Sokušinbutsu
Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje 9-ajame amžiuje susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas, sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus reiškia ,,Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements 2016; Pedretti 2021). Jie yra laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, yra saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6-12 metų (Michiaki 2022). Japonijos mumijų ypatumas Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanių dinastijos mumijas, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al. 2021). Taigi, pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau, Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo...
DaugiauDžiultagis
Džiultagis (kor. 줄타기 jultagi) – korėjiečių tradicinio vaikščiojimo įtemptu lynu pasirodymas. Ėjimas lynu yra plačiai paplitusi pramoga visame pasaulyje, tačiau Korėjoje, skirtingai nei kitose šalyse, pasirodyme yra atliekami ne tik akrobatiniai triukai, bet ir dainuojama, šokama bei juokaujama (Cultural Heritage Administration 2023). Džiultagis buvo keliaujančių trupių pasirodymų dalis ir viena populiariausių pasilinksminimo formų tradicinėje Korėjoje (Encyclopedia of Korean Seasonal Customs 2010, p. 244). Paveldas 1976 m. Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė džiultagį svarbiu nematerialiuoju kultūros paveldu Nr. 58, ir 2011 m. korėjietiškas tradicinis vaikščiojimas lynu buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu Pietų Korėjoje yra likęs vienintelis pripažintas tradicinio korėjietiško lyno vaikščiojimo praktikuotojas Kim Degjunas (kor. 김대균 Kim Dae Gyun) (Kim ir kiti 2019, p. 10). Istorija Nors tiksli džiultagio kilmė nežinoma, ši tradicija greičiausiai atkeliavo iš Kinijos arba prasidėjo Centrinės Azijos Trijų Karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대...
Daugiauhide (Hideto Macumoto)
hide (Hideto Macumoto) hide (rašoma mažąja raide, tikrasis vardas Hideto Macumoto (jap. 松本 秀人, Matsumoto Hideto)) buvo vienas žymiausių bei įtakingiausių Japonijos roko muzikantų, grupės „X Japan“ narys, kuris taip pat laikomas visual kei (jap. ヴィジュアル系, vijuaru kei) subkultūros pradininku. Ankstyvasis gyvenimas hide gimė 1964 m. gruodžio 13 d. Jokosukoje (jap. 横須賀市, Yokosuka-shi), Kanagavos prefektūroje (jap. 神奈川県, Kanagawa-ken). Vaikystėje mokėsi anglų kalbos bei kendo (jap. 剣道, kendō), neilgam išvyko į JAV su apgyvendinimo vietinėje šeimoje (angl. homestay) programa. Su roko muzika pirmą kartą susipažino būdamas 15-os metų, išgirdęs amerikiečių grupę „KISS“. Nuo tol ėmė klausytis tokių atlikėjų kaip „AC/DC“, „Iron Maiden“ ir kitų. Neužilgo iš močiutės gavo dovanų Gibson Les Paul gitarą – tokią pat, kaip hide gerbiamo „KISS“ nario Ace Frehley. Būdamas gimnazistas dažnai apsilankydavo Dobuitos gatvėje (jap. どぶ板通り, Dobuita dōri) ieškodamas narių savo būsimai metalo grupei. Netoli Jokosukos yra amerikiečių...
DaugiauMinhva
Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po kaimus dailininkų, bet ir karališkuose rūmuose dirbančių profesionalų (sud. Brown ir Hutton 2011). Nors minhva galėtų būti vadinama keistu, vaikišku ar primityviu menu dėl spalvų ryškumo, įvairumo ir kontrastingumo, karikatūriško stiliaus piešimo būdo, tačiau Didžiojo Džiosono dinastijos metais atliko svarbų vaidmenų. Paveikslai ne tik buvo naudojami kaip dekoracijos, bet jie įamžino paprastų žmonių norus, įsitikinimus ir moralines vertybes (Koehler et...
DaugiauVakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
Daugiau