Šonaslydis Japonijoje
Terminas šonaslydis (jap. ドリフト Dorifuto) turi kelias reikšmes. Viena jų – automobilio vairavimo technika lenktynių metu, kai, naudojantis automobilio stabdžiais, akceleratoriumi, sankaba ir vairu, priverčiama galinius arba visus automobilio ratus slysti šonu bei tuo pačiu metu pasukti priekinius automobilio ratus į priešingą pusę, nei kad slysta automobilis (Abdulrahim 2006; Driftjapan n.d.). Visus šiuos veiksmus kontroliuoja vairuotojas. Šių veiksmų taisyklingo atlikimo rezultatas – didesnis nei įprastai automobilio greitis išvažiuojant iš posūkio. Bet, dažnai atliekant šiuos veiksmus, neišvengiama greito padangų susidėvėjimo (Takahashi 2003). Šonaslydis, kaip automobilių sporto šaka, gerokai skiriasi nuo daugumos automobilių sporto šakų ir dažnai yra pastarųjų atstovų kritikuojamas. Šonaslydyje nėra siekiama aplenkti kitą sportininką ar kuo greičiau įveikti lenktynių trasą. Bet reikia išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo posūkiuose ir tarp jų bei reikia slysti automobiliu pagal organizatorių nustatytą liniją (Driftzone 2010). Istorija Šonaslydžio tėvyne laikoma Japonija....
Daugiau
Henjo
Henjo (kor. 핸여 Haenyeo) – profesionalės moterys nardytojos Pietų Korėjos Džedžiu saloje (제주도 Jeju-do), dar žinomos kaip Džedžiu undinės (ang. Jeju mermaids), kurios nardo be jokios specialios kvėpavimui skirtos įrangos ir gaudo jūros laimikį (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016). Henjo yra svarbus moterų jėgos, ryžto, stiprios valios bei nepriklausomybės simbolis ir turi didelę įtaką Džedžiu saloje vyraujančiai pusiau matriarchalinei šeimos struktūrai (Choe, 2014). Istorija Nėra aišku kada tiksliai susikūrė pirmosios henjo, tačiau įrašų apie moteris nardytojas yra rasta jau Džiosono (조선 Joseon) dinastijos laikotarpio (1392-1897 m.) literatūroje. Manoma, jog pats nardymo reiškinys galėjo prasidėti jau prieš Trijų karalysčių (삼국시대 Samguk shidae) laikotarpį (57 m. pr. m. e. – 668 m.), kadangi yra duomenų apie iš Džedžiu salos karaliui tiekiamus perlus. Taip pat tikima, kad žvejai rinkdavo jūrines ausinukes (ang. Abalones) jau Džiosono laikotarpiu (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016). Iš pradžių nardymas...
Daugiau
Kimono šiuolaikinėje visuomenėje
Kimono (着物 kimono „vilkimas daiktas“) – T formos tradicinis japonų drabužis. Dažniausiai naudojamos medžiagos kimono siuvimui – šilkas, medvilnė, poliesterio ar lininiai audiniai. Kimono, koks yra dabar, ėmė formuotis Heiano periodu (794 -1192) (Varley 2000). Šiuolaikinėje visuomenėje šis tradicinis rūbas vilkimas švenčių, ceremonijų ar festivalių metu, parodantis asmens mandagumą, geras manieras ir kimono vilkėjimo išmanymą. Istorija Nuo Naros periodo (奈良時代 Nara jidai, 710-794) iki Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794-1192) kimono susidėjo iš dviejų atskirų dalių – viršutinių marškinių ir apatinių kelnių ar sijono. Tačiau Heiano metu buvo sukurta nauja kimono gamybos technika. Jos metu lygūs ir ilgi medžiagos gabalai būdavo susiuvami kartu. Tokiu atveju siuvėjams nereikėdavo rūpintis žmogaus, vilkėsiančio drabužį, kūno apimtimis (Yamanaka 2012). Toks drabužis turėjo daug privalumų, kurių dėka kimono tapo kasdieniu japonų apdaru: tiesaus kirpimo kimono yra lengvai sulankstomas, tiko vilkėti įvairaus kūno tipo žmonės, galima vilktis kelis iš...
Daugiau
Gifu prefektūra
Gifu prefektūra (岐阜県 Gifu-ken) yra Čiūbu regione, centrinėje Japonijoje. Jos sostinė yra Gifu miestas. Įsikūrusi Japonijos centre, ji ilgą laiką buvo labai svarbi teritorija, nes ji buvo sankirta, jungianti Japonijos rytus su vakarais. Per Sengoku laikotarpį daugelis žmonių minėdavo Gifu su posakiu: „jeigu valdai Gifu, gali valdyti ir Japoniją“. Žemės plotas, kuris sudaro moderniąją Gifu prefektūrą, tapo IV a. vidurio Jamato rūmų dalimi. Kadangi ji yra Honšiū salos viduryje, joje per visą Japonijos istoriją įvyko daugybė lemtingų mūšių, seniausias iš jų buvo 672 m. Džinšino karas (壬申の乱 Jinshin no ran), po kurio į sostą įžengė 40-asis Japonijos imperatorius Tenmu. Gifu prefektūros sritį sudaro senosios Hidos ir Mino provincijos, taip pat mažesnės Ečidzeno ir Šinano dalys. Prefektūros pavadinimas kilęs iš jo sostinės Gifu, kuriai 1567 m. vardą suteikė Oda Nobunaga, vienas iš Japonijos suvienytojų. Pirmasis Gifu pavadinimo simbolis kilęs iš legendinio Kinijos...
Daugiau
Kinų peizažinė tapyba
Kinų peizažinė tapyba (kin. 山水画 Shanshuihua) – tai kinų tapybos kryptis kiniškai vadinama ,,Šan šui “(Kalnų – vandens tapyba). Šio stiliaus tapyba perteikiamas gamtos kraštovaizdis. Pagrindiniai peizažinėje tapyboje vaizduojami objektai yra uolos, kalnai, medžiai, debesys, upės bei kriokliai. Peizažinė tapyba kuriama pagal daoistinę (道 Dào) penkių elementų (五行 Wu Xing) filosofiją. Penkis elementus sudaro: vanduo (水 shui), ugnis (火 huo), medis (木 mu), žemė (土 tu) ir metalas (金 jin). Kiekvienam elementui priskiriama tam tikra pasaulio kryptis – šiaurė, pietūs, rytai, vakarai, pagal kurią tapybos darbe išdėstomos elementų sąveikas atitinkančios spalvos. Kiniška spalvų maišymo teorija paremta principu, jog teigiamai vienas su kitu sąveikaujantys elementai sukuria harmoningus spalvų derinius, o neigiamai sąveikaujantys elementai sukuria chaosą, kurio vertėtų vengti. Istorija Šan šui tapymo stiliui įtakos turėjo šilko keliu į Kiniją atgabentos budistinės freskos ir medžio graviūros iš Indijos. Pirmieji kinų nutapyti...
Daugiau
