Kinų pavardės
Pavardė – tai yra tikrinis žodis, kuris nusako šeimos vardą. Pavardės sąvoka pradėjo formuotis viduramžiais, kai individams neužteko vadintis tik vardu, kadangi tą patį vardą galėjo turėti keli asmenys. Tuomet prie jo vardo pradėta skirti pavardę, kuri dažniausiai nurodė giminystės ryšius ar šeimas, galėjo nurodyti gyvenamąją vietą, amatą kuriuo šeima užsiėmė, užimamą poziciją. Kaip ir dauguma pasaulyje egzistuojančių pavardžių, kinų yra perduodamos iš kartos į kartą kartu su ilgalaike šeimos istorija. Per visas iškilmingas ceremonijas ar svarbias šventes, kinai ant žibintų užrašo savo klano vardus ir juos kabina pastebimose vietose, pavyzdžiui prie pagrindinio įėjimo į namus. Klano vardas pažymi protėvių namus, todėl jis dažnai būna išskaptuojamas ir ant kapo paminklo. Išskaptuotas klano vardas simbolizuoja viltį, jog miręs žmogus sugrįš į savo klaną. Kinų pavardžių kilmė Prieš Kariaujančių Valstybių periodą (V a. pr. Kr.) tik karališkoji šeima ir aristokratija turėjo pavardes....
Daugiau
Kimono
Kimono (着物 kimono, liet. „apsivelkamas daiktas“) – tradicinis japonų drabužis. Šį apdarą dėvėjo vyrai, moterys ir vaikai. Dažniausiai rūbas vilkimas per tradicinius festivalius arba ceremonijas, nors seniau japonai kimono vilkėdavo praktiškai kiekvieną dieną. Kimono – tai „T“ formos tiesus drabužis, siekiantis kelius, jo rankovės labai ilgos, prie apdaro yra skirta plati juosta obis (帯 obi), kuris užrišamas nugaroje. Dabar kimono dažniausiai dėvi moterys ypatingomis progomis. Pagal tradicijas neištekėjusios moterys dėvėjo kimono, kuris vadinamas furisode (振袖 furisode). Keletas vyresnio amžiaus moterų ir vyrų vis dar dėvi kimono kasdien. Vyrai vilki kimono dažniausiai per vestuves, arbatos ceremonijas ir kitomis oficialiomis progomis. Istorija Kimono, vaizduojantis Japonijos kultūrą ir paveldą, yra įvairių tipų, kurie reprezentuoja kiekvieną metų laiką bei progą. Naros laikotarpiu (奈良時代 Narajidai) japonai vilkėjo atskirus drabužius. Drabužį sudarė apatinė ir viršutinė dalis, sijonas arba kelnės, dažnas buvo ir vientisas drabužių derinys. Heiano laikotarpiu (平安時代 Heianjidai) įsigalėjo nauja siuvimo...
Daugiau
Korėjietiška arbatos ceremonija
Korėjietiška arbatos ceremonija (茶禮, 다례 Darye, liet. „arbatos etiketas“ arba „arbatos ritualas“) – Korėjoje paplitęs tradicinis arbatos patiekimo būdas, praktikuojama ir saugoma korėjiečių daugiau nei tūkstantį metų. Pagrindinis Korėjos arbatos ceremonijos elementas yra lengvas ir natūralus mėgavimasis arbata per paprastą ceremonijos ritualą. Arbatos ceremonijos Korėjoje šiuo metu yra atnaujinamos, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti ir rasti harmoniją šiuolaikiniame, greito tempo Korėjos kultūros gyvenime, o taip pat, atkurti ir palaikyti vieną iš ilgalaikių Korėjos meno tradicijų, kurios taip buvo puoselėjamos protėvių. Istorija Į Korėją arbata atkeliavo iš Kinijos ankstyvaisiais Gorjo (Goryeo) dinastijos metais (918-1392) per budistų vienuolius, bet iki 1970-tųjų metų nėra išlikusių jokių pėdsakų apie arbatos ceremonijas. Ne todėl, kad jų nebuvo, bet dėl politikos ir kultūros perversmų daug senovinių būdų buvo netekta“ (Teoh 2015). Po 1953-ųjų metų Korėjos karo, vyras, vardu Čė Bomsulas (Choi Beom-sul) (vėliau vadintas Garbingasis Hjo Dangas (Hyo-Dang),...
Daugiau
Šiaurės Korėjos propaganda
Propaganda – metodiškai įtikinėjami žmonės siekiant priversti atlikti tam tikrus veiksmus, įtakoti jų mąstymą, elgesio formas ir vertybes. Šiuo metu, galima teigti, jog ji ryškiausiai pastebima Rytų Azijos regione, Šiaurės Korėjoje. Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje propaganda skleidžiama visomis įmanomomis priemonėmis, tokiomis kaip: televizija, radijas, internetas, laikraščiai, publikuojami plakatai. Asmenybės kultas Šiaurės Korėjos asmenybės kultui priklauso Kim šeimos dinastija, kuri egzistuoja jau dešimtmečius ir yra minima daugybėje Šiaurės Korėjos kultūros pavyzdžiuose. Valstybė oficialiai to nepripažįsta, tačiau žmonės yra baudžiami dažniausiai griežtomis priemonėmis, kurie kritikuoja ir neparodo deramos pagarbos valdančiajam režimui. Asmenybės kultas prasidėjo dar 1948 m. kuomet Kim Il Sungas atėjo į valdžią ir buvo stipriau išplėstas po jo mirties 1994 m. Dabartinis šalies lyderis Kim Džong Unas, Šiaurės Korėjos įkūrėjo anūkas, ilgą laiką nesirodė viešumai. 2010 m. jis buvo pavadintas jaunuoju generolu, o nuo 2011 m. pabaigos vadinamas kaip...
Daugiau
Vako piratai
Vako piratai (倭寇; Wōkòu– kiniškai, Wakō– japoniškai, 왜구; Waegu– korėjietiškai), tiesiogiai verčiami kaip „nykštukai piratai“ arba „japonai piratai“ buvo piratai, kurie puldinėjo Kinijos, Japonijos bei Korėjos krantus. Vako piratų etniškumas buvo maišytas. Šių piratų aktyvumo didžiausias padidėjimas buvo XVI a. Išskiriamos dvi pagrindinės vako piratų eros – ankstyvoji ir vėlyvoji (So 1975). Ankstyvoji era Pagrindinės Vako piratų bazės buvo Cušima bei Iki ir Goto salynai. Džong Mongdžu (Jeong Mong-ju) buvo išsiųstas iš Korėjos į Japoniją susitvarkyti su problema, ir jo vizito metu Kiūšiū valdytojas Imagava Sadajo sugebėjo pažaboti ankstyvuosius vako, vėliau sugrąžindamas jų pavogtą turtą bei pagrobtus žmones į Korėją. 1405 m. Ašikaga Jošimicu nusiuntė dvidešimt sulaikytų piratų į Kiniją, ten jie buvo gyvi išvirti katile Ningbo mieste (Arano 2005). Pagal Korėjos istorinius įrašus, vako piratai buvo ypač aktyvūs maždaug nuo 1350 m. Po beveik kasmetinių invazijų pietinėse Džolos ir Gjongsango provincijose,...
Daugiau
