Rytų Azijos feniksas
Feng-Huangas (鳳凰 Fènghuáng) – dviejų mitologinių paukščių, kurie buvo centrinės Kinijos kosmologijos figūra, vardas. Vakaruose Feng-Huangas dažniausiai įvardijamas kaip Kinijos feniksas arba tiesiog feniksas. Be to, jis dar vadinamas Rugpjūčio gaidžiu (鶤雞 kūnjī), nes kartais užima gaidžio vietą kinų Zodiake. Kinijos feniksas neturi nieko bendro su senovės Egipto ar antikos feniksu, išskyrus tai, kad jie visi – mitologinės būtybės. Priešingai nei Vakarų feniksas, Feng-Huangas yra nemirtingas, dėl to kinų mitologijoje nesiejamas su atgimimo ciklu. Tiksli Feng-Huango mito kilmė nėra žinoma, bet kai kurie mokslininkai mano, kad tai galėjo būti sudievintas didelis priešistorinis paukštis, pavyzdžiui, strutis, kuris buvo paplitęs senovės Kinijoje. Kiti kinų mokslininkai sako, kad Feng-Huangas iš pradžių atsirado kaip vėjo dievas, nes jo hieroglifai kilę iš kinų žodžio feng (风 fēng), reiškiančio vėją (Eberhard 2002, p. 235). Išvaizda Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m.) mokslininkas Kongas Jingda (孔穎達) išskyrė feniksą į dvi dalis: patinas buvo vadinamas Feng, o...
Daugiau
Dziudo
Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...
Daugiau
Geiša
Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir t. t. Geišos, savo...
Daugiau
Vingčun kung fu
Vingčun (詠春) išvertus pažodžiui reiškia „niūniuojantis pavasaris“. Tai kinų kovos menas ir savigynos sistema, kurioje naudojami smūgiai ir sugriebimai. Istorija Vingčun kovos sistema sukurta Mingų (明) dinastijos pasipriešinimo Čingų (清) dinastijai laikotarpiu. Kad būtų suklaidinti priešininkai, paskleista daug legendų apie vingčun atsiradimą (Chu, Ritchie, Wu 1998, p. 4–5). Anksčiausiai vingčun paminėtas Raudonosios valties operos laikotarpiu (vėlyvasis XIX a.). Kadangi neliko rašytinių to laikotarpio šaltinių, istorija apie kovos meno atsiradimą perduota žodžiu – iš mokytojo mokiniams. Populiariausia istorija ta, kurią pasakoja Jipas Manas (叶问). Čingų dinastijos laikotarpiu Fudziano (福建) provincijoje stovėjo Šaolino šventykla (少林寺 Shàolín Sì), joje vienuoliai praktikavo kovos menus. Čingų valdžia pasiuntė armiją šventyklos sunaikinti. Pabėgo tik šeši žmonės – penki vyrai ir moteris. Pabėgusios vienuolės, įvaldžiusios kovos menus, vardas buvo Ng Moy (吳梅). Vieną vakarą ji pamatė gervę, kovojančią su laukine kate. Katei niekaip nesisekė sužeisti gervės. Po kurio...
Daugiau
Animė
Animė (アニメ, nekaitomas) – Japonijoje atsiradęs animacijos stilius su itin savita aplinkos bei veikėjų išvaizdos estetika. Japonai šį terminą naudoja visai pasaulio animacijai pavadinti, tačiau užsieniečiai griežtai apibrėžia animė kaip animacijos produktą iš Japonijos. Animė yra dalijama teatruose, rodoma per televiziją, platinama internete bei vaizdajuostėse, taip pat naudojama kompiuteriniuose žaidimuose ir yra klasifikuojama į daugybę žanrų, skirtų visoms amžiaus grupėms (Rowthorn, Ashburne, Benson, Florence 2000, p. 73). Istorija Japonų animacija gimė XX a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių japonai mėgino naudoti vakarietiškos animacijos metodus, tačiau 1963 metais iš komiksų į televizijos ekranus atkeliavusi „Galingojo Atomo“ (鉄腕アトム Tetsuwan Atomu, ang. Astro Boy) animė, pakeitė japonų animaciją negrįžtamai. Pagamintas „Mushi Productions“ animacijos studijos, „Astro Boy“ pristatė nestandartinių simbolių bei intensyvaus siužeto animaciją, kuri išpopuliarino animė žanrą visame pasaulyje. 1970 m. studija „Tokyo Movie Shinsha“ (TMS) pradėjo leisti populiarų animacinį serialą „Lupinas trečiasis“ (ルパン三世 Rupan Sanse, ang. Lupin III)....
Daugiau
