo turto atidavimas vargšams. Turtuolis įsiuto ir bandė nudurti šventiką, tačiau tas lengvai išsisuko ir tarė: „Girdėjau, kad nori atleisti savo tarnus. Aš ateidinėdavau kasnakt kai tu sirgai ir nuleidinėdavau tavo kraują, kad tu kankintumeisi taip, kaip kiti kankinasi dėl tavo šykštumo.“ Tai taręs šventikas išnyko. Jo vietoje tarnai rado milžinišką vorą, kuris pasisakė esąs Inari, atėjęs įspėti turtuolio apie gobšumo pavojus. Tai išgirdęs turtuolis susigėdo ir pasižadėjo nuo to laiko elgtis gerai (Roberts 2009, 58-59).

Kultas

Inari kulto pradžia datuojama 711 m., kai Hata klanas, kurį sudarė imigrantai iš Korėjos apsistoję Fušimyje, paskelbė Inari savo dievybe globėja (jap. 氏神 Ujigami)  ir pradėjo statyti pirmąsias maldyklas (Frédéric 2002, 386).

Kadangi Inari yra viena iš populiariausių šintoizmo dievybių, šiais laikais egzistuoja daugiau nei 30 tūkstančių Inari maldyklų, įtraukiant mažas maldyklas, esančias laukuose, pakelėse ar privačių asmenų namuose (Takahiro 2006). Svarbiausia iš jų yra Didžioji Inari maldykla Fušimyje (jap. 伏見稲荷大社 Fushimi Inari Taisha), Kiote. Taip pat yra ir keletas budistinių Inari šventyklų, tarp kurių pagrindinė yra Tojokavos Inari (jap. 豊川稲荷Toyokawa Inari) šventykla Aiči prefektūroje.

Vietos, skirtos garbinti Inari, šiek tiek skiriasi nuo kitų kami dedikuotų maldyklų. Ryškiausias skirtumas yra vartų torii, atskiriančių šventą maldyklos erdvę nuo kasdienio pasaulio, gausa: dauguma maldyklų turi vienus ar dvejus torii, o Inari garbinimo vietose jų gali būti iki kelių tūkstančių; torii dažnai statomi vienas priešais kitą ir suformuoja ilgus tunelius. Taip pat Inari maldyklose ypač gausu ryškiai raudonos ir baltos spalvų. Kiti akcentai, būdingi Inari maldykloms, yra stilizuotos lapių statulos, letenose ar nasruose laikančios Inari simbolius: brangakmenius, raktus ar ryžių šakeles (Manson 2016).

Nors kedrai yra laikomi šventaisiais Inari medžiais, jie dažniausiai nėra specialiai sodinami Inari skirtose šventyklose. Vietoj to yra teigiama, kad kiekvienas kedro medis, augantis ant Inari kalno (jap. 稲荷山 Inariyama) yra šventas Inari simbolis (FIT 2017).

Svarbiausia šventė, švenčiama Inari maldyklose, yra Hacuuma (jap. 初午 Hatsuuma) festivalis, vykstantis vasario mėnesį. Jo metu minimas legendinis ryžių dievybės nusileidimas iš kalnų ir apsigyvenimas Fušimio Inari maldykloje. Festivalis yra laikomas žemdirbystės sezono pradžia ir jo metu yra prašoma gero derliaus (Iwai 2007).  Inari maldyklų lankytojai dažniausiai aukoja sakę, ryžius ar Inari-dzuši (jap. 稲荷寿司 Inarizushi) – ryžius suvyniotus į keptą tofu.  Taip pat populiarios torii formos skulptūrėlės ar pliušinės lapės (Schumacher 2013).

Inari populiariojoje kultūroje

Inari kaip klestėjimo bei pirklių dievybė yra populiari tarp Japonijos korporacijų. Viena iš didžiausių bendrovių, siejančių save su Inari, yra kosmetikos gamintoja Šiseido (ang. Shiseido), kuri turi Inari šventyklą savo būstinėje.

Japonijos pop/sunkiojo metalo grupė Babymetal savo pasirodymu metu dėvi lapių kaukes, naudoja raudonų vartų simboliką ir dažnai išreiškia padėką „lapių deivei“ (Manson 2016).

Inari šventvietės, ypač – Fušimio maldykla, dėl savo išskirtinės išvaizdos dažnai naudojamos kaip fonai filmuose, animė, mangoje bei video žaidimuose.

Literatūra

1. Boscaro, A., Gatti, F. ir Raveri, M. 1990, Rethinking Japan: Social sciences, ideology & thought [e-knyga]. Hove: Psychology Press. Rasta: Google Books.
2. FIT. 2017, FAQ. Oficiali Fushimi Inari Taisha svetainė, [internete], rasta: <http://inari.jp/en/faq/> [žiūrėta 2017 gegužės 1].
3. Frédéric, L. 2002, Japan Encyclopedia [e-knyga]. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. Rasta: Google Books.
4. Hathaway, N. 2003, The Friendly Guide to Mythology: A Mortal’s Companion to the Fantastical Realm of Gods Goddesses Monsters Heroes [e-knyga]. Westminster: Penguin. Rasta: Google Books.
5. Iwai, H. 2007, Hatsuuma. Encyclopedia of Shinto, [internete], rasta: <http://eos.kokugakuin.ac.jp/modules/xwords/entry.php?entryID=1067> [žiūrėta 2017 kovo 25].
6. Yoose, B. 2013, INARI = Shinto Rice Kami, Onmarkproductions [internete], rasta: <http://www.onmarkproductions.com/html/fox-inari-university-of-wiscon.html> [žiūrėta 2017 kovo 25].
7. Manson, M. 2016, Inari, Japan’s “Fox God”. Patheos [internete], rasta: <http://www.patheos.com/blogs/pagantama/2016/02/01/inari-japans-fox-god/> [žiūrėta 2017 kovo 25].
8. Roberts, J. 2009, Japanese Mythology A to Z [e-knyga]. New York City: Infobase Publishing. Rasta: Google Books.
9. Schumacher, M. 2013, Oinari. Onmarkproductions [internete], rasta: <http://www.onmarkproductions.com/html/oinari.shtml> [žiūrėta 2017 kovo 25].
10. Smyers, K. A. 1999, The Fox and the Jewel: Shared and Private Meanings in Contemporary Japanese Inari Worship. Honolulu: University of Hawaii Press.
11. Spacey, J. 2012, Why Foxes Get Respect In Japan. Japan Talk [internete], rasta: <http://www.japan-talk.com/jt/new/inari > [žiūrėta 2017 kovo 25].
12. Takahiro, N. 2006, Inari Shinkō. Encyclopedia of Shinto, [internete], rasta: <http://eos.kokugakuin.ac.jp/modules/xwords/entry.php?entryID=783> [žiūrėta 2017 kovo 25].