Gašiadokuro
Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...
Daugiau
Ikirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...
Daugiau
Širime
Širime (jap. 尻目, Shirime) pavadinimas yra suteiktas vienam Tekančios Saulės šalies jokajui (jap. 妖怪, Yōkai). Jis Japonijoje taip pat yra žinomas Nupori-Bodzu (jap. ぬっぽり坊主, Nuppori-bōzu) vardu. Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų kandži (jap. 漢字, Kanji) ženklų – širi (jap. 尻, Shiri, liet. „užpakalis“ ir me (jap. 目, Me, liet. „akis“). Širime terminas japonų kalboje turi neigiamą reikšmę bei gali būti naudojamas siekiant apibūdinti žmogaus akių žvilgsnį atgal arba į šoną. Kilmė Edo periodo (jap. 江戸時代, Edo jidai) poetas Josa Buson (jap. 与謝蕪村, Yosa Buson, 1716-1784 m.) aprašė širime savo darbe, pavadintame „Busono jokajų iliustracijų rinkinys“ (jap. 蕪村妖怪絵巻, Buson yōkai emaki). Tai yra vienintelis žinomas iki mūsų dienų išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame buvo paminėta ši aukščiau paminėta būtybė. Išvaizda Josa Buson savo darbe ne tik pavaizdavo širime, bet taip pat pateikė šį būtybės išvaizdos apibūdinimą: „Kiotas, Katabiros sankryžos pabaisa vardu Nupori-bodzu. Ji neturi nei akių, nei nosies. Vienintelė akis yra vietoje išeinamosios angos. Akis skleidžia šviesą.“ Elgsena Širime patinka gąsdinti žmones....
Daugiau
Gutajaus grupė
Gutajaus grupė (具体美術協会 Gutai Bijutsu Kyōkai, liet. „Gutajaus meno asociacija”) – 1954 m. Osakoje, Japonijoje įkurta meno asociacija. Įkūrėjai – Džiro Jošihara (吉原 治良 Yoshihara Jirō) ir Šiozo Šimamotas (嶋本 昭三 Shimamoto Shōzō). Grupė pasaulyje garsėjo savo radikaliu požiūriu į meną pokariniu laikotarpiu (XX a. II pusė). Gutajaus grupė aktyviai užsiiminėjo tapyba, kurdavo menines instaliacijas, atlikdavo performansus, įvairius eksperimentinio teatro renginius. Ši asociacija pasižymėjo savo tradicinį meną atstumiančiu stiliumi. Grupė galutinai iširo 1972 m. po D. Jošiharos mirties. Gutajaus grupės veiklą galima išskirti į tris pagrindinius laikotarpius: ankstyvąjį (1954-1957 m.), vidurinįjį (1957-1965 m.) ir vėlyvąjį (1965-1972 m.). Ankstyvasis periodas išsiskyrė grupės noru kurti meną naujomis priemonėmis, plėsti tapybos sąvoką, daryti tapybą labiau performatyvia. Šio periodo Gutajaus atstovai destrukciją savo kūryboje naudojo kaip atsaką į tuometinę pokarinę pasaulio būseną. Viduriniojo laikotarpio Gutajaus grupės kūryba- atsipindys spartaus ekonominio ir demografinio augimo Japonijoje. Vėlyvająjį laikotarpį...
Daugiau
Bendzaiten
Bendzaiten (jap. 弁才天 arba jap. 弁財天, Benzaiten) – tai Tekančios Saulės šalies Budizmo deivė, kuri yra kildinama iš hinduizmo išminties, muzikos ir menų deivės Sarasvatės (skr. सरस्वती, Sarasvatī). Bendzaiten garbinimo praktika Japoniją pasiekė per „Auksinės Šviesos sūtros“ (skr. सुवर्णप्रभासोत्तमसूत्रेन्द्रराज, Suvarṇa-prabhāsa Sūtra, jap. 金光明経, Konkōmyōkō) kiniškus teksto vertimus bei įsigalėjo šalyje VI-VIII a. bėgyje. Bendzaiten yra sinkretinė dievybė, turinti tiek budistinį, tiek šintoistinį (jap. 神道, Shintō) aspektus. Bendzaiten taip pat yra vienintelė moteriškos giminės dievybė, priklausanti Septyniems laimės dievams. Ji Tekančios Saulės šalyje taip pat yra vadinama Aštuonranke Bendzaiten (jap. 八臂弁才天, Happi Benzaiten), Dieviškojo Garso Bendzaiten (jap. 妙音天, Myō-on Benzaiten), Uga Bendzaiten (jap. 宇賀神, Ugajin, Uka no Kami) bei Didžiąja Bendzaiten (jap. 大弁才天, Daibenzaiten). Išvaizda Ši dieviškoji būtybė yra kildinama iš deivės Sarasvati, kuri hinduizmo religinėje tradicijoje yra atsakinga už vandenį, išmintį, muziką ir menus. Dėl šios priežasties Bendzaiten yra siejama...
Daugiau
