Nuė
Nuė (jap. 鵺, 鵼, 恠鳥 arba 奴延鳥, nue) dar kitaip žinoma kaip japoniškoji chimera – mitinė Japonijos būtybė, arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai), priklausiusi mononokė (jap. 物の怪) japoniškų mitinių būtybių grupei. Manoma, kad kaip ir daugelis kitų mitinių būtybių Japonijos mitologijoje, nuė atkeliavo iš senovės Kinijos. Nuė yra viena seniausių jokajų Japonijos mitologijoje. Tai patvirtina jos aprašymas Kodžikyje (jap. 古事記, Kojiki), seniausioje Japonijos kronikoje, kuri datuojama 711-712 m. Anot kitų šaltinių, nuė pirmą kartą minima vėlesniame rašytiniame šaltinyje – Pasakojime apie Heikė (jap. 平家物語, Heike Monogatari) (Foster 2015, p. 194). Šis kūrinys sudarytas iš įvairių istorijų apie tuometinius karus tarp japoniškų klanų, kurie aprašomi remiantis legendomis bei sakmėmis. Išvaizda Nuė yra kelių skirtingų gyvūnų hibridas. Pasakojime apie Heikė teigiama, jog ši būtybė turi beždžionės veidą, tigro kojas, tanukio (japoniškasis meškėnas) kūną ir priekinę gyvatės dalį vietoje uodegos (Foster 2015,...
Daugiau
Erlangas
Erlangas (二郎神 Erlang-shen) yra kinų dievas, kuris ant kaktos turi trečiąją, tiesą matančią, akį. Erlangas gali būti sudievinta versija keleto pusiau mitinių liaudies didvyrių, kurie padėjo sureguliuoti Kinijos smarkius potvynius. Erlangas atsiranda įvairiais laikotarpiais kaip Čin, Sui ir Dzin dinastijose. Laikui bėgant budistų šaltiniuose jis yra identifikuojamas kaip šiaurės globėjo, dangiškojo karaliaus Vaišravanos, antrasis sūnus. Mingų dinastijos romanuose „Dievų kūrimas“ ir „Kelionė į vakarus“, Erlangas yra Nefrito imperatoriaus sūnėnas. Pirmajame jis padėjo Džou dinastijos armijai nukariauti Šangų valstybę. Antrajame romane jis yra Nefrito imperatoriaus brolis. Legendoje jis žinomas kaip geriausias karys, dangaus dievas. Li Erlangas Labiausiai paplitusi Erlango identifikacija yra Li Erlangas, antrasis Li Bingo sūnus, inžinierius, kuris padėjo sukurti Dudziangjano (都江堰 Dujiangyan) drėkinimo sistemą. Pasak „Pasakojimo apie Li Bingą ir jo sūnaus galimybę pajungti upes“, Li Erlangas padėjo savo tėvui konstruoti sudėtingą drėkinimo sistemą, kuri neleido Min upei...
Daugiau
Raidžinas
Raidžinas (jap. 雷神, Raijin, Ikadzuchi no Kami), taip pat žinomas kaip kaminarisama (jap. 雷様, Kaminarisama), raidensama (jap. 雷電様, Raidensama), narukamis (jap. 鳴神, Narukami), raiko (jap. 雷公, Raikō) – tai Tekančios Saulės šalies perkūnijos bei griaustinio dievas, kuris užima svarbią vietą šintoizmo (jap. 神道, Shintō) dievų panteone. Ši dievybė japonų mitologijoje yra laikoma tiesioginiu Idzanami (jap. 伊邪那美 arba 伊弉冉, Izanami) ir Idzanagi (jap. 伊邪那岐 arba 伊弉諾, Izanagi) (dievybių, kurios, pasak legendų, sukūrė Japonijos salyną) palikuonimi. Išvaizda bei rolės Raidžinas yra dažnai vaizduojamas kaip dievybė, turinti nuožmią bei gąsdinančią veido išraišką, raumeningą figūrą bei žemės traukai nepavaldžius plaukus. Šį Tekančios Saulės šalies dievą supa taiko (jap. 太鼓, Taiko) būgnai, kuriuos jis muša siekdamas sukelti griaustinio garsą. Raidžinas savo rankose neretai laiko didelius plaktukus, kuriais ir muša ankščiau paminėtus taiko būgnus. Kartais griaustinio dievas yra vaizduojamas su trimis rankos pirštais, kurie simbolizuoja praeitį, dabartį bei ateitį. Raidžinas Japonijos visuomenėje yra laikomas žemdirbystės globėju ir dėl to yra itin gerbiamas. Seniau žmonės tikėjo,...
Daugiau
Nurarihionas
Nurarihionas (jap. 滑瓢 / ぬらりひょん Nurarihyon) yra Japonijos mitologinė būtybė, kuri vasaros naktį, kartą per metus veda 100 demonų paradą (jap. 百鬼夜行, Hyakki Yakō) Japonijos gatvėmis. Kilmė Nurarihiono kilmės vieta nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad pirmą kartą jokajus su tokiu vardu buvo minimas Vakajamos prefektūroje, tačiau tai pat toks jokajaus pavadinimas galėjo kilti iš Okajamos prefektūros. Okajamos prefektūroje buvo pasakojamos legendos apie į umibodzu panašų jokajų, kurio galva išnirdavo į vandens paviršių. Kai jūreiviai bandydavo ją pasiekti, galva tuoj pat išsprūsdavo (jap. nurari-to) ir dingdavo vandenyje, o po to vėl išlįsdavo (hyon) po kelių sekundžių. Todėl manoma, kad Nurarihiono vardas atsirado kaip onomatopėja šitam dingimo ir išlindimo veiksmui. Pirmosios Nurarihiono vizualizacijos buvo 1737 m. Savakio Sūšio (Sawaki Sūshi) iliustracijų rinkinyje „Šimto demonų iliustracijų knyga“ (jap. 百怪図巻 Hyakkai-Zukan) ir 1776 m. Torijamos Sekieno knygoje „Iliustruotas 100 demonų paradas“. Šiose iliustracijose jis...
Daugiau
Karura
Karura (迦楼羅) – japoniška budistinė dievybė, kilusi iš indų dievybės garudos. Kitaip vadinamas Auksasparniu paukščiu (金翅鳥 konjichō) ). Randami Meru kalne – budizmo mitologijoje tai yra didžiulis kalnas, kurį supa septyni kalnagūbriai, atskirti vienas nuo kito žiediniais ežerais. Išvaizda Karura yra apibūdinamas kaip milžiniškas pusdievis, paukštis, kuris spjaudosi ugnimi ir minta drakonais. Tik drakonai turintys budistų talismanus arba išpažįstantys budizmo mokymus yra saugūs nuo Karuros. Pats Karura yra žmogaus išvaizdos su erelio galva ir sparnais, pats turi raudoną odą, raudonos ir aukso spalvos sparnus. Karura yra nuožmus ir savo sparnų mostais sukuria griaustinio garsus ir vėjo gūsius, kurie gali išdžiovinti ežerus, apversti namus, paskandinti ištisus miestus tamsoje. Jo masyvūs sparnai yra 330 jodžanų pločio ir jis gali vienu šiuoliu pakilti iki 3,360,000 li aukščio (vieno jodžano ir vieno li ilgiai labai skiriasi tarp šalių ir epochų. Pvz. jodžana gali atitikti...
Daugiau
