Džiovang
Džiovang (조왕 jowang), dar žinoma kaip džiovangšin (조왕신 jowangshin), yra ugnies deivė ir namų sergėtoja. Ji viena iš korėjiečių šamanizme egzistuojančių deivių, vadinamų gašinų (가신 gashin), kurie, kaip tikima, prižiūri ir saugo tam tikras namų dalis. Džiovang saugo namų virtuvę ir rūpinasi šeimos narių gerove bei jų sveikata. Tačiau per paskutinius kelis dešimtmečius, šios dievybės garbinimas pamažu blėso ir mūsų dienomis Džiovang kulto užuomazgų galima rasti tik budistinių šventyklų virtuvėse (Quarrington 2014). Mitas ir kilmė Džiovang pasirodo „Durų knygos įrašų“ (문전본풀이 Munjeon Bonpuli) mite, kuriame aiškinamas gašinų atsiradimas. Šiame mite Džiovang minima kaip Josan Buin – ištikima žmona bei mylinti septynių vaikų mama. Ji kartu su vyru Namsonbi nors ir daug dirbdavo dėl savo šeimos, tačiau vis tiek gyvendavo vargingai. Nežinodama kaip užsidirbti daugiau pinigų ir išlaikyti šeimą, Josan Buin nutarė parduoti rūbus ir papuošalus kitame kaimelyje už didesnę kaina,...
Daugiau
Džongkujus
Džongkujus (鍾馗 Zhōng Kui) – kinų mitologijos personažas. Jo legenda atsirado Tangų dinastijos gyvavimo laikotarpiu, o Songų dinastijoje Džongkujus buvo priimtas į daoizmo panteoną. Tradiciškai laikomas vėlių ir kitų blogio būtybių išvarytoju bei gebančiu vadovauti 80000 demonų. Kaip globos simbolis jo atvaizdas dažnai vaizduojamas ant namų vartų bei didelės vertės daiktų. Džongkujaus mitas Džongkujus gimė Džongnano (终南 Zhongnan) kalnų apylinkėse Tangų dinastijos pradžioje. Pasak legendos jis gimė su galva panašia į panteros, apvaliomis lyg žiedai akimis, kvadratiniu veidu bei garbanotais ūsais. Nors ir labai negražus Džongkujus tapo išsimokslinusia bei talentinga asmenybe. Kaip sąžiningas žmogus, visada laikėsi teisingumo ir nebijojo jokių piktų padarų. 712 m. Tangų dinastijoje, imperatoriui Siuandzongui (唐宣宗Tang Xuānzong) sėdus į sostą, Džongkujus išvyko į Čangano (長安 Chang’an) miestą (dab. Sianas) laikyti šalies egzaminų. Egzaminus išlaikė gaudamas aukščiausius įvertinimus, ir taip užsitarnaudamas džuangjuano (狀元zhuàngyuan) titulą, kuris jam garantavo šlovę...
Daugiau
Umibodzu
Umibodzu (海坊主 Umibōzu) – mitinė jūrų dvasia, skandinanti laivus Japonijos folklore. Pažodžiui umibodzu reiškia „jūros vienuolis“. Kartais jis dar vadinamas umibošiu (海法師 Umibōshi) arba uminiūdo (海入道 Uminyūdo). Abu šie pavadinimai taip pat reiškia vienuolį („Budizmo įstatymų mokytojas“ bei „einantis keliu“). Būtybės pavadinimas yra visiškai susijęs su jos išvaizda – sakoma, jog apvalaina umibodzu galva primena nuskustą budistų vienuolio galvą – ir neturi jokių gilesnių ryšių su budizmu. Vis dėlto šiais laikais pradedama spekuliuoti, jog umibodzu yra nuskendusių vienuolių dvasios (Davisson 2012). Išvaizda ir sąveika su žmonėmis Tradiciškai umibodzu pasirodo tuomet, kai vanduo yra ramus, o dangus giedras. Sakoma, jog jo pasirodymas gali prišaukti audrą ar kitus keistus vandenyno fenomenus. Kartais, tiesiog jaučiamas mirtinos baimės jausmas. Tačiau išmintingi žvejai visada galėdavo nuspėti umibodzu pasirodymą, todėl niekad neleisdavo laivui išplaukti, kol vandenys nenusiramindavo. Umibodzu išvaizda plačiai skiriasi: nuo gauruoto padaro primenančio...
Daugiau
Šiodžio
Šiodžio (猩々 shōjō) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōokai) kategorijai. Jūros dvasia su paraudusiu veidu ir raudonais plaukais, kurios vardas gali reikšti „girtuoklis“ arba „orungutangas“. Šiodžio išsiskiria savo pomėgiu vartoti daug sakės (酒 sake). Šis jokajus turi veikėją viename iš No (能 no) teatro vaidinimų su tuo pačiu vardu. No teatras naudoja kaukę šiam veikėjui, o kabukio (歌舞伎 kabuki) scenoje naudojamas grimas, kurie kartu dalinasi panašiais vardais (Volker 1975). Išvaizda Šalia kalnuotų Japonijos pakrančių gyvena jokajai, panašūs į beždžiones – protingos, raudonplaukės jūros dvasios, žinomos kaip šiodžio. Jie atrodo kaip šimpanzės dydžio žmonės, su ilgais, gauruotais raudonais plaukais, ir rausvais veidais, paraudusiais nuo sakės. Jie vaikšto ant dviejų kojų, kaip žmonės, ir retkarčiais dėvi drabužius ar sijonus, padarytus iš jūros dumblių (Volker 1975). Kilmė Šiodžio yra japoniška pavadinimo versija kinų singsing (猩猩 xing xing), būtybėms panašioms...
Daugiau
Kuafu
Kuafu (夸父 Kuāfù) – kinų mitinis didvyris, milžinas, vienos iš penkių pasaulio šalių dvasių, žemės dvasios Houtu (后土 Hòutǔ) vaikaitis. Mitologijoje pasižymėjo kaip siekęs sugauti saulę arba saulės deivę Sihę, tačiau miręs iš troškulio ir šio tikslo neįvykdęs didvyris, kuris vaizduojamas milžiniško ūgio ir su keturiomis gyvatėmis – dvejomis ausyse ir dvejomis rankose. Nors galima rasti nemažai Kuafu mito versijų, kurios neretai vienos kitoms prieštarauja, tačiau dalis detalių yra sutinkamos daugelyje iš jų. Šaltiniai rodo, jog Kuafu mitas buvo žinomas tiek Ikiimperinės Kinijos laikotarpiu – yra aprašytas Kalnų ir jūrų knygoje (山海經 Shānhǎi Jīng), tiek Imperinės Kinijos laikotarpiu – mito detalės aptariamos Huainandzi (淮南子Huáinánzi) tekstuose. Viename didžiausių ir svarbiausių Kinijos mitologijos šaltinių – “Kalnų ir jūrų knygoje“ yra keletas Kuafu išvaizdos aprašymų. Jis lyginamas su paukščiu, kurio „keturi sparnai, viena akis, šuns uodega (ir kuris) terškia kaip šarka“. Taip pat čia...
Daugiau
