Pietų Korėjos Hahoe kaimo UNESCO paveldas
Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) – tai tradicinis kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis 2010 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO, 2010). Šis kaimas garsėja gerai išsaugotais tradiciniais namais ir konfucianizmo kultūra, taip pat yra puikus Džiosono (kor. 조선 Choson) dinastijos (1392–1897) jangbano (kor. 양반 yangban) (kilmingos klasės) gyvenvietės pavyzdys. Pavadinimas „Hahoe“ reiškia „vingiuojanti upė“, nes kaimą supa Nakdongo upė (kor. 낙동강 Nakdonggan), kuri jam suteikia natūralią gynybinę poziciją. Geografinė padėtis ne tik saugojo kaimą nuo priešų, bet ir prisidėjo prie harmoningos aplinkos kūrimo (UNESCO 2010). Istorinė reikšmė ir architektūra Hahoe liaudies kaimas buvo įkurtas XVI a. ir iki šiol jame gyvena Riū klanas (kor. 류 Ryu). Riū šeima buvo viena iš kilmingiausių regiono šeimų ir turėjo didelę įtaką vietos kultūrai ir mokslui, ypač konfucianizmo sklaidai (Kim 2021). Kaimo išdėstymas atspindi tradicinius Korėjos fengšui (kin. 風水 feng...
Daugiau
Nušu raštas
Nušu atsiradimas Kinijoje valstietėms išsilavinimas įprastai buvo neprieinamas, jos nemokėjo oficialių kinų rašmenų, tad, norėdamos užrašyti savo mintis ir jomis pasidalyti su kitomis moterimis, sukūrė savo raštą – nušu (kin. 女書 nüshu, išvertus šis žodis reiškia „moterų raštas“). Šis raštas atsirado Dziangjonge (kin. 江永 Jiangyong), Hunano provincijoje, Kinijos pietuose. Dziangjongo moterys naudojo nušu rašydamos laiškus draugėms, vestuvių linkėjimus, garbinimo tekstus, biografines raudas, liaudies pasakas ir kitus tekstus, rašomus eilėraščio pavidalu. Šis raštas moterims buvo labai svarbus, nes padėjo užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, o tai padėjo išlikti stiprioms ir nepalūžti visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai (Liu, 2015), bet taip pat nušu užtikrino ir konfucianistinių doktrinų įtvirtinimą tarp žemesnės klasės moterų (Yan, 2023). Nušu tekstuose moterys atskleisdavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad, autorėms mirus, dažnai kartu su jomis būdavo palaidojama ar sudeginama ir jų kūryba. Dėl to sunku nustatyti, kada tiksliai šis raštas atsirado (Foster,...
Daugiau
Džou Enlajus
Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898–1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m.; 1949–1958 m. taip pat buvo pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus šias pareigas ėjo kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng). Jaunystė Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau, kai berniukui buvo devyneri, mirė jo mama, o po metų – ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su dviem jaunesniais broliais išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaianą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Sulaukusiam...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar žinomo kaip Takečis Dzuidzanas; jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko, kaip buvo įprasta). Okada Izo mosikuodavo juo nuo ryto iki vakaro taip intensyviai, kad po užsiėmimų skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu, o 1860 m. kartu su mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas vakašiu (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603–1868 m.). Tai – jauni vyrai, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian jidai) (794–1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, buvo rodomi spektakliai ir kitos kultūrinės raiškos formos. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti berniukai, ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, čigo enene (jap. 稚児延年 chigo nobenen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys gražiausi berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi, terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o...
Daugiau
