Jonduinghuo žibintų festivalis
Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) – didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, skirta Budos gimtadieniui paminėti. Šis festivalis įvyksta pagal Mėnulio kalendorių, aštuntąją ketvirtojo mėnesio dieną, todėl kiekvienais metais renginio data keičiasi, bet dažniausiai įvyksta pirmą balandžio arba gegužės savaitgalį prieš Budos gimimo dieną. 2020 m. Jonduinghuo buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020). Pavadinimo reikšmė Festivalis vadinamas Jonduinghuo, bet verčiamas kaip lotoso žibintų festivalis arba žibintų uždegimo festivalis (pavadinime: kor. 연, yeon – lotosas, kor. 등, deung – žibintas). Lotosas budizme siejamas su tyrumu, ištikimybe ir laikomas šventa gėle. Jis yra nušvitimo simbolis tiems, kurie meditavo arba medituos pagal budizmo dėsnius, jais pasikliaus ir bus jų sekėjai. Lotosas simbolizuoja saulę – tai aktyviausias dievų elementas (Ward 1952, p. 135), todėl šventė pavadinta būtent lotoso žibintų festivaliu. Žibintas ir jo uždegimas budizme simbolizuoja vilties įžiebimą – vilties, kad žmonių pavydo ir kitų blogybių užvaldytas protas taps šviesus ir laimingas dėl degančios išminties. Tai vienas pagrindinių veiksmų, išreiškiančių pagarbą Budai ir jo mokymui (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020), todėl šventė dar vadinama žibintų uždegimo festivaliu. Istorija Lotoso žibintų festivalis Pietų Korėjoje švenčiamas jau beveik 1300 metų (UNESCO, 2020). Tačiau šios šventės ištakos, kaip ir pats budizmas, siekia V a. pr. Kr. Indiją, kur jis jau buvo tapęs vienu svarbiausių budistų švenčių. Kai budizmas paplito Kinijoje, netrukus – Trijų karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대 Samguk shidae), budizmas įsišaknijo ir Pietų Korėjoje, dėl to buvo pradėtas švęsti Jonduinghuo(Namuwiki, 2024). Pirmąjį festivalį suorganizavo tuometis karalius Silojė (kor. 신라 Silla) Huangnjongsa (kor. 황룡사 Hwangnyongsa) šventykloje, kuri tuo metu buvo didžiausia nacionalinė šventykla (UNESCO, 2020). Šventė buvo trumpam panaikinta nuo 981 m. – šeštojo Gorjo (kor. 고려 Goryeo) karaliaus Songdžiongo (kor. 성종 Seongjong) valdymo laikotarpiu, nes jis puoselėjo konfucianizmą, bet buvo grąžinta 1009 m. – aštuntojo Gorjo karaliaus Hjondžiongo (kor. 현종 Hyeonjong) valdymo metais (Namuwiki, 2024). 1392 m. prasidėjus Džiosono (kor. 조선 Joseon) dinastijai, šis festivalis vėl neįvyko, nes tuo metu vyravo neokonfucianizmas. Nors oficialiai šventė buvo uždrausta, žemesniųjų klasių gyventojai nenustojo minėti šios šventės ir bandė jos šventimą paslėpti susiedami su kitomis šventėmis. Namuose toliau buvo bandoma pasigaminti žibintų ir jais apšviesti gyvenamuosius būstus, vaikai nenustojo daryti šventei skirtų vėliavėlių, būgnų ar žaisti specialių žaidimų (Georgiev, 2021). Kadangi žmonės nenustojo minėti Jonduinghuo, o vėliau dar mažiau slėpė jo šventimą, vėlyvuoju Džiosono dinastijos laikotarpiu, nors festivalis vis dar buvo uždraustas, vis tiek įvyko be jokio pasipriešinimo ir vėl oficialiai buvo grąžintas kaip pripažinta šventė (Namuwiki, 2024). Japonijos okupacijos laikotarpiu į šventę buvo įtraukta japoniškų tradicijų ir elementų, todėl festivalio šventimas nežymiai pasikeitė, bet nebuvo pamirštas ar uždraustas ir švenčiamas iki šiol (Namuwiki, 2024). Pasiruošimas Budizmo įstaigos ruoštis festivaliui pradeda prieš kelias savaites iki pagrindinio šventės savaitgalio. Visos Pietų Korėjoje esančios budizmo šventyklos pasipuošia įvairiaispalviais žibintais, jie pakabinami virš lankytojų galvų. Šventyklose stengiamasi įtaisyti žibintus, kurie įkūnija budizmui svarbias būtybes ir simbolius, įskaitant pagodas, dramblius, drakonus, šventuosius, lotosus ir pan. (Georgiev, 2021). Šventyklose taip pat rengiami kasdieniai užsiėmimai, per juos mokoma, kaip profesionaliai pasigaminti žibintus (UNESCO, 2020). Dvasininkai puošia ne tik savo šventyklas ir aplinkines gatves, bet ir šventės užsiėmimų vietas. Lotoso žibintų festivaliui ruošiasi ir mokyklos. Į pradines mokyklas kviečiami budizmo vienuoliai, jie veda su šia religija susijusias pamokas ir kartu moko vaikus gaminti lotoso žibintus. Šiame gaminimo procese vaikai išmoksta kantrybės ir atidumo (UNESCO, 2020). Gyventojai, įskaitant ir mažus vaikus, ir senelius, iki festivalio pradžios dažnai patys pasigamina lotoso žibintų, juos vėliau kabina namuose (UNESCO, 2020). Šiuos žibintus gyventojai įžiebia linkėdami džiaugsmo ir ramybės sau, artimiesiems ir kitiems gyventojams (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020). Dauguma dalyvių ateina pasipuošę tradiciniais korėjietiškais rūbais – hanbokais (kor. 한복 hanbok). Programa ir veiklos Balandžio ir gegužės mėnesiais atidaroma tradicinių žibintų, pagamintų iš korėjietiško popieriaus (kor. 한지 hanji), paroda (연등회(YeonDeungHoe) 2000), paroda. Jonduinghuo švenčiamas visoje Pietų Korėjoje, bet pagrindiniai festivalio renginiai vyksta Seule. Šeštadienis yra pirmoji ir pagrindinė festivalio diena. Ji prasideda paskirtoje vietoje, kurioje vyksta nuotaikos pakėlimo ceremonija. Čia vyksta šokių pasirodymai, dainavimai, sakomos įkvepiančios budistų...
Daugiau
Sokušinbutsu
Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje IX a. susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus, reiškia „Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements, 2016; Pedretti, 2021). Jie laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6–12 metų (Michiaki, 2022). Japonijos mumijų ypatumas Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanų dinastijos mumijų, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al., 2021). Taigi pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo asketizmo praktikas, kurios leisdavo jų kūnams pradėti savimumifikacijos...
Daugiau
Mogao urvai
Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius. (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987) Istorija Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos laikais (386-534...
Daugiau
Omu Šinrikio
Omu Šinrikio (jap. オウム真理教, Ōmu shinrikyō, liet. „Aukščiausioji tiesa“) yra 1984 m. Šioko Asahara (jap. 麻原彰晃, Asahara Shōkō) (1955–2018 m.) įkurtas Tekančios Saulės šalies pasaulio pabaigos kultas ir teroristinė organizacija. Šis kultas yra atsakingas už mirtiną, 1995 m. įvykdytą, Tokijo metro zarino dujų ataką (jap. 地下鉄サリン事件, Chikatetsu Sarin Jiken) bei 1994 m. Macumoto zarino dujų ataką (jap. 松本サリン事件, Matsumoto Sarin Jiken). Š. Asahara atkakliai gynė savo nekaltumą, teigdamas kad kulto nariai, įvykdę šiuos išpuolius, tai padarė slapta, t.y. be organizacijos vadovų ir kulto tikinčiųjų žinios. 2018 m. liepos 6 d., po visų apeliacinių skundų teismui atmetimo, Š. Asahara ir šešiems jo pasekėjams buvo įvykdyta mirties bausmė už 1995 m. Tokijo metro zarino dujų ataką ir kitus nusikaltimus. Likusiems šešiems nuteistiesiems mirties bausmė buvo įvykdyta tų pačių metų liepos 26 d. Omu Šinrikio kultas, kuris 2007 m. suskilo į Arefu...
Daugiau
Džikdži
Džikdži (kor. 직지, Jikji) arba Begun Hvasang Čiorok Burjo Džikdži Šimčie Jojėor (kor. 백운화상초록불조직지심체요절, Baegun hwasang chorok buljo jikji simche yojeol, liet. „Didžiųjų Budistų Šventikų Dzen Mokymų Antologija“) – tai seniausia pasaulyje, iki mūsų dienų išlikusi, Korėjos Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos laikotarpiu (918–1392 m.), kilnojamu metaliniu šriftu atspausdinta knyga. Siekiant susisteminti svarbiausią informaciją apie Dzen budizmą (kor. 선종, Seonjong), budistų dvasinio vadovo Beguno (kor. 백운, Baegun) pastangomis bei budistų vienuolės Mjosok (kor. 묘석, Myoseok) finansinės paramos dėka, XIV a. buvo inicijuotas šios knygos sudarymo procesas. Knygos turinys buvo pabaigtas ruošti 1372 metais, o po Beguno mirties, knyga buvo atspausdinta jo mokinių – Sokčiano (kor. 석찬, Seokchan) ir Dardamo (kor. 달담, Daldam), Korėjoje esančioje Hingdoksa šventykolje (kor. 흥덕사, Heungdeoksa) bei vėliau platinta Čiongdžiu (kor. 청주, Cheong ju) miesto apylinkėse (Kim, 2010). Knyga buvo atspausdinta 1377 metais, 78 metais anksčiau...
Daugiau
