Šin Saimdang
Šin Saimdang (kor. 신사임당 Sin Saimdang) – garsiausia Džiosono dinastijos (kor. 조선 Joseon) laikotarpio menininkė, poetė, kaligrafė ir rašytoja, simbolizuojanti išmintingą, išsilavinusią bei dorybingą moterį. Jos tikrasis vardas nėra žinomas, nes Šin Saimdang jai buvo suteiktas vėliau kaip vardas, išreiškiantis pagarbą jos išminčiai ir kūrybai (The Korea Times 2017). Gimusi XVI a. pradžioje, ji išsiskyrė ne tik meniniais, bet ir intelektiniais gebėjimais, kurie turėjo ilgalaikę įtaką Korėjos kultūroje. Ji laikoma viena pirmųjų moterų Korėjoje, pasiekusių visuomeninį pripažinimą per meną ir literatūrą, o jos įvaizdis iki šiol yra išlikęs svarbia Korėjos kultūrinio sąmoningumo dalimi. Gyvenimas ir kūrybinis palikimas Šin Saimdang gimė 1504 m. Gangninge (kor. 강릉 Gangneung) mokslininkų šeimoje. Jos tėvas Šin Mjonghva (kor. 신명화 Sin Myeonghwa) buvo konfucianistas mokslininkas, todėl šeima skatino domėjimąsi mokslais, literatūra ir menu. Skirtingai nei dauguma to meto moterų, ji gavo išsilavinimą, apimantį klasikinę literatūrą,...
Daugiau
Giaru subkultūra
Japonija yra žinoma ir išsiskirianti dėl joje vyraujančių mados tendencijų, skirtingų stilių bei subkultūrų. Šalis yra laikoma viena madingiausių visame pasaulyje (Clarke 2025). Viena iš mados tendencijų, tapusi dideliu Japonijos mados bruožu yra Haradžiuku (原宿 Harajuku) stilius, kuris išsivystė Tokijaus Haradžiuku rajone. 1990 metų pabaigoje šis stilius pradėjo garsėti, plėstis bei traukti viso pasaulio dėmesį dėl savo unikalumo, spalvų ir neįprastumo ,,kuklios“ Japonijos kontekste (Putri & Sundayra 2025). Haradžiuku stilius yra mados branduolys, kuris daro įtaką ne tik Japonijai, Azijai, bet ir tolimiausioms pasaulio šalims. Kitaip tariant, Haradžiuku stiliaus mergina, yra bet kokia mergina gatvėje, rodanti tikrąją save, nebijodama praeivių nuomonių, nesijaučianti suvaržyta, taip pat priimanti ir išreiškianti madą kaip meno formą. 1997-ieji buvo labai svarbūs Japonijos mados pasauliui, kadangi šiais metais, fotografas Aokis Šioičis (青木正一 Shoichi Aoki), mėgstantis įamžinti žmonių individualumą ir unikalumą jų išvaizdoje bei dėvimuose drabužiuose,...
Daugiau
Vado-kaičin – vienos seniausių Japonijos valiutų
Vado-kaičin (和同開珎 wadōkaichin, liet. „pirmoji valiuta“) – vienos pirmųjų japoniškų monetų, kurios buvo gaminamos nuo ankstyvojo VIII a., Vado (和銅 wadō, liet. „Japoniškas varis“) eros metu. Šios monetos atsirado laikotarpiu, kai Japonija, siekdama sukurti centralizuotą vyriausybę, ėmėsi įgyvendinti įvairias socialines ir administracines reformas, remdamasi Kinijos (Tangų dinastijos) pavyzdžiu. Prieš Vado-kaičin Japonijoje vyravo prekinių pinigų rinka. Tokios prekės kaip ryžiai, druska, šilkas, drabužiai, strėlių antgaliai ir žemės ūkio įrankiai, turintys didelę vertę, atliko pinigų funkciją (Lázár 2022). Nors archeologiniai radiniai parodo, kad Tangų dinastijos (唐朝 Tángcháo) varinės ir geležinės monetos buvo atgabentos į Japoniją, tuometinė šalies ekonomika ir viešasis administravimas nebuvo išvystytas tiek, kad jas žmonės galėtų naudoti kaip pinigus (Lázár 2022). Tuo metu, Tangų dinastijos monetos buvo labiau suprantamos kaip įdomus artefaktas iš užsienio šalies, o ne mainų priemonė (Lázár 2022). Nuo VII a. pabaigos Japonija pradėjo taikyti teisines,...
Daugiau
Juzu
Kvapusis citrinmedis, arba juzu (柚子 yuzu), – citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009). Būtent su Japonija jis šiandien labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai primena auksinius geltonus mandarinus, kurių žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Tokie citrinmedžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra atspariausi šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors vieni šie vaisiai dažniausiai nevalgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančių vitamino C antioksidacinių savybių (Leroma 2023) ir malonaus kvapo taip pat šie vaisiai naudojami kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje. Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Šis medis paprastai užauga 3–4 metrus, tačiau gali pasiekti ir 5 metrų aukštį. Vasaros pradžioje...
Daugiau
Jonduinghuo žibintų festivalis
Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) – didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, kuri yra skirta švęsti Budos gimtadienį. Šis festivalis įvyksta pagal mėnulio kalendorių, aštuntąją ketvirtojomėnesio dieną, todėl kiekvienais metais renginio data keičiasi, bet dažniausiai vyksta vieną balandžio arba gegužės savaitgalį prieš Budos gimimo dieną. 2020 m. Jonduinghuo buvo įtrauktas į UNESCO nematerialauspaveldo sąrašą (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Pavadinimo reikšmė Festivalis yra žinomas kaip Jonduinghuo, bet verčiamas kaip lotoso žibintų festivalis arba žibintų uždegimo festivalis (pavadinime: kor. 연, yeon – lotosas, kor. 등, deung – žibintas). Lotosas budizme siejamas su tyrumu, ištikimybe ir yra laikomas šventu. Ši gėlė yra nušvitimo simbolis tiem, kurie medituoja pagal budizmo dėsnius, bei jais pasikliaus ir bus jų sekėjais. Lotosas yra saulė – aktyviausiasdievų elementas (Ward 1952, p. 135). Todėl šventė pavadinta būtent lotoso žibintų festivaliu. Žibintas ir jo uždegimas budizme simbolizuoja vilties įžiebimą. Vilties, kad žmonių pavydu ir kitais blogiais užvaldytas protas taps šviesus ir laimingas dėl degančios išminties. Tai yra vienas pagrindinių veiksmų, išreiškiančių pagarbą Budai ir jo mokymams (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Todėl, šventė taip pat vadinama žibintų uždegimo festivaliu. Istorija Lotoso žibintų festivalis Pietų Korėjoje yra švenčiamas jau beveik 1300 metų (UNESCO 2020). Tačiau, šios šventės istorija, kaip ir budizmas, prasidėjo V a. pr. Kr. Indijoje. Indijoje šis festivalis jau buvo tapęs vienusvarbiausių budizmo švenčių, todėl kai budizmas paplito Kinijoje, neužilgo – Trijų karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대 Samguk shidae), budizmas įsišaknijo ir Pietų Korėjoje, todėl buvo pradėtas švęsti Jonduinghuo(Namuwiki 2024). Pirmąjį festivalį suorganizavo to meto karalius Siloje (kor. 신라 Silla) Huangnjongsa (kor. 황룡사 Hwangnyongsa) šventykloje, kuri tuo metu buvo didžiausia nacionalinė šventykla (UNESCO 2020). Šventė buvo trumpam panaikinta nuo 981 m. – šeštojo Gorjo (kor. 고려 Goryeo) karaliaus Songdžiongo (kor. 성종 Seongjong) valdymo laikotarpiu, nes jis puoselėjo konfucianizmą, bet ji buvo grąžinta 1009 m. -aštuntojoGorjo karaliaus Hjondžiongo (kor. 현종 Hyeonjong) valdymo metais (Namuwiki 2024). Kai 1392 m. prasidėjo Džiosono (kor. 조선 Joseon) dinastija, šis festivalis buvo pašalintas, nes pagrindinė puoselėjama religija tuo metu buvo neokonfucianizmas. Nors ir festivalį rengti buvo uždrausta, žemesnės klasėsgyventojai nenustojo minėti šios šventės ir bandė jos šventimą paslėpti susiejant su kitomis šventėmis. Namuose toliau buvo bandoma pasigaminti žibintus ir jais apšviesti gyvenamuosius būstus, vaikai nenustojo darytišventei skirtas vėliavėles ir būgnus ar žaisti specialius žaidimus (Georgiev 2021). Kadangi žmonės nenustojo minėti Jonduinghuo ir vėliau dar mažiau slėpė jo šventimą, vėlyvuoju Džiosono dinastijos laikotarpiu, norsfestivalis vis dar buvo uždraustas, vis tiek įvyko be jokių pasipriešinimų ir vėl oficialiai buvo grąžintas kaip pripažinta šventė (Namuwiki 2024). Japonijos okupacijos laikotarpiu į šventę buvo įtrauktos japoniškos tradicijos ir elementai, todėl festivalio šventimas nežymiai pasikeitė, bet nebuvo pamirštas ar uždraustas ir yra švenčiamas iki šiol (Namuwiki 2024). Pasiruošimas Budizmo įstaigoms pasiruošimas festivaliui prasideda dar kelios savaitės prieš pagrindinį šventės savaitgalį. Visos Pietų Korėjoje esančios budizmo šventyklos pasipuošia įvairiais spalvingais žibintais, pakabintais viršlankytojų galvų. Šventyklose stengiamasi įtaisyti žibintus, kurie įkūnija budizmui svarbias būtybes ir simbolius įskaitant pagodas, dramblius, drakonus, šventuosius, lotosus ir pan. (Georgiev 2021). Šios šventyklos taip pat daro kasdienius mokymus, mokinančius profesionaliai gaminti šiuos žibintus (UNESCO 2020). Kartu su savo šventyklų papuošimu dvasininkai stengiasi papuošti ir aplinkines gatves, šventės užsiėmimų vietoves. Lotoso žibintų festivaliui ruošiasi ir mokyklos. Į pradines mokyklas yra kviečiami budizmo vienuoliai, kurie praveda su šia religija susijusias pamokas ir kartu daro lotoso žibintus. Taip vaikai sudalyvauja ne tik festivalyje, bet ir žibintų gaminimo procese išmoksta kantrybės ir atidumo (UNESCO 2020). Gyventojai, įskaitant ir mažus vaikus, ir senelius, iki festivalio pradžios dažnai patys pasigamina lotoso žibintus, kuriuos vėliau kabina namie (UNESCO 2020). Šiuos žibintus gyventojai įžiebia linkėdami džiaugsmo irramybės sau, artimiesiems ir kitiems gyventojams (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Dauguma į festivalį ateina pasipuošę tradiciniu korėjietišku rūbu – hanboku (kor. 한복 hanbok). Programa ir veiklos Balandžio ir gegužės mėnesiais atidaroma tradicinių žibintų, padarytų iš korėjietiško popieriaus (kor. 한지 hanji), paroda (연등회(YeonDeungHoe) 2000). Jonduinghuo švenčiamas visoje Pietų Korėjoje, bet pagrindiniai festivalio užsiėmimai vyksta Seule. Šeštadienis yra pirmoji, pagrindinė festivalio diena. Ji prasideda paskirtoje vietoje, kurioje vyksta nuotaikos pakėlimoceremonija. Čia įvyksta šokių pasirodymai, dainavimas ir keli garbingi budizmo atstovai pasako įkvepiančias kalbas. Po šios veiklos prasideda pats svarbiausias renginys – žibintų paradas, kuriame dalyviai irorganizatoriai keliauja Seulo gatvėmis su savo žibintais. Parade eina žmonės, kurie atstovauja tam tikrą šventyklą, mokyklą ar organizaciją ir turi vienodus žibintus, pasirodo didieji žibintai, kurie kartais yra tokie dideli,jog yra vežami specialiais vežimais. Taip pat, dalyvauja ir paprasti gyventojai su savo padarytais arba gautais žibintais. Kadangi tai yra paradas, žibintų temos vyrauja nuo tradicinių ornamentų iki animacinių filmukųveikėjų ar talismanų. Paradą iš šono galima stebėti ir aplinkiniams. Eiseną uždaro koncertas su specialiais efektais (Georgiev 2021). Antrąją festivalio dieną – sekmadienį, aplinkui šventyklas ir budizmo muziejus yra vykdomos tradicinės veiklos. Čia galima išmokti daryti popierinius žibintus, apyrankes iš akmenukų ir karoliukų, dažyti puodus arbaišmokti piešti įvairius su budizmu susijusius ornamentus, išbandyti šventyklų maistą, sužinoti apie budizmo istoriją Pietų Korėjoje ar pramokti tradicinius šokius. Aplinkui šias dirbtuves vyksta tradiciniai korėjietiški menopasirodymai, kuriuose taip pat galima sudalyvauti. Vakare įvyksta festivalio uždarymas – dar vienas žibintų paradas (Travel Stained 2024). Pačią Budos gimimo dieną įvyksta gimimo ceremonija kiekvienoje Pietų Korėjos budizmo šventykloje (Travel Stained 2024). Festivalis šiandien Šiomis dienomis budizmo platintojai ir sekėjai nori festivalį padaryti kuo labiau šiuolaikišką ir įdomų visiems pasaulio žmonėms. Į šventę yra mielai priimami ir kviečiami įvairių tikėjimų ir tautybių žmonės, nes tai tapošvente, kuria gali džiaugtis visi. Kiekvienais metais šventėje dalyvauja virš 50,000 užsieniečių ir visos festivalio veiklos yra pritaikytos tiek kitataučiams, tiek korėjiečiams (연등회(YeonDeungHoe) 2000). Bandoma pritraukti ir daugiau jaunesnių kartų gyventojų, padaryti renginį prieinamą visoms kartoms. Festivalyje surengiamas šiuolaikiškas koncertas siekiant pritraukti paauglius, sugalvojami užsiėmimai ir vaikams, irsuaugusiems. Atsiranda vienuolių, kurie savais būdais parodo budizmą per mažiau rimtą ir modernesnę pusę, kaip sumodernizuotos budistinės muzikos platinimas ar budistinių elementų įtraukimas įvairiose korėjietiškostelevizijos programose (Pyo 2024). Šiandienos Jonduinghuo yra įvairiapusiškas budizmo festivalis, kuriame gali dalyvauti visi ir kuris puoselėja taiką, toleranciją bei kitas geras vertybes. Naudota literatūra Georgiev, H. 2021, „Lotus Lanternt Festival“, Chris travels the world, 2021 m. gegužės 16 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 17 d.]. Namuwiki, 2024, „Yeondeunghoe“, Namuwiki, 2024 m. rugsėjo 20 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 17 d.]. Pyo, K. 2024, „Seoul’s...
Daugiau
