Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
Korėjos šamanizmas
Šamanizmas – tai tikėjimas, kad kiekvienas gamtos pasaulio objektas turi savo dvasią (Suh 2004, p. 333). Kai kurie mokslininkai apibrėžia šamanizmą iš esmės siedami jį su folkloru, kiti, pabrėždami kultūros normas, socialinę struktūrą, dvasinį etosą, bei maginį-religinį tos kultūros kontekstą. Šamanizmas yra laikomas glaudžiai susijusiu su jį atliekančio šamano dvasiniu patirimu. Tikima, kad šamanai geba susisiekti su dievybėmis ir numatyti jų pageidavimus. Šių gebėjimų dėka jie gali pranašauti ateitį ir pasitarnauti žmonėms (Yoon 1996, p. 188). Tipologija Šiais laikais Korėjos šamanizmas beveik išimtiniais atvejais tapatinamas su tokiais terminais kaip mudang (무당), reiškiančiu moteriškosios lyties šamanę, ir baksu (박수), reiškiančiu vyriškosios lyties šamaną. Tačiau baksu atliekamas vaidmuo Korėjos religijoje yra nereikšmingas, tad Korėjos šamanizmas iš esmės yra laikomas mudang kultu. Yra dvi termino mudang atsiradimo teorijos. Pagal vieną iš jų, terminas yra kildinamas iš kinų kalbos. Kadangi praeityje Korėja naudodavo kinišką rašto sistemą, manoma,...
Daugiau
Nihondžinronas
Terminas nihondžinronas (日本人論), išvertus iš japonų kalbos, reiškia „diskusijos arba teorijos apie japonus“ (Yoshino 1992, p. 2). Šis terminas vartojamas tekstams, kurie įvairiais aspektais aptaria japonų tautinę ir kultūrinę savimonę, apibūdinti. Nihondžinrono tikslas – parodyti japonų unikalumą ir išskirtinumą. Tokio tipo literatūros yra labai daug, be to, įvairiausių sričių: sociologijos, psichologijos, istorijos, lingvistikos, filosofijos ir t. t. Nihondžinrono tekstai daugiausia spausdinami Japonijoje, autoriai – japonų mokslininkai, žurnalistai, diplomatai ir verslininkai (Yoshino 1992, p. 6). Dažnai ši literatūra stipriai pabrėžia kultūrą, todėl nihondžinronas dar gali būti vadinamas nihonbunkaronu („diskusijos apie japonų kultūrą“) (Yoshino 1992, p. 10). Terminas nihondžinronas, išpopuliarėjęs po Antrojo pasaulinio karo, ir vis dar tebesitęsiantis paslėpto kultūrinio nacionalizmo ir tapatybės rekonstrukcijos fenomenas, yra skirti apibūdinti knygoms ir straipsniams, kurie analizuoja ir bando paaiškinti, pagrįsti japonų kultūros ir savimonės išskirtinumą, t. y. parodo japonų ir kitų tautų skirtumus. Šiems tekstams būdinga...
Daugiau
Pėdų rišimas
Pėdų rišimas (lotoso pėda) yra viena unikaliausių tradicijų Kinijoje, kuri buvo puoselėjama beveik 1000 metų, perduodama iš kartos į kartą. Rištos pėdos buvo grožio ir aukštos padėties ženklas visuomenėje. Tai reiškė, kad šeima yra pakankamai turtinga, kad galėtų samdyti tarnus ir jų šeimos moterims nereikia dirbti. Istorija Skiriamos kelios priežastys kodėl pėdų rišimas paplito Kinijoje. Viena teorija pasakoja apie tai, kad moterys su surištomis pėdomis buvo labiau priklausomos ir lengviau kontroliuojamos. Kinų kultūroje teigiama, kad moteris yra priklausoma nuo savo tėvų, paskui vyrų, o galiausiai nuo savo sūnų. Tai buvo būdas užtikrinti, kad moteris nepabėgs, nes skausmas buvo per didelis ir sekinantis. Kita teorija teigia, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo geidžiamesnė ji tampa. Kartais buvo sakoma, kad vyrui pėdos dydis netgi svarbesnis už gražų veidą. Sėkmingos dukrų santuokos padėdavo šeimai užsitikrinti statusą visuomenėje. Pėdų rišimas buvo laikomas keliu...
Daugiau
Drakono valčių šventė
Drakono valčių šventė, dar vadinama Duanvu švente ( 端午节 duanwujie) arba Duanjang švente (端阳节 duanying jie), minima penkto mėnesio penktą dieną pagal kinų mėnulio kalendorių, todėl kartais vadinama Dvigubo penketo švente. Tai viena iš trijų svarbiausių tradicinių kinų švenčių. Kitos dvi yra Pavasario festivalis bei Rudens vidurio šventė. Drakono valčių šventė tradiciškai minima visoje Kinijoje jau daugiau nei 2000 metų (Guoliang, 2008, p. 51). Šioje šventėje drakonas atpažįstamas kaip senosios Kinijos imperatoriaus įvaizdis, pabrėžiamos drakono, vandens ir oro simbolika tradiciniame kinų moksle (Melton, 2011, p. 263). Žiūrint astronomiškai, Drakono valčių šventė – tai penkto mėnesio penkta diena po vasaros saulėgrįžos. Iki jos gamta bręsta ir nokina vaisius, o paskui jie palaipsniui pradeda nykti. Šis laikotarpis įvairiais būdais švenčiamas visame pasaulyje. Anksčiau Duanvu šventė visoje pietų Kinijoje buvo žinoma kaip lietaus ir gausaus derliaus prašymas (Schneider, 1980, p. 141–150). Legendos ir mitai Viena iš šventės...
Daugiau
