Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Komunizmas Kinijoje

Komunizmas Kinijoje

Komunizmas šiuo metu yra gyvuojanti visuomeninė – ekonominė santvarka Kinijoje. Jo pradmenys šalyje atsirado jau XX a. antrajame dešimtmetyje, o 1949 metais spalio 1-ąją oficialiai įkurtoje Kinijos Liaudies Respublikoje tapo vienintele bei vienvalde sistema. Kinijos Liaudies Respublikos pagrindiniu įkūrėju laikomas Mao Dzedungas (毛泽东, Mao Zedong) tapo oficialiu valstybės ir komunistų partijos vadovu. Vado ir partijos indėliu komunizmas respublikoje atsiskyrė į atskirą šaką – maoizmą (毛泽东思想, Máo Zédōng Sīxiǎng). Maoizmas rėmė rinkos santykius, palaikė verslą ir skelbė klasių taiką. Šiuolaikinės rinkos reformos dažnai taip pat laikomos tam tikra maoizmo interpretacija. Šiai partijai priklauso apie 85 milijonus žmonių ir tai yra vienas didžiausių politinių judėjimų pasaulyje. Kadangi ši santvarka šalyje gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, per šį laikotarpį komunizmas pasiekė aiškiai pastebimų rezultatų: nuo bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, industrializacijos bei žemės reformų komunizmo istorijos pradžioje, iki rinkos socializmo, šių dienų propogandos, cenzūros bei lyderės statuso pasaulyje.

Istorija

XX a. pradžioje Kinija po įvairių sukilimų buvo nualinta ir daugelis kinų patyrė badą, ypač didelį skurdą ir sielvartą dėl daugelio nekaltų žmonių mirties. Tai davė kelią į valdžią ateiti tokiems vyrams kaip Mao Dzedongas, priešaky su komunistinėmis idėjomis ir marksistine filosofija. Pasibaigus karo vadų valdymui 1916 metais, daugelis kinų pradėjo jungtis prie revoliucinių grupių ir politinių partijų tikėdamiesi šalyje pakeisti esamą tvarką. Per Didžiąją revoliuciją (1914-1918 m.) ir po jos Kinijoje įvyko keletas judėjimų, kurie stipriai paskatino kelią komunizmui ateiti į valdžią. Komunizmas atkeliavo į Kiniją kaip viena atsinaujinimo galimybių, kėlė greitesnio ekonominio progreso nei vadovaujantis kapitalistiniu modeliu viltis ir žadėjo efektyvią nacionalinės energijos mobilizaciją (Dirlik, 1989).

Pirmąją komunistų partiją įkūrė Čen Dusiu (陈独秀, Chen Duxiu) ir Li Dadžao (李大钊, Li Dazhao) 1921 metais Šanchajuje. Tuo metu partijos kongrese dalyvavo 13 žmonių tarp kurių jau dalyvavo būsimas komunistų partijos lyderis – Mao Dzedongas. Kinijos komunistų partija 1924 metais sėkmingai susijungė su nacionalistų partija ir pradžioje šis aljansas pasirodė sėkmingas, tačiau 1927 metais valdant nacionalistui Čang Kaišekui (蔣中正, Chiang Kai-shek) pradėta žiauriai elgtis su komunistais ir jie buvo išstumti iš Šanchajaus ir Kinijos komunistų partija tapo pogrindine. Mao Dzedongas kartu su Kinijos komunistų partija vietoje miesto proletariatų savo judėjimą perkėlė į kaimo vietoves, kur sulaukė didelio palaikymo iš valstiečių. 1931 metais Kinijos Sovietų Respublikoje, pietinėje valstybės dalyje, buvo apie 10 milijonų partijos šalininkų. Kinijos Sovietų valstybė gyvavo tik 6 metus, nes ji greitai buvo sunaikinta karinės Nacionalistų partijos. Po Mao Dzedongo ir likusiųjų komunizmo pasekėjų pasitraukimo 1935 metais, Mao tapo Kinijos komunistų partijos vadovaujantis asmuo ir šį postą išlaikė iki savo mirties (1976 m.). Komunistų partija laikui bėgant įgavo vis daugiau pasekėjų ir taip pat turėjo patyrusią kariuomenę, veiksmingą politinę kampaniją, jungiančią valstiečius, darbininkus, vidurinę visuomenės klasę bei smulkiuosius verslininkus. Ilgainiui nacionalistų šalininkai prarado kinų paramą taip leisdami komunistams užimti valdančią poziciją šalyje.

Ši partija 1949 m. tapo vadovaujanti partija Kinijos Liaudies Respublikoje. Iš pradžių partija buvo perėmusi sovietų vadovavimo modelį ir glaudžiai bendradarbiavo su Sovietų Sąjunga. Tačiau tarp Kinijos komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos komunistų pradėjo didėti nesutarimai dėl užsienio politikos ir ideologinės savimonės. Šios valstybės 1950 metais nutraukė savo bendradarbiavimo saitus. Mao savo ruožtu pradėjo naują valdymo politiką – maoizmą, kuris sukėlė kultūrinę revoliuciją. Šiuo metu Kinijos komunistų partija dėl didelio partijos narių skaičiaus yra pirmaujanti savo sudėtimi pasaulyje, šiai partijai priklauso apie 85 milijonus žmonių ir tai yra vienas didžiausių politinių judėjimų pasaulyje.

Komunizmo įgyvendinimas

Kinijoje į valdžią atėjus komunistams kito ne tik politinis, kultūrinis, bet ir kasdienis žmonių gyvenimas. Jau 1945 metais, Kinijoje pradėta žemės ūkio reforma, turėjusi ne tik pragmatinį, bet ir ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta sugriauti tradicinės kaimo valdančiosios klasės galią bei prestižą ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės. Bežemiams ir mažažemiams išdalinta beveik 47 mln. ha dvarininkų žemių. Vidutines ir mažąsias įmones valdė privatūs savininkai, tačiau jas valstybė griežtai kontroliavo. Jau 1955 m. Kinijos komunistų partija, vadovaujama Mao Dzedongo, pradėjo spartinti pertvarkymus.

Per aštuonis mėnesius Kinijoje buvo kooperuotas žemės ūkis, o 1956 m. suvalstybinta visa privati pramonė ir prekyba, smulkiesiams kapitalistams mokant tam tikrą išpirką. Ši agrarinė reforma vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija: buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambių žemvaldžių, pavaldžių valstybei. Sukurta hierarchinė sistema. Valstybinis turto perėmimas tęsėsi ir 1958 m., pradžioje, paskelbus „Didžiojo šuolio“ (大跃进, da yue jin) programą. Žemės ūkio kooperatyvai pertvarkyti į liaudies komunas (人民公社, rénmín gōngshè), kuriose buvo panaikintas užmokestis pagal darbą, o produktai skirstomi visiems po lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo tvarka. Planas padidinti žemės ūkio gamybą 2,5 karto žlugo, siautė badas, mirė keliolika milijonų žmonių. Negana to, žemės reformos metu naikinti pažangūs ūkiai, žiauriai susidorota su jų savininkais. Nors nuo to mažėjo žemės ūkio našumas, teroras buvo būtinas, siekiant iš neturtingų ir įbaugintų žemdirbių atimti jų produkciją, o gautas pajamas panaudoti didelio masto industrializacijai. Taip skatintas žemvaldžių žemių ir turto atiminėjimas bei jų perdalijimas valstiečiams. Kinijos kaime kilo nesuvaldomo smurto prieš turtingus žemvaldžius laikotarpis, kuomet jiems ir jų šeimoms buvo skiriamos mirties bausmės (Lawrance, 1998, p. 56).

Kai kurie komunistų partijos veikėjai reiškė nepasitenkinimą Mao Dzedongo vidaus ir užsienio politika. Siekdamas išlaikyti valdžią, Mao ir jo šalininkai 1966 metais pradėjo proletarinę kultūrinę revoliuciją ir paskelbė šūkį: „Ugnis į štabus!“. Maoistų sudaryti moksleivių chunveibinų (红卫兵, Hóng wèibīng) būriai užimdavo partijos ir vyriausybės įstaigas, persekiodavo visus įtariamuosius. Šimtai tūkstančių partijos veikėjų, administracijos pareigūnų ir inteligentų, pasižyminčių didesniais nei vidutiniai sugebėjimais kokioje nors srityje galėjo tapti politinės kovos aukomis. Susidorojimui su jais sukurtos koncentracijos stovyklas. Didelė dalis jų ištremti į atokius šalies rajonus tariamai įgyti geresnio elgesio. Kultūrinė revoliucija sąlygojo visos prastai išsilavinusių, lengvai paveikiamos ir valdomos kinų kartos atsiradimą (Lawrance, 1998, p 67).

Bruožai

Komunizmas, kaip ir kiekviena socialinė sistema turėjo tam tikrus, jai būdingus bruožus. Vienpartinė sistema ir vado kultas buvo komunizmo pagrindas, kuriuo gyveno ir vadovavosi visas komunistinis pasaulis, tarp jų ir Kinija. Kinijos komunistų partija – vienintelė oficiali partija, turėjusi ir vis dar turinti vienvaldžią poziciją šalyje. Visos kitos politinės partijos griežtai draudžiamos ir persekiojamos. Dar ir dabar jau miręs vadas Mao Dzedongas tebėra aukštinamas visuomenės. Jam priskiriama daug nuopelnų, jis yra liaupsinamas per žiniasklaidą, jo garbei statoma daug statulų, buvusio vado vardu pavadinamos gatvės ir kiti visuomeniniai objektai, dedikuojami muziejai. Visuomeninėse įstaigose ir netgi namuose privaloma turėti pasikabinus jo paveikslą ar nuotrauką. Mao buvo vadinamas didžiuoju mokytoju, didžiuoju vadu, kuris tapo ir ,,valstybės palaikomos vertybių sistemos įkūnytojas bei pavyzdinis modelis“ (Schurmann, 1966, p. 25).

Agresyvi užsienio politika – vienas geriausiai žinomų komunizmo bruožų. Nuo 1950 metų Kinija dalyvauja Korėjos kare, kaip Š. Korėjos sąjungininkė (Lawrance, 1998, p. 25). 1955 metais siekdamas didinti savo įtaką šalyje, Mao nusprendė įtraukti Khamo ir Amdo provincijas į „Socialistinių pakeitimų programą‘‘. Abiejuose rajonuose prasidėjo maištai. Atsakydami į tai kinai įvedė papildomus kareivių būrius. Slopinant maištą rytinis Tibetas buvo kolektyvizuotas 1958 metais pagal „Didžiojo šuolio į priekį” planą. Po šių įvykių pasipriešinimas kinams augo, ypač Rytų Tibete, tačiau didėjo ir Kinijos represijos, įskaitant religinių pastatų griovimą ir vienuolių bei kitų valstybės veikėjų įkalinimą. 1959 metais populiarus sukilimas Lhasoje virto masinėmis demonstracijomis, kurias Kinija žiauriai numalšino. Vien Lhasos regione buvo nužudyta apie 87 tūkst. tibetiečių. Nors užsienio šalims Kinija ir deklaravo taiką, išties šalyje ir už jos ribų vyravo agresija ir smurtas (Lal,2008 p.146).

Propoganda
Mao Dzedongas taip pat veikė naudodamas masinės propogandos metodus, taip siekdamas padidinti kinų nacionalizmą. 1966 metais jis  išleido „Raudonąją Knygelę“ (毛主席语录, Máo Zhǔxí Yǔlù), tai buvo jo minčių ir posakių  rinkinys.  Trumpi šūkiai buvo rašomi ant Mao komunistinių plakatų, skanduojami renginiuose. Žmonės buvo skatinami įsiminti  šūkius, taip pat politines ideologijas iš šios knygelės. Plakatai retai vaizdavo esamus įvykius. Didžiojo bado metu, kada mirė apie 30 mln. žmonių, buvo išleistas plakatas, kuriame buvo vaizduojama daili mergaitė su riebia kiaule ir paršeliais. Žmonės neturėjo ką valgyti, bet galėjo žiūrėti į kiaulę ir įsivaizduoti, kad padėtis visuomenėje gerėja.  Tokiu propagandos būdu buvo siekiama pakeisti žmonių nuomonę, sklaidyti kylančias represijas, suteikti vilties.

Propagandines idėjas galima buvo pamatyti ne tik plakatuose, bet ir kinuose ar teatro vaidinimuose. 1949 metais Kinijoje sukurta Centrinė Kinijos televizija ir „Kasdienis žmonių laikraštis“ skirtas propogandai skleisti, kuriami propogandiniai filmai, spektakliai. Kuriamos diskusijų, įtikinėjimų grupės, profesinės sąjungos. 1962 metais Mao netgi įkurė Socialistinį išsilavinimo judėjimą, kuris turejo sustabdyti valstiečių domėjimąsi feodalistine sistema ir kapitalizmu. Tam buvo pradėtas kurti didaktinis politinis menas: eilėraščiai, plakatai, aukštinantys komunizmą ir patį Mao. Nepaisant to, net ir neturėdami pilietinių teisių, žmonės vistiek garbino savo vienvaldį lyderį.

Be to, stipria propoganda buvo skatinama ir vieno vaiko politika (计划生育政策, dú shēng zǐ nǚ zhèng cè). Pirmosios kompanijos kurios pradėjo kontroliuoti gimstamumą atsirado 1950 metais. Tuomet buvo akcentuojamas šeimos planavimas, o ne gimstamumo apribojimas.  Atsirado pirmieji plakatai skatinantys pasirūpinti šeimos ateitimi ir prieš planuojant vaikus – baigti mokslus ir  susirasti darbą. Tik po dešimties metų buvo galima išgirsti ar perskaityti tokius žodžius, kaip „vėliau, mažiau, rečiau“ arba „vienas – tai mažai, du – pakankamai, trys – tai per daug“. Tokiu būdu vaikų kiekis šeimoje buvo apribotas ties dvejais. Taigi, jeigu 1949 metais šeimos pačios planavo savo ateitį ir kiek vaikų turės, tai 1970-taisiais šeimoms buvo taikomas priverstinis šeimų planavimas. Darbo vietose buvo įsteigti šeimos planavimo komitetai ir gyventojų aprūpinimas kontraceptikais sudarė pirminę sveikatos pagalbą, o abortai ir sterilizacija buvo daromi nemokamai. Šių dienų propaganda Kinijoje yra neabejotinai „gudresnė“ ir labiausiai pastebima televizijoje, spaudoje ir radijuje. Kaip ir žinių kanalai, taip ir žurnalistai gauna griežtus nurodymus iš Propagandos Biuro apie tai ką galima skelbti ir ko ne (Ying, 2012).

 Cenzūra

Nuo pat Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo ir Kinijos komunistų partijos atėjimo į valdžią, Kinijoje praktiškai buvo panaikintos politinės piliečių teisės ir laisvės. Sąžinės, žodžio, spaudos laisves apribojo žiniasklaidos kontrolė, teisę dalyvauti pilietinėje visuomenėje ir politikoje, teisę protestuoti ribojo partijos vykdoma diktatūra. Tačiau pilietinių teisių nebuvimas nebuvo vienintelė problema, su kuria tuo metu susidūrė žmonės. Visa į viešumą leidžiama informacija, rašoma partijai priklausančių žmonių, griežtai cenzūruojama. Draudžiama iš užsienio patenkanti spauda. Dėl tokios griežtos kontrolės nukentėjo ne tik pati visuomenė, bet ir daug svarbių kinų kultūros bei moralės aspektų. Vieni jų – konfucianizmas, menas, literatūra, atskiros meno rūšys kaip Pekino opera, buvo transformuojami, norint pritaikyti juos prie valstybės politikos.

Taip pat, gali būti nustatyta kiek tam tikras straipsnis turi būti publikuojamas internetinėje svetainėje. Visa informacija patiekiama žiniasklaidos šaltinių taip, kad vyriausybė  nebūtų apšmeižiama ar žeminama. Dėl šių žiniasklaidos limitavimo yra aišku, jog žodžio laisvė Kinijoje yra ribojama.

Tarptautiniai žinių kanalai kaip BBC arba CNN iki 2008 metų Kinijoje buvo blokuojami, siekiant apriboti Kinijos gyventojus nuo pašalinės informacijos.  Šiai dienai kinai turi laisvą prieigą prie šių kanalų, tiesa naudos iš  transliuojamos informacijos jie gauna mažai, nes visa informacija teikiama anglų kalba, kurios dauguma kinų nemoka. Šie kanalai labiausiai žiūrimi didžiuosiuose miestuose, būtent ten ir gyvena daugiausiai užsienio kalbą mokančių žmonių. Socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“ ar „Twitter“ Kinijoje buvo uždrausti 2009 metais. naudotis „Instagram“ draudžiama nuo 2014 metų. Tiesa, šių tinklapių blokavimą įmanoma apeiti atsisiuntus tam tikras programas (Cai, 2016).

Ekonominė sistema komunistinėje Kinijoje

Po Mao Dzedongo mirties Kinijos vyriausybė suteikė žmonėms daugiau laisvių ir teisių bei pertvarkė savo ekonomiką. Jie atidarė savo rinkas užsienio investuotojams ir taip XX a. pabaigoje atsirado terminas rinkos socializmas. Tai tarpinis variantas tarp kapitalizmo ir socializmo. Rinkos socializmui būdingi šie bruožai: Kinijos komunistų partija ir komitetas atsakingas už valstybės ekonominius klausimus, sudaro penkmečio planus (中国五年计划, Zhōngguó Wǔnián Jìhuà), rinka tapo lankstesnė, skatinamas smulkusis verslas. Kinijos ekonomikos politika žymiai pasikeitė lyginant su socializmo pradininkų Karlo Markso ir Engelso kurtomis idėjomis. Kinijos valdžia išplėtė žmogaus teises ir suteikė galių tiek eksportuoti prekes, tiek jas importuoti (Goldschmidt, Rauchenschwandtner, 2007).

Augantis Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų skaičius didino vidaus vartojimo kiekius. Tačiau su demografijos sprogimu socialinė atskirtis tarp žmonių taip pat augo. Viena iš demografijos kontroliavimo politikų buvo vieno vaiko politikos įvedimas. Kinija užsienio investuotojus pradėjo vilioti pigia žmogiškųjų išteklių kaina. Prasidėjo fabrikų statymo bumas, ne tik kūrėsi didelės vietinės kompanijos, bet Kinijoje pramonei skirtus objektus steigė užsienio įmonės. Kinija priklauso prie ekonomiškai besivystančių šalių, tačiau ji yra viena iš lyderių pagal bendrą vidaus produktą. Tačiau provincijose populiarus nelegalus darbas, už kurį kinai nemoka mokesčių ir klesti šešėlinė ekonomika (Lorenz, Wagner, 2007).

Komunizmas švietimo sistemoje

Visos mokymo įstaigos yra pavaldžios Kinijos Liaudies Respublikos Švietimo ministerijai. Šalyje yra privaloma mokytis 9-erius metus. Kinijos komunistų partija taip pat vykdė ir švietimo sistemos reformą, kuri vyko XX a. pabaigoje. Komunizmo įtaka mokyklose yra matoma pagal šiuos simbolius: klasės centre pakabintas komunizmo lyderio Mao Dzedongo plakatas, mokiniai kaip uniformos detalę turi nešioti raudonos spalvos skareles, moksleiviai mokomi komunistinių šūkių, kurie šlovina Mao Dzedongą, visi yra ugdomi ir mokomi rašyti tik dešine ranka. Didelė atskirtis pastebima tarp didmiesčiuose įsikūrusių mokyklų ir provincijose esančių mokymų įstaigų. Toliau nuo pagrindinių miestų esančiose vietose dar pastebima, kad vaikų lavinimas primena senąją sovietinę sistemą. Šanchajus yra laikomas kaip geriausią švietimo lygį turintis miestas, kuris paruošia stipriausius specialistus universitetuose.

Valstybinė šventė

1949 metais spalio 1-ąją oficialiai įkurta Kinijos Liaudies Respublika. Jos pagrindiniu įkūrėju laikomas Mao Dzedongas taip pat tapo oficialiu valstybės ir komunistų partijos vadovu. Šia proga spalio 1-oji yra paskelbta valstybine Kinijos Liaudies Respublikos diena. Spalio pirmoji savaitė, pirmosios septynios dienos, yra vadinama Auksine savaite (黄金周, Huángjīn zhōu). Per šį laikotarpį kinai turi atostogas. Nedirba pagrindinės valdžios institucijos, laisvadienius gauna paslaugų sektoriaus darbuotojai. Tianmenio (天安门, Tiān’ānmén ) aikštėje pirmą kartą buvo iškelta Kinijos valstybinė vėliava. Šiais laikais aikštė yra pagrindinė šventės vieta, kurioje vyksta karinis paradas, susirenka kinai iš visos šalies (Agelasto, Adamson, 1998).

 

Literatūros sąrašas:

  1. Agelasto, M., Adamson, B. 1998. Higher Education in Post-Mao China
  2. Cai, S., 2016. State Propaganda in China’s Entertainment Industry, [e-knyga] New York: Routledge, Rasta: Google Books: https://books.google.lt/books?id=bvsyDAAAQBAJ&pg=PP5&dq=propaganda+in+china&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwjkmp-Zzf3QAhUTKywKHdkbC48Q6AEIJDAA#v=onepage&q=propaganda%20in%20china&f=false [žiūrėta 2016 lapkričio 2].
  3. Dirlik A. 1989. The Origins of Chinese Communism. New York:Oxford University Press.
  4. Encyclopaedia Britannica., 2015. Chinese Communist Party (CCP), [internete] rasta: https://www.britannica.com/topic/Chinese-Communist-Party [žiūrėta 2016 lapkričio 29]
  5. Goldschmidt, N., Rauchenschwandtner, H. 2007. The Philosophy of Social Market Economy: Michel Foucault’s Analysis of Ordoliberalism
  6. Ying J.,2012. Cyber-Nationalism in China: Challenging Western media portrayals of internet censorship in China. [e-knyga] Australia:The University of Adelaide Press. Rasta: Google Books https://books.google.lt/books?id=XnA6h-S6AqsC&pg=PA63&dq=censorship+in+china&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwjcibP60_3QAhWBBiwKHboIAa4Q6AEIJDAA#v=onepage&q=censorship%20in%20china&f=false [ žiūrėta 2016 lapkričio 1]
  7. Lal, D.,2008, Indo-Tibet-China conflict, Kalpaz Publications, India, [e.knyga]. Rasta: https://books.google.lt/books?id=kFGhwZxeG5kC&pg=PA31&dq=tibet+and+china&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwiD–mimf7QAhVGVSwKHXrpB2oQ6AEIXzAG#v=onepage&q&f=false [žiūrėta 2016 lapkričio 30]
  8. Lorenz, A., Wagner W. 2007. Spiegel online: Does Cummunism work at all? http://www.spiegel.de/international/spiegel/red-china-inc-does-communism-work-after-all-a-465007-2.html [žiūrėta 2016 lapkričio 3]
  9. Lawrance, A.,1998, China under Communism, New York, Routledge, [e.knyga]. Rasta: https://books.google.lt/books?id=a7mGAgAAQBAJ&pg=PA11&dq=communism+in+china&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwi6q-XE_f3QAhXMKiwKHXUFDLo4ChDoAQhtMAk#v=onepage&q=communism%20in%20china&f=false [žiūrėta 2016 lapkričio 26]
  10. Schurmann, F., 1966, Ideology and organization in communist China, University of California Press, [e.knyga].Rasta: https://books.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=-TcbkOQFhKEC&oi=fnd&pg=PR29&dq=communist+china+%22ideology+and+organization%22&ots=yPaqgoYI_A&sig=cM3ZEWBQLMKbGWWbEgEZGVuC8Ts&redir_esc=y#v=snippet&q=mao&f=false [žiūrėta 2016 lapkričio 9]
4 votes