Imperatorius Jao

Jao (堯 Yáo) –  legendinis kinų valdovas, valdęs Geltonosios upės baseino gentis, maždaug apie XXIV-XXIII a. pr. m. e. Džou dinastijos tekstuose Jao dar minimas kaip Tang Jao (唐堯 Táng Yáo), kur Tang reiškia jo giminės klaną.

Savybės
Jao žinomas kaip dosnus ir kuklus valdovas, kuris nepaisant savo aukštos padėties, gyveno labai paprastai, rengėsi ne ištaigingai, visuomet dalindavosi savo maistu su svečiais ir buvo mylimas visų jo valdomų žmonių (Feng 2009, p. 227). Jis taip pat laikomas kalendoriaus išradėju, žemdirbystės skatintoju bei kiniško žaidimo veiči (圍棋 wéi qí), kitaip dar žinomu kaip „go“, kūrėju.

Jao kanone (堯典 yáo diǎn) imperatorius aprašomas kaip „pagarbus, sumanus, prityręs, nuoširdus, ir romus“. Taip pat jis buvo „nuoširdžiai pagarbus ir kuklus“; „jo šviesa dengė visus keturis imperijos kraštus, ir driekėsi iki pat aukščiausiojo Dangaus ir visa plačiąja Žeme. <..> Daugybė žmonių gyveno gausoje, turte bei harmonijoje.“ (De Bary 1999, p. 29).

Juan Kė savo knygoje „Senovės Kinijos mitai“ rašo apie Jao kuklumą: „Pasak padavimo, Jao gyveno nendrėmis dengtoje lūšnoje. Stulpai ir sijos buvo padarytos iš netašytų kamienų, surinktų kalnuose. Jis maitinosi laukinių žolių nuoviru ir virtais nevalytais ryžiais, dėvėjo šiurkščius drabužius iš kanapių, o per šalčius užsimesdavo elnio odą. Indai buvo moliniai puodeliai. Ir vėlesniais laikais, kai žmonės girdėdavo, kad imperatorius Jao taip paprastai nuolat dirbdamas gyvenęs, jie nenorom dūsaudavo ir sakydavo: „Tikriausiai netgi vartų sargo gyvenimas geresnis negu kad Jao gyvenęs!“ (Juan 1998, p. 170-171).

Čia pat aprašoma ir kita tikro konfucianistinio valdovo savybė: atsakomybė už savo valdomus žmones: „…, jeigu šalyje buvo kas nors alkanas, tai Jao būtinai pasakydavo: „Tai aš kaltas, kad jis alkanas“. <…> Jeigu šalyje kas nors padarydavo nusikaltimą, tai Jao būtinai pasakydavo: „Tai mano kaltė, kad jis tapo nusikaltėliu“. Jao už visus buvo atsakingas. Todėl, kai per jo šimto metų valdymą įvyko baisi sausra, o po sausros buvo didelis potvynis, liaudis vis vien jį visa širdimi gerbė kaip gerą valdovą ir jokiu būdu jam nepriekaištavo.“ (Juan 1998, p. 171).

Didžioji sausra
Baisioji sausra yra aprašyta „Šaulio I mite“. Kaip sako padavimas, „kartą, Jao valdymo laikais staiga pasirodė 10 saulių“. Šios saulės buvo ne kas kitą, kaip dangaus dievo Didziuno (帝俊 Dì jùn) sūnūs – trikojai varnai, kurie sutūpė pasaulio medyje – Fusange. Ir tuomet prasidėjo didžiulė sausra, nepakeliamas karštis ir badas. Jao, kaip be galo atsakingas valdovas, kentė ne tik fizines (maisto ir jėgų trūkumą), bet ir moralines (negalėjimą padėti savo žmonėms) kančias. Tad jam beliko tik melstis. „… maldos, sklidusios iš žemės, pradėjo įgrįsti dievams, ir Didziunas pagaliau suprato, kad žmonių būklė sunki. Nepasitenkinimas kilo net ir pačioje dangaus karalystėje. Tada Aukščiausiasis viešpats pasiuntė į žemę pas žmones sumanų šaulį vardu I. Didziunas tikėjosi, kad I sutramdys sūnus ir padės Jao išgelbėti šalį nuo nelaimių“.  Įsismarkavęs I pradėjo nepailsdamas šaudyti saules vieną po kitos. Visi žmonės džiūgavo, tik Jao, dar pilnai neapakintas džiugesio, susivokė, kad reikia šaulį stabdyti, nes kitaip nebeliks nei vienos saulės. Tad jis pasiuntė žmogų, kad jis ištrauktų vieną strėlę iš šaulio dėklo – taip danguje liko viena saulė (Juan 1998, p. 191-198). Šiame pasakojime išryškėja šio valdovo sąmojingumas, blaivus protas ir išmintis.

Kilmė
Jao kilmė yra paslaptinga. Jis neturi jokių šeimos narių, išskyrus sūnų Dandžu (丹朱 Dān zhū) ir dvi dukras, kurias ištekino už savo sosto perėmėjo, valdovo Šuno (舜 shùn). „Istoriko užrašai“ (史記 shǐ jì) teigia, kad jo tėvas buvo Di Ku, tačiau jokios aiškios geneologijos ankstyvuosiuose tekstuose nerandama. Taip pat nerandama ir to, kad būtų minima  jo motina. Nėra jo gimimo istorijos – nei stebuklingos, nei natūralios; jokių nuorodų ir į jo žmoną (Allan 1991, p. 58).

Legendiniai imperatoriai
Su imperatoriumi Jao artimai susiję kiti du po jo sekę valdovai – Šunas (舜 shùn) ir Ju (禹 yǔ). Šunas, kuris Jao valdymo laikotarpiu tarnavo jo ministru,  pagal kilmę buvo paprastas valstietis, tačiau pasižymėjo kaip nepriekaištingai atsidavęs ir pasiaukojantis sūnus. Ju taip pat buvo Jao valdininkas, kuris pagarsėjo Jangdzės upės potvynio sutramdymu ir vėliau – legendinės Sia dinastijos įkūrėju (Dillon, 1998, p. 108).

Konfucijus ir Mencijus juos gyrė dėl pavyzdinių vertybių – atsidavimo tarnauti žmonėms ir būtent dėl to, kad jie buvo išrinkti į sostą dėka savo gebėjimų, o ne paveldėjimo teise. Konfucianistiniame kanone šie trys legendiniai imperatoriai vaizduojami kaip tobulo valdovo pavyzdžiai, karaliai – išminčiai, kurie valdė pasikliaudami moralės ir doros pavyzdžiu (Feng 2009, p. 227).

Sosto paveldėjimas
Kaip rašo Juan Kė, Jao sūnus Dandžu buvo labai nepagarbus, todėl rūpestingasis valdovas nenorėjo, kad visa jo liaudis kentėtų nuo tokio sosto paveldėtojo. Ypatingai atidžiai ieškodamas išmintingiausio ir gabiausio savo „Dangiškosios šalies“ žmogaus, kuriam galėtų užleisti savo sostą, iš pradžių jis išgirdo apie tokį Siu Ju iš Jangčengo (Juan 1998, p. 174), tačiau šiam atsisakius, netrukus atsirado kitas kandidatas – Šunas, kuris, kaip visi Jao seniūnai sakydavo, buvo „išmintingas, garsėjo pagarbumu tėvams ir turėjo visus talentus“ (Juan 1998, p. 178). Jao ištekino abi savo dukras už jo, ir galiausiai, po kelių sunkių išmėginimų, perdavė jam patį sostą.

Rašytiniai šaltiniai mini, kad Jao valdė šimtą metų, ir sulaukęs 117-os, mirė.

Literatūros sąrašas:

• De Bary, W. T., 1999. Sources of Chinese Tradition, Vol. 1. 2nd Edition. Columbia University Press.
• Allan, S., 1991. The Shape of the Turtle: Myth, Art, and Cosmos in Early China (Chinese Philosophy and Culture Series). State University of New York Press.
• Dillon, M., 1998. China: A Cultural and Historical Dictionary (Durham East Asia Series). Curzon Press.
• Feng, J., 2010. Symbols of China. Compendium.
• Yuan, K., 1989. Senovės Kinijos mitai. Vilnius: Mintis.
• Luo, Guanzhong 2016. Romance of Three Kingdoms – by Luo Guanzhong – History. [internete] Prieiga per: Čia [žiūrėta: 2016-04-30].