Žušou
Žušou (kin.: 蓐收, Rù shōu) kinų mitologijoje yra metalo dvasia, gyvenanti Vakaruose ir globojanti rudenį. Sakoma, jog Žušou pirmasis vardas buvo Gai, jis yra legendinis rudens ir aukso valdovas, dar taip pat laikomas kankinimų dievu, bausmių vykdytojų. Sunku pasakyti, kokius giminystės ryšius turi legendinis valdovas Šaohao (kin. 少昊, Shǎo hào) su šiuo jo pavaldiniu, mat yra trys interpretacijos: jis yra Šaohao sūnus, kurie kartu valdė Vakarus įsikūrę Čangliu kalno viršūnėje (kin. 长留之山, Zhǎngliú zhīshān) (Allen ir Phillips 2012); Žušou galėjo būti ir vienas iš valdovo brolių (Yang, An ir Turner 2005); kiniškuose straipsniuose galima rasti ir nuomonių, jog jis buvo ne vienas iš brolių, bet dėdžių. Visgi dažniausiai manoma ir labiau tikėtina, jog šiuos mitinius dievus siejo tėvo ir sūnaus ryšiai. Išvaizda Kalnų ir jūrų knygoje, Užjūrio vakarų ilgumos skyriuje, užsimena apie vakaruose esančia būtybę, kuri joja ant dviejų drakonų, o...
Daugiau
Ubumė
Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas,...
Daugiau
Šiunobonas
Šiunobonas (朱の盆 arba 首番, shunobon) – japonų mitologijos pabaisa, kuri savo baisia išvaizda gąsdina žmones. Ši būtybė dažniausiai vaizduojama žmogiškos išvaizdos su didžiule galva ir raudona kūno spalva. Sakoma, kad sutikus šią būtybę, pabaisa pavogs žmogaus sielą. Kilmė Ši būtybė vaizduojama 1742 m. Edo laikotarpio vaiduoklių istorijų rinkinyje „Senoji arbatos istorija“ (老媼茶話, Rōōsawa) bei 1677 m. „Šimtas įvairių šalių istorijų“ (諸国百物語, Shokoku hyaku monogatari), kuriame pabaisa minima originaliai kaip „šiunobanas“ (Legendary monsters and gods of the world, 2021). Nors iš pradžių pabaisos buvo vadinamos „šiunobanais“, japonų tradicinės mitologijos ekspertas ir mangų kūrėjas Midzuki Šigeru pavaizdavo juos savo 1985 m. išleistame darbe „GeGeGe no Kitarō“ (ゲゲゲの鬼太郎), kur šie buvo pervadinti „šiunobono“ vardu. Dėl pripažintos M. Šigeru kūrybos populiarumo „šiunobonas“ išplito ir tapo dažnai vartojamas terminas apibūdinti šias šiurpias mitologijos pabaisas. Šiunobono pavadinimas buvo suteiktas dėl jų didelės ir plačios galvos...
Daugiau
Devynių dangaus karalysčių deivė
Devynių dangaus karalysčių deivė (kin. 九天玄女, Jiǔtiān Xuánnǚ) – kinų mitologijos karo, ilgaamžiškumo bei seksualumo deivė, svarbi dievybė daoizme, kuri padėjo Geltonajam imperatoriui Huangdi (kin. 黃帝, Huángdì) ir kitiems Kinijos imperatoriams karo mūšiuose įveikti priešus. Devynių dangaus karalysčių deivė turėjo antgamtinių, magiškų galių ir galėjo tapti nematoma. Taip pat turėjo galių kontroliuoti žvaigždes ir paversti jas kariais, kurie apsaugotų Kiniją nuo priešų. Daoizme ši deivė vaizduojama kaip galia, kuri leidžia sugerti šviesą ir iš jos sukurti ką nors naujo ar pajudėti iš vietos, pradėti darbus, kurie prieš tai buvo užstrigę. Etimologija Anksčiau Devynių dangaus karalysčių deivė neturėjo dievybės titulo ir buvo vadinama Tamsiąja dama arba Paslaptingąja dama (kin. 玄女, Xuánnǚ). Tačiau vėlyvosios Tangų dinastijos laikotarpiu jai buvo suteiktas Devynių dangaus karalysčių (kin. 九天, Jiǔtiān) deivės titulas norint labiau pagerbti jos įtaką ir paaukštinti jos statusą. Išvaizda Kinų mitologijoje bei mene Devynių...
Daugiau
Mogao urvai
Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius. (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987) Istorija Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos laikais (386-534...
Daugiau
