Japonų muzikos instrumentai
Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...
Daugiau
Karalius Sedžongas
Karalius Sedžongas (세종대왕 Sejong Dae Wang) (1397–1450) buvo Korėjos karalius, valdęs Džosono dinastijos laikotarpiu. Jam gimusiam duotas Yi Do vardas, tačiau tapęs karaliumi buvo pavadintas Sedžongu. Jis vienintelis Korėjos karalius, kurį po mirties imta vadinti Didžiuoju. Sedžongas buvo ketvirtasis Džosono dinastijos karalius ir šalį valdė nuo 1418 iki 1450 m. Atėjimas į valdžią Prieš Sedžongui ateinant į sostą, 18 metų šalį valdė jo tėvas, karalius Tedžongas. Nors Sedžongas buvo tik trečias Tedžongo sūnus, tėvas perleido jam valdžią dar pats būdamas gyvas. Sedžongui tapus karaliumi, Tedžongas palaikė sūnų, valdydamas didžiules karines pajėgas – taip sustiprinta monarchija bei ekonomika, o karalius Sedžongas per savo 32 valdymo metus galėjo susikoncentruoti į konfucianizmo bei kultūros plėtrą (Han 2010, p. 37). Vidaus politika Karalius Sedžongas propagavo Konfucijaus tiesas ir savo valdymo metais sugebėjo jas stipriai iškelti bei įtvirtinti. Jis buvo tvirtai pasiryžęs pagerinti visuomenės...
Daugiau
Hangulis
Hangulis (kor. 한글 Hangeul) – tai Pietų ir Šiaurės Korėjoje naudojama fonografinė-skiemeninė rašto sistema, kurią sudaro 24 ženklai. Šiaurės Korėjoje dažniausiai vadinama džosonguliu (kor. 조선글 Chosŏn’gŭl) arba uri kulča (kor. 우리글자 uri kŭlcha). Korėjiečiams, ypač Pietų Korėjoje, hangulis turi didelę kultūrinę reikšmę. Tai – tautos ir nacionalinės kultūros simbolis. Kiekvienais metais švenčiama Hangulio diena, o jo kūrėjas karalius Sedžongas (kor. 세종대왕 Sejong Daewang) iki šių dienų labai gerbiamas. Jo atvaizdą galima išvysti ant banknotų ir oficialių antspaudų, įvairios institucijos, bendruomenės ir gatvės yra pavadintos jo vardu (Lee, Ramsey 2000, p. 2). Per pastaruosius penkis šimtmečius hangulis turėjo įvairių pavadinimų, pats žodis hangulis pradėtas vartoti palyginti neseniai – 1912 m. Han (한)– tai senovinis korėjietiškas žodis, reiškiantis „puikus, didis“; gul (글) reiškia „raštas“ (Lee, Ramsey 2000, p.13). Šiaurės Korėjoje žodis han dažnai siejamas su Pietų Korėja, todėl dėl nacionalistinių priežasčių...
Daugiau
Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
Korėjos šamanizmas
Šamanizmas – tai tikėjimas, kad kiekvienas gamtos pasaulio objektas turi savo dvasią (Suh 2004, p. 333). Kai kurie mokslininkai apibrėžia šamanizmą iš esmės siedami jį su folkloru, kiti, pabrėždami kultūros normas, socialinę struktūrą, dvasinį etosą, bei maginį-religinį tos kultūros kontekstą. Šamanizmas yra laikomas glaudžiai susijusiu su jį atliekančio šamano dvasiniu patirimu. Tikima, kad šamanai geba susisiekti su dievybėmis ir numatyti jų pageidavimus. Šių gebėjimų dėka jie gali pranašauti ateitį ir pasitarnauti žmonėms (Yoon 1996, p. 188). Tipologija Šiais laikais Korėjos šamanizmas beveik išimtiniais atvejais tapatinamas su tokiais terminais kaip mudang (무당), reiškiančiu moteriškosios lyties šamanę, ir baksu (박수), reiškiančiu vyriškosios lyties šamaną. Tačiau baksu atliekamas vaidmuo Korėjos religijoje yra nereikšmingas, tad Korėjos šamanizmas iš esmės yra laikomas mudang kultu. Yra dvi termino mudang atsiradimo teorijos. Pagal vieną iš jų, terminas yra kildinamas iš kinų kalbos. Kadangi praeityje Korėja naudodavo kinišką rašto sistemą, manoma,...
Daugiau
