Osakabe-himė
Osakabe-himė (jap. 長壁姫, osakabe hime) – yra jokajų (jap. 妖怪, yōkai) kategorijai priskiriama mitologinė būtybė, kuri gyvena slaptose Baltojo garnio pilies (jap. 姫路城, himejijyō) vietose. Kai UNESCO 1993 m. įtraukė Baltojo garnio pilį į paveldo sąrašą, tai padarė šią pilį galbūt vienintele pasaulinio paveldo vieta, kurioje gyvena jokajus (Toriyama, 2017). Išvaizda Dažniausiai Osakabe-himė yra aprašoma kaip sena moteris arba jauna mergina, dėvinti dvylikos sluoksnių kimono (jap. 十二単, jūnihitoe) – japonų tradicinį drabužį. Kilmės teorijos Egzistuoja kelios šios mitologinės būtybės kilmės teorijos, tačiau nei viena iš jų yra patvirtinta kaip tikroji. Viena teorija yra tokia, kad Osakabe-himė yra sena devynuodegė lapė kitaip žinoma kaip kicune (jap. 狐, kitsune), kuri atrodo kaip jokajus. Dar manoma, kad ji yra gyvatės dvasia arba imperatoriaus Fušimi (jap. 伏見天皇, fushimi-tennō) mėgstamiausios kurtizanės šmėkla. Viena iš labiausiai paplitusių teorijų yra tokia, kad Osakabegami – kalno ant...
Daugiau-130x130.png)
Curara-Onna
Curara-onna (jap. つらら女, liet. „varveklių moteris“) – viena iš Japonijos mitologinių būtybių jokajų (jap. 妖怪, yokai). Ši būtybė, priklausomai nuo to iš kokio regiono yra atsiradusi jos istorija ir to regiono dialekto, gali būti vadinama dar dvejais būdais. Gifu prefektūroje (jap. 岐阜県, Gifu-ken) ji yra vadinama Varveklių žmona (jap. シガマ女房, Shigama-nyobo), o Aomorio prefektūroje (jap. 青森県, Aomori-ken) – varveklių dukra (jap. カネコリ娘, Kanekori-musume) (Hyakumonogatari, 2013). Atsiradimo legenda Curara-onna dažniausiai yra labai graži moteris, kuri atsiranda žiemos metu iš vienišų vyrų vienatvės. Vyrui žvelgiant į sustingusį varveklį ir mąstant apie vienišumą ir liūdesį, iš to varveklio gali atsirasti curara-onna. Ši būtybė įgauna paprastos, bet labai gražios moters pavidalą ir nors yra atsiradusi iš šalčio, dažniausiai yra mylinti ir gera. Kadangi ši būtybė, taip pat kaip ir Juki-onna (jap. 雪女 Yuki-onna, liet. „sniego moteris“), yra sniego stichijos jokajus ir istorijose pasibaigus žiemai išnyksta, būna dažnai maišomos tarpusavyje....
Daugiau
Krokodilas (japonų mitologija)
Krokodilai arba vani (jap. 和邇, wani) yra jūrų pabaisos, kurios gyvena giliuose vandens telkiniuose. Jos turi ilgus gyvatiškus kūnus, pelekus ir gali kvėpuoti tiek po vandeniu, tiek oru. Vani taip pat gali keisti savo formą į žmogaus. Kilmė Žodis „Vani“ yra paminėtas pirmuose rašytiniuose japonų mituose – Kodžikyje (jap. 古事記) ir Nihonšiokyje (jap. 日本書紀). Vėliau jis buvo parašytas rašmeniu (鰐), o terminu „Vani“ buvo pradėti vadinti rykliai ir kitos jūrų pabaisos, su kuriais žvejai galėdavo susidurti jūroje. Kadangi jūra buvo pavojinga ir paslaptinga vieta, jūreiviai galėjo manyti, kad rykliai – galingos legendų gyvatės. Laikui einant žodžio reikšmė išsiplėtė ir apėmė dar krokodilus. Šiais laikais šis žodis reiškia krokodilas, ir retai vartojamas jūrų drakonams apibūdinti. Yra diskutuojama, ar „Vani“ kilo Japonijoje, ar buvo importuota iš kitų kultūrų. Aston (1972, p. 61, 3 pastaba) mano, kad pats žodis vani yra kilęs ne iš...
Daugiau
Šuo žmogaus veidu
Šuo žmogaus veidu, arba Džinmenkenas (jap. 人面犬, Jinmenken, Jinmen inu), – tai mitologinė japonų būtybė, atsiradusi Edo laikotarpiu (1603–1868). Ši būtybė pasižymi tuo, kad turi šuns kūną ir žmogaus galvą, moka kalbėti. Šuo žmogaus veidu prilyginamas blogam ženklui ir laikomas kaltu dėl visokiausių atsitikimų ir nelaimių. Elgsena Pasak legendos, šuo žmogaus veidu pasirodo tik naktimis ir klajoja po miestą arba tūno tamsiuose skersgatviuose. Sutikusi žmogų, pirmiausia būtybė pavargusiu balsu liepia palikti jį ramybėje. Nors jis nekelia jokio pavojaus, tačiau mėgsta krėsti išdaigas, yra įžūlus ir nepripažįsta žmogiško bendravimo. Bandant užmegzti bet kokį ryšį, ši būtybė tik įžeidžia ar žmogui pasako ką nors negražaus ir galiausiai pabėga. Bėgti gali labai greitai, netgi greičiau už važiuojantį automobilį. Ankstyvieji pasirodymai Edo periodu apie šunį žmogaus galva buvo žinoma tik tiek, kad šį paslaptingą padarą vietiniai išvysdavo beveik kiekvieną naktį, todėl išaugo noras...
Daugiau
Jakša
Jakša – tai yra budistinė dievybė, Japonijoje žinoma kaip yasha (jap. 夜叉). Moteriškosios lyties jakšos buvo vadinimos jakši (jap. ヤクシニー yakushinī). Jakšos gyvendavo miškuose, upėse bei kalnuose. Kilmė Jakša yra kilęs iš indų mitologijos. Iš pradžių jie buvo geranoriškos gamtos dvasios ir medžių bei žemės prižiūrėtojai. Budizme jie buvo suprantami kaip piktosios, į vaiduoklius panašios dvasios, kurios grobdavo keliautojus, bet vėliau, išgirdusios Budos pamokslus, atsisakė savo nedorybių. Budistinė jakšos versija yra labai panaši į kitą induistų dvasių klasę: rakšasus (jap. 羅刹, rasetsu) – demonus, mintančius žmonėmis. Kai budizmas buvo atvežtas į Kiniją, jis susimaišė su kinų liaudies religija ir astrologija, o jakša dar labiau nutolo nuo savo induizmo kilmės. Kai budizmas buvo atgabentas į Japoniją iš Kinijos, kartu su juo buvo atnešta ir kiniška jakšos interpretacija. Japonijoje jakša dažnai buvo laikoma budistine vietinių piktųjų dvasių, tokių kaip amanodžiaku (jap. 天邪鬼 amanojaku)...
Daugiau
