Vakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆, wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka, 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
Daugiau-130x130.png)
Curara-Onna
Curara-onna (jap. つらら女, liet. „varveklių moteris“) – viena iš Japonijos mitologinių būtybių jokajų (jap. 妖怪, yokai). Ši būtybė, priklausomai nuo to iš kokio regiono yra atsiradusi jos istorija ir to regiono dialekto, gali būti vadinama dar dvejais būdais. Gifu prefektūroje (jap. 岐阜県, Gifu-ken) ji yra vadinama Varveklių žmona (jap. シガマ女房, Shigama-nyobo), o Aomorio prefektūroje (jap. 青森県, Aomori-ken) – varveklių dukra (jap. カネコリ娘, Kanekori-musume) (Hyakumonogatari, 2013). Atsiradimo legenda Curara-onna dažniausiai yra labai graži moteris, kuri atsiranda žiemos metu iš vienišų vyrų vienatvės. Vyrui žvelgiant į sustingusį varveklį ir mąstant apie vienišumą ir liūdesį, iš to varveklio gali atsirasti curara-onna. Ši būtybė įgauna paprastos, bet labai gražios moters pavidalą ir nors yra atsiradusi iš šalčio, dažniausiai yra mylinti ir gera. Kadangi ši būtybė, taip pat kaip ir Juki-onna (jap. 雪女 Yuki-onna, liet. „sniego moteris“), yra sniego stichijos jokajus ir istorijose pasibaigus žiemai išnyksta, būna dažnai maišomos tarpusavyje....
Daugiau
Korpokkurai
Korpokkurai (jap. コロポックル, korupokkuru) yra ainų (jap. アイヌ, Ainu) etnoso mitologijos mitinė tautelė. Korpokkurai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys augalo japoninio šaukščio laukuose. Jų išvaizda beveik nieko nesiskiria nuo žmogiškosios, tačiau jie išsiskiria savo mažu ūgiu. Juos vaizduojančiose iliustracijose drabužius dažniausiai puošia tautiniai ainų raštai. Korpokkurai yra priskiriami prie kamui (ainų kalba taip vadinamos dvasios ir dievybės). Pagal ainų mitologiją jie yra klasifikuojami kaip gamtos dievybės, tačiau bendrai priklauso Japonijos tautosakai ir yra priskiriami prie jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Pavadinimo kilmė Šios mitinės tautelės pavadinimas yra sudarytas iš keleto ainų kalbos žodžių: „kor/koro“ , reiškiančio japoninio šaukščio augalą, „pok“ (po) ir „kur/kuru“ (žmogus). Šiuos komponentus sudėjus kartu išeina: „Žmogus po japoninio šaukščio augalu“, kas tiksliai apibūdina korpokkurus. Santykiai tarp Ainų ir Korpokkurų Pasak legendos, korpokkurai buvo pirmi Hokaido salų (jap. 北海道, Hokkaido) teritorijos gyventojai prieš pasirodant ainams (Shigeru, 2004,...
Daugiau
Šiunobonas
Šiunobonas (朱の盆 arba 首番, shunobon) – japonų mitologijos pabaisa, kuri savo baisia išvaizda gąsdina žmones. Ši būtybė dažniausiai vaizduojama žmogiškos išvaizdos su didžiule galva ir raudona kūno spalva. Sakoma, kad sutikus šią būtybę, pabaisa pavogs žmogaus sielą. Kilmė Ši būtybė vaizduojama 1742 m. Edo laikotarpio vaiduoklių istorijų rinkinyje „Senoji arbatos istorija“ (老媼茶話, Rōōsawa) bei 1677 m. „Šimtas įvairių šalių istorijų“ (諸国百物語, Shokoku hyaku monogatari), kuriame pabaisa minima originaliai kaip „šiunobanas“ (Legendary monsters and gods of the world, 2021). Nors iš pradžių pabaisos buvo vadinamos „šiunobanais“, japonų tradicinės mitologijos ekspertas ir mangų kūrėjas Midzuki Šigeru pavaizdavo juos savo 1985 m. išleistame darbe „GeGeGe no Kitarō“ (ゲゲゲの鬼太郎), kur šie buvo pervadinti „šiunobono“ vardu. Dėl pripažintos M. Šigeru kūrybos populiarumo „šiunobonas“ išplito ir tapo dažnai vartojamas terminas apibūdinti šias šiurpias mitologijos pabaisas. Šiunobono pavadinimas buvo suteiktas dėl jų didelės ir plačios galvos...
Daugiau
Japoniška kaligrafija
Japoniška kaligrafija, dar kitaip vadinama šiodo (書道, shodō), yra gražaus rašto menas. Kaligrafija kaip ir visos japonų meno rūšys remiasi tais pačiais estetiniais principais, skirtais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją. Terminas šiodo susideda iš dviejų kandži (jap. 漢字, kanji) hieroglifų 書 (rašyti) ir 道 (kelias), kurie pažodžiui verčiami į „rašymo kelią“. Kaligrafija japonų kultūroje užima svarbią vietą, ją praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės, kaligrafijos pradmenų mokoma mokyklose (Adrijauskas, 2001). Istorija Kaligrafija atsirado Kinijoje maždaug prieš 2000 metų. Japonija tuo metu dar neturėjo savo rašytinės kalbos, todėl japonai pradėjo pritaikyti simbolius iš kinų kalbos. Kinijos kandži simboliai buvo naudojami oficialiuose dokumentuose ir budistiniuose tekstuose. Nuo V iki VII a. nepaisant didelės kinų įtakos, japonų rašto sistema laipsniškai kito. Ypač reikšmingas laikotarpis Japonijos raštui – Heiano laikotarpis (jap. 平安時代, Heian Jidai) VIII-XII a.. Būtent šiuo laikotarpiu pradeda formuotis kana rašto sistema. Jos...
Daugiau
