Okiku

Okiku (お菊) yra viena iš įdomiausių jūrei – japoniškų vaiduoklių. Pasakojimas apie Okiku ir devynias lėkštes – vienas žymiausių Japonijos folklore. Jis turi daugybę skirtingų versijų, kurias jungia vaiduoklis, išlendantis iš šulinio, skaičiuojantis nuo vieno iki devynių ir, sušukęs „dešimt“, pratrūkstantis gailiai raudoti.

Okiku legenda yra labai sena, todėl tikrosios ištakos nežinomos. Pirmąkart legenda  paminėta japonų kabukio vaidinime „Bančio lėkščių rūmai“ (番町皿屋敷 Bancho Sarayashiki).

Legendos versijos
Pagrindinė legendos versija pasakoja, kad graži mergina Okiku tarnavo samurajaus Aojamos namuose. Samurajus norėjo, kad Okiku taptų slapta jo mylimąja, bet ji vis nesutikdavo. Iš pykčio Aojama paslėpė vieną iš dešimt brangių lėkščių ir dėl aplaidumo apkaltino Okiku. Ji vis skaičiavo, tačiau dešimtos lėkštės taip ir nerado. Aojamai darkart pasiūlius Okiku tapti jo meiluže ir jai vėl atsisakius, samurajus įmetė merginą į šulinį.

Sakoma, kad Okiku tapo kerštinga dvasia onrio (怨霊 onryō), persekiojančia savo žudiką, skaičiuojančia iki devynių ir klykiančia dėl prarastos dešimtos lėkštės. Vienoje versijoje Okiku iš tiesų sudaužo vieną iš lėkščių. Kitoje versijoje Aojamos žmona sudaužo lėkštę, vagyste apkaltina Okiku ir šeimininkas, kad nubaustų tarnaitę, ją nužudo ir įmeta į šulinį. Yra ir gera versijos pabaiga: kad sustabdytų besivaidenančios Okiku raudojimus, Aojamos draugas pasislepia šulinyje nakčiai ir po to, kai Okiku suskaičiuoja iki devynių, jis garsiai sušunka „dešimt“. Tokiu būdu dvasia nurimsta ir daugiau nebepasirodo.

Ningio džioruri (人形浄瑠璃 Ningyō joruri) – lėlių teatro versija pasakoja, kad Himedži pilies valdovas sunkiai susirgo, tad jo įpėdinis Tomonosukė padovanojo šiogūnui dešimties brangių lėkščių rinkinį, kad užsitikrintų jo palankumą. Vyriausiasis tarnas Tecudzanas surengė pasalą ir ketino nužudyti Tomonosukę.

Tecudzanas slapta pavogė vieną iš dešimt lėkščių ir paprašė Okiku atnešti visą šių lėkščių rinkinį. Tada tarnas bandė suvilioti Okiku, bet ji nepasidavė – buvo įsimylėjusi kitą. Tecudzanas liepė jai suskaičiuoti lėkštes – buvo tik devynios. Okiku nesutikus tapti jo mylimąja, Tecudzanas apkaltino ją vagyste ir, kad nuslėptų lėkštės dingimą, sumušė ją mediniu kardu. Jis numetė nukankintą Okiku kūną į šulinį. Valydamas savo kardą, Tecudzanas išgirdo iš šulinio sklindantį balsą – kažkas skaičiavo lėkštes, bet tai jo visai nesujaudino. Vaidinimas baigiasi, kai Okiku dvasia išlenda iš šulinio, o Tecudzanas niekinamai į ją pažvelgia.

Okamoto Kido „Bančio lėkščių rūmų“ versija pasakoja, kad Edo laikotarpiu šiogūnas Aojama Harima įsimyli jauną tarnaitę Okiku ir pažada ją vesti, tačiau tuo pat metu gauna ir kitą kiek palankesnį santuokos pasiūlymą. Aojama tikina, kad pasiūlymą atmes, tačiau Okiku abejoja ir nusprendžia išbandyti būsimą sutuoktinį – sudaužo vieną iš paveldėtų Aojamos šeimos lėkščių.

Bausmė už tokį nusikaltimą – mirtis. Jos reikalauja ir Aojamos šeima, tačiau vyras tiki, kad mylimoji lėkštę sudaužė netyčia. Kai Okiku prisipažįsta nusikaltimą padarius siekdama išbandyti jo meilę, Aojama užsirūstina, nužudo Okiku ir įmeta kūną į šulinį. Po kurio laiko matoma, kaip Okiku dvasia įžengia į namus ir pradeda skaičiuoti lėkštes. Nusekęs ją į sodą ir pamatęs, kad jos veidas nerūstus, o ramus ir gražus, Aojama nusižudo ir susitinka su ja pomirtiniame gyvenime.

Okiku vaizduojama kaip auka, kurią be pagrindo nužudo šeimininkai. Visi legendos variantai išryškina vieną gana populiarią temą Japonijos vaiduoklių kultūroje: „žmogaus, su kuriuo buvo neteisingai pasielgta, šmėkla gali pasilikti žemėje, kad įrodytų savo nekaltumą. Kad ir kokia bejėgė ji buvo gyvenime, po mirties ji įgyja nemažą galią“ (Drazen 2011, p. 75).

Okiku ir tradicinė japonų kultūra
Kaip ir dauguma japoniško teatro vaidinimų, inscenizuota Okiku legenda buvo gana populiari tarp ukijo-e menininkų. Kacušika Hokusai įtraukė Okiku raižinį į savo rinkinį „Šimtas pasakų“. Ekinas sukūrė ant širmos piešinį, kuriame vaizduoja, kaip Tecudzanas ir jo brolis apkaltina Okiku. Pats žymiausias Okiku portretas – Cukioka Jošitošio rinkinio „Trisdešimt šeši nauji vaiduokliai“ kūrinys „Okiku vaiduoklis ir lėkščių rūmai“: autorius, skirtingai nei kiti to meto menininkai, užjaučiamai vaizdavo Okiku; tai atrodė itin neįprasta, nes iki tol į vaiduoklius žiūrėta su baime.

Okiku populiariojoje kultūroje
Autorė Rumiko Takahaši įtraukė Okiku legendos parodiją į savo romantinės komedijos žanro komiksą „Maison Ikoku“ (めぞん一刻 Mezon Ikkoku), kuriame veikėja persirengia Okiku ir pasislepia išdžiūvusiame šulinyje.

Žaidime „We Love Katamari“ (みんな大好き塊魂 Minna Daisuki Katamari Damashii) yra veikėjas moteris-vaiduoklis, kartkartėmis išlendantis iš šulinio.

Pagal 1998 m. Kodži Suzukio romaną „Skambutis“ (リング Ringu) sukurto filmo adaptacijoje Sadako nustumiama į šulinį ir paliekama mirti.

Animė ir mangos „Juju Hakušio“ (幽遊白書 Yuyu Hakusho) pagrindinių veikėjų mokyklos pavadinimas yra „Sarajašikio vidurinė mokykla“.

Animė seriale ir mangoje „One Piece“ (ワンピース Wan Pisu) veikėja Victoria Cindry (ビクトリア・シンドリー) nekenčia lėkščių dėl kadaise patirtos traumos ir kovoja su kitais veikėjais apmėtydama juos skaičiuojamomis lėkštėmis.

Animėje „Kimi-ni Todoke“ (君に届けKimi Ni Todoke) 10 epizode vaizduojamame mokyklos renginyje pagrindinė veikėja Savako vaidina išlendančią iš šulinio Okiku.

Literatūros sąrašas

Davisson, Z., 2014, Yurei: The Japanese Ghost. USA: Chin Music Press Inc.
Davisson, Z., 2014, Three Tales of Okiku. Rasta internete: <http://hyakumonogatari.com/2014/07/18/three-tales-of-okiku/> [žiūrėta 2015 m. balandžio 28 d.].
Drazen, P., 2011, A Gathering of Spirits: Japan’s Ghost Story Tradition: From Folklore and Kabuki to Anime and Manga. USA: iUniverse.
Iwasaka, M., 1994, Ghosts and the Japanese: Cultural Experience in Japanese Death Legends. USA: Utah State University Press.
Matsuo, A., 2014, The Haunted Actor. USA: AuthorHouse.
Sekidobashi, S., 2002, Banshu Sarayashiki. Rasta internete: <http://www.kabuki21.com/banshu_sarayashiki.php> [žiūrėta 2015 m. balandžio 30 d.].
Watanabe, H., 2002, Bancho Sarayashiki. Rasta internete: <http://www.aichi-gakuin.ac.jp/~jeffreyb/kabuki.sum1.html#plates> [žiūrėta 2015 m. balandžio 22 d.].

Redagavo Justina Kleinauskaitė