Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Šinigami

Šinigami

Šinigami (死神 Shinigami) – tai mirties dievas ar mirties dvasia, kilusi iš japonų folkloro. Tai dievai, kurie yra atsakingi už žmonių palydėjimą į pomirtinį pasaulį.

Šie dievai beveik neegzistuoja japonų klasikinėje literatūroje, tad daugiau sužinoti apie jų kilmę iš senovinių šaltinių yra sudėtinga. Šinigami kaip dievas išgarsėjo ir tapo vis labiau atpažįstamas šiuolaikinės Japonijos populiariosios kultūros, meno, grožinės literatūros pagalba. Šinigami būtų galima laikyti Rytų Azijos Giltine – abi būtybės yra laikomos mirties dievais ir yra panašios savo mistiškumu, tamsia ir piktavališka prigimtimi. Nepaisant panašumų, Šinigami dažniausiai dirba porose, tuo tarpu egzistuoja tik viena Giltinė. Taip pat, skirtingai nuo Giltinės, kuri dažnai yra vaizduojama kaip deivė, numarinanti žmones, Šinigami pats neatima žmogaus gyvybės, o tik užtikrina, kad asmuo mirtų jam paskirtu metu bei palydi mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Japonų mirties dievas yra nematomas, bet pasirodo prieš mirštančiųjų akis.

Šinigami japonų religijoje
Vyrauja keli mitologinių būtybių tipai, dievai bei dvasios, kurios taipogi yra laikomos Šinigami. Budizme egzistuoja Mrtyu-mara, demonas, asocijuojamas su mirtimi. Sakoma, jog žmogų apsėdus šiam demonui, jis tuoj pat nori nusižudyti, tad jis dažnai vadinamas mirties dievu. Taip pat, Jogačara mokyklos tekste buvo aprašytas demonas, kuris nuspręsdavo žmonių mirties laiką. Jama, pomirtinio pasaulio valdovas, bei Jaučiagalvis (kin. 牛头 niútóu) ir Arkliaveidis (kin. 马面 mǎmiàn) – tam tikri jokajai, arba dar vadinami oni, taipogi yra laikomi tam tikrais mirties dievais.

Šintoizme ir japonų mitologijoje bei mitų apie dievus (神 kami) ir aštuonių Japonijos salų atsiradimą rinkinyje Kodžiki (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) yra pasakojama apie deivę Idzanami (伊弉冉尊 Izanami, liet. „ta, kuri kviečia“), kuri pagimdžiusi ugnies dievą Hinokagucuči (火之迦具土 Hinokagutsuchi) mirė nuo jo ugnies sukeltų žaizdų ir pateko į amžinosios nakties karalystę – Jomi (黄泉の国 Yomi no kuni), kurioje nusileidžia mirę dievai. Į šią karalystę nukeliavo ir Idzanami vyras Idzanagis, bet jam nepavyko iš ten susigrąžinti mylimos žmonos. Pamatęs savo žmoną krokodilo pavidalu ir užrūstinęs ją, Idzanami paskelbė nužudysianti tūkstantį Idzanagio žmonių kievieną dieną. Nuo tada Idzanami yra laikoma mirties deive.

Šinigami klasikinėje japonų literatūroje
Pirmas galimas Šinigami paminėjimas klasikinėje literatūroje yra aptinkamas Hoei laikotarpyje, „Sinčiu Nimai Soši“ („Shinchū Nimai Soshi„) (1706) veikale, kuriame buvo rašoma apie vyrą ir moterį, norėjusius kartu nusižudyti. Tekste moteris sako: „Gyvenimo trumpalaikiškumas, suviliotas Šinigamio“. Ši citata interpretuojama labai įvairiai – Šinigami galėjo reikšti Mirties dievą, arba jis buvo panaudotas kaip reikšmė dvigubai savižudybei, kai kurie Šinigami interpretuoja kai gyvenimo trumpumo jausmą.

Mirties dievai, kurie galėjo apsėsti žmones, yra minimi klasikinėje Edo laikotarpio literatūroje. Tempo (天保 Tenpō) laikotarpiu (1841 m), „Šimto legendų paveikslėlių knygoje“ (絵本百物語 Ehon Hyaku Monogatari) yra randama istorija pavadinimu „Šinigami“, bet skirtingai nuo šių laikų Šinigami, nežalojančio žmonių, šis mirties dievas buvo piktavališkas ir išvesdavo žmones iš dorybės kelio, priversdavo nusižudyti.

Mirties dievai šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje
Po Pirmojo pasaulinio karo Japoniją pasiekė Vakarų mirties dievo suvokimas ir mirties dievai vis dažniau buvo minimi kaip būtybės turinčios žmogiškų savybių ir tapo daugelio įvairių kūrinių vaizduotės vaisiumi. Vienas jų, tai Šiova laikotarpyje (昭和時代 Shōwa jidai) pasirodęs mirties dievas Šigeru Mizuki mangoje „GeGeGe no Kitarō“ bei 1979-ųjų metų televizijos dramoje „Nippon Meisaku Kaidan Gekidžio“ kabukio aktorius Gandžirō Nakamura atliko mirties dievo vaidmenį.

Po Šiova laikotarpio prasidėjus dabartinam Japonijos Heisei­ laikotarpiui (平成時代 Heisei jidai), Šinigami kaip veikėjas nuolatos pasirodo mangoje bei animėje, tokiuose kaip: „Death Note“, „Bleach“, „Yami no Matsuei“, „Black Butler“, „YuYu Hakusho“, „Inukami!“, „Soul Eater“ ir kt. Taip pat dažnai Šinigami tampa pagrindine pačios mangos ar animės tema tokiuose kūriniuose kaip: „Full Moon o Sagashite“, „Rin-ne“,“So, I Can’t Play H!“, „Descendants of Darkness“, „Ballad of a Shinigami“.

Šinigami minimas ir animėje bei mangoje „Naruto&Naruto Shippuden“, bei 2014-ųjų metų filme „7500“.  Taip pat Šinigami  dažnai pasirodo ir žaidimuose, tokiuose kaip „Shin Megami Tensei“, „Final Fantasy“, „Dragon Quest“ bei „Touhou“.

Kaip mirties dievas, senovėje Šinigami daugiausia buvo įsivaizduojamas panašiu į gobliną ar skeletą primenančią būtybę. Tačiau šiuolaikinėje kultūroje vaizduojami Šinigami labai suvakarėjo ir pradėjo panašėti į vampyrus ir tampa vis labiau patrauklūs.

Naudota literatūra:

Daily Mythological Creature, Shinigami [internete] rasta: <https://devenluca.wordpress.com/2013/05/12/daily-mythological-creatureshinigami/> [žiūrėta:  2015-04-29].
Hadland Davis, F., Myths and Legends of Japan [e-knyga] rasta:
<https://archive.org/stream/mythslegendsofja00davirich#page/n7/mode/2up> [žiūrėta: 2015-04-30].
Hearn, L., 1907. Kwaidan Stories and Studies of Strange Things [e-knyga] rasta:
<https://archive.org/stream/kwaidanstoriesa02heargoog#page/n6/mode/2up> [žiūrėta: 2015-04-30].
Mikailionis, V., 1998. Japonijos mitai ir legendos. Minties leidykla.
Mythical-creature, Shinigami [internete] rasta: <http://www.mythicalcreatureslist.com/mythical-creature/Shinigami> [žiūrėta:  2015-04-29].
Roberts, J., 2010. Japanese Mythology A to Z, Second Edition. [e-knyga] rasta: <http://www.enryo.ro/carti/Japanese%20mythology%20A%20to%20Z.pdf> [žiūrėta: 2015-04-30].
Shinigami, [internete] rasta:
<http://en.wikipedia.org/wiki/Shinigami#cite_note-.E4.B8.83.E4.BC.9Ab-22> [žiūrėta: 2015-04-29].
Shinigami and Grim Reaper [internete] rasta:  <http://japanesemythology.weebly.com/lesson-4.html> [žiūrėta:  2015-04-29].

3 votes