Gjongdžiu
Gjongdžiu (경주 gyeongju-si) – miestas Pietų Korėjoje, Šiaurės Gjongsango (경상 gyeongsangbuk-do) provincijoje Pietų Korėjoje. Tai buvusi Šilos (신라 silla) karalystės (57 m. pr. Kr.–935 m. p. Kr.) sostinė, senovėje vadinta Soraboliu (서라벌 seorabeol), žodžiu, kuris korėjiečių kalba reiškia „sostinė“ (Britannica, 2015). Miesto raida ir istorija Ankstyvoji miesto istorija ir yra glaudžiai susijusi su Šilos karalystės istorija. Ankstyvuosiuose korėjietiškuose rašytiniuose šaltiniuose, kurie greičiausiai rėmėsi Šilos karalystės dinastijos kronikomis, Gjongdžiu, tuo metu vadintas Saroguku (사로국 saro-guk), buvo įkurtas 57 m. pr. Kr., kai susijungė šeši maži kaimeliai tuometinėje Gjongdžiu teritorijoje. Vėliau, po Trijų Karalysčių laikotarpio (57 m. pr. Kr.-668 m. po Kr.), maždaug VII a. vid., Gjongdžiu tapo Korėjos politinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Mieste stovėjo Šilos teismas, taip pat čia gyveno dauguma karalystės elito. Gjongdžiu klestėjimas tapo legenda, ir pasakojimai apie miestą nukeliavo iki tokių tolimų kraštų kaip Egiptas. Tačiau vėlesniais amžiais Gjongdžiu...
Daugiau
Tibeto mirusiųjų knyga
Tibeto mirusiųjų knyga – tai tibetietiškų mokymų rinkinys apie mirtį, mirties tarpsnio kelionės vadovas, atskleidžiantis ankstesnio, dabartinio ir būsimo gyvenimo nepertraukiamumą, – aiškiai parodo, kaip mirties tikrovė atsispindi tibetiečių pasaulyje. Šios knygos tibetietiškojo originalo sutrumpintas pažodinis vertimas – „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų“ atskleidžia knygos turinį ir tikslą. Knygos autoriumi laikomas guru Padmasambhava. Pirmą kartą šią knygą į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris tokį pavadinimą pritaikė remdamasis pagal anksčiau išleistą „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetas Tibetiečiai savo šalį vadina Bö, kartais pridėdami Khavačen – „Sniegynų žemė“. Tibeto civilizacija yra unikali, atšiauraus klimato užgrūdinti gyventojai nuo senų laikų buvo linkę daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Tokiam reiškiniui didelę įtaką darė aplinka: įspūdingas Himalajų kalnų kraštovaizdis, kuris savaime skatino daugelį tibetiečių susikaupti ir medituoti. Stiprus įsitikinimas, kad „stiprioji jėga“ yra dvasinė, o...
Daugiau
Borobuduras
Borobuduras yra didžiausia budistinė šventykla Pietryčių Azijoje. Tai vienas iš Pietryčių Azijos architektūros statinių, kuriam prilygsta tik Baganas Birmoje ir Angkoras Kambodžoje. Budizmui greitu laiku sunykus ir ėmus valdyti islamo dinastijoms, Borobuduras buvo apleistas. Ilgą laiką jį dengė po Merapi ugnikalnio išsiveržimo iškritę pelenai. 1815 m. Javos salos gubernatorius seras Tomas Stamfordas Raflas įsakė išvalyti šią vietovę. XX a. olandai pradėjo Borobuduro restauraciją. Mažos restauracijos buvo padarytos, tačiau jų nepakako visiškai apsaugoti statinį nuo irimo. 1960 metų pabaigoje Indonezijos vyriausybė paprašė tarptautinės bendruomenės pagalbos kapitaliniam remontui atlikti. 1973 m. buvo sukurtas projektas atkurti Borobudur šventyklą. Indonezijos vyriausybė ir UNESCO įsipareigojo nuo 1975 m. iki 1982 m. užbaigti paminklo restauravimo projektą. Pamatas buvo stabilizuotas ir visi 1460 paneliai buvo išvalyti. Restauravimo metu buvo permontuotos penkios kvadratininės platformos ir pagerintas drenažo kanalų įdėjimas į paminklą. Buvo pridėti nepralaidūs filtravimosi sluoksniai. Po...
Daugiau
Šaolino vienuolynas
Šaolino vienuolynas (少林寺 Shao Lin Si) yra viena žinomiausių šventyklų Kinijoje, ir ne vien dėl savo plačios istorijos, ar vaidmens budizme, bet ir dėl savo kovos menų. Šaolino vienuolynas yra Sung Šano (嵩山 Song Shan) kalnuose, apie 80,5 km į pietvakarius nuo Džengdžou (郑州市 Zhengzhou) miesto, Henano provincijos sostinės. Šaolino vienuolynas buvo pastatytas 495 mūsų eros metais, kuomet indų budizmo vienuolis Ba Tuo, arba Buddhabhadra, atvyko į Kiniją skleisti budizmo. Šiaurinės Vei (北魏 Bei Wei, 386-535) dinastijos imperatorius Siao Ven Di (北魏孝文帝 Xiao Wen Di, 471-499 m.) įsakė šio vienuolio garbei pastatyti vienuolyną. Pagal vieną iš legendų, po vienuolyno statybų, teritorija buvo apsodinta jaunais medeliais, o iš to ir kilo vienuolyno pavadinimas (Shao – jaunas, Lin – miškas) (Shaolin Temple: beyond the Martial Arts 2005, p. 33). Iš tikrųjų, vienuolyno pavadinimas buvo pasiskolintas iš šalia esančio Šao Ši Šan (少室山) kalno, pavadinimas tiesiog nurodė, jog vienuolynas...
Daugiau
Longmeno urvai
Longmeno urvai (龙门石窟 lóngmén shíkū) – tai religinio meno paminklai, imperatorių statulos, kurios yra sukurtos nišose bei urvuose. Tai yra didžiausia ir įspūdingiausia kinų meno kolekcija iš Šiaurės Vei (Wei) ir Tangų (唐朝) dinastijų laikų (316-907 m.). Longmenas – tai natūralūs vartai į Luojango (洛阳 Luòyáng) pietus. Čia aukštyn kyla stačios uolos, o tarp jų teka I upė (伊河 Yī Hé). Henano (河南 Hénán) provinciją apima daugiau kaip 2300 urvų ir nišų, iškaltų į stačias klinties uolas, kurios yra nusidriekusios 1 km ilgiu. Ten galima pamatyti beveik 110 000 Budos statulų, daugiau kaip 60 pagodų ir 2800 raižinių akmeninėse lentelėse. Visos statulos iškaltos skirtingu laikotarpiu, tad skiriasi tiek savo išvaizda, tiek stiliumi. Įtakos stiliams turėjo ir kaimyninės šalys. Luojange tradicinė kultūra susiliejo su Indijos civilizacija. Spalvingai nudažytos apsaros – vienos laisvai skraidančios tarp judančių debesų, kitos laikančios aukojamus vaisius ar barstančios žiedų lietų danguje...
Daugiau
