Jošiko Kavašima
Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių. Vaikystė 1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo...
Daugiau
Dženg He
Dženg He (郑和 Zheng He) (1371-1433 m.) – laikomas geriausiu admirolu Kinijos istorijoje, yra politikas, karo patarėjas bei nepakartojamas jūrų navigatorius. Pagrindiniai kelionių tikslai: sukurti ir plėtoti ekonominius santykius bei kultūrinius mainus tarp Kinijos ir kitų šalių. Dženg He per 28 metus (1405-1433) surengė 7 keliones, kuriose lydėjo daugiau nei 100 laivų armadą su 27 000 žmonių įgula, aplankė daugiau nei 30 valstybių ir regionų esančių Pietryčių Azijoje, Pietų Azijoje, Vakarų Azijoje ir Rytų Afrikoje. Gyvenimas Dženg He šeima buvo Hui (回 Hui) tautybės, kuri tradiciškai išpažino islamą. Originalus Dženg He vardas Ma (pilnas vardas – 马和 Ma He). Gimė 1371 m., ir gyveno Junnanio (云南 Yunnan) provincijoje. Jaunas Dženg He buvo sumanus jaunuolis, mylimas tėvų, ir mėgstamas bei gerbiamas aplinkinių supančių žmonių. Augdamas mokėsi iš tėvų ir senelių pasakojimų apie jų varginančią kelionę į Meką. Šios istorijos sužadino...
Daugiau
No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Karalius Jongdžo
Karalius Jongdžo (영조 Yeongjo) gimė 1694 m. spalio 31, mirė 1776 m. balandžio 22. Jis yra 21 Džosono (조선 Joeson) dinastijos valdovas, karaliavęs nuo 1724 m. iki 1776 m.. Per daugiau nei 50 valdžios metų, į istoriją įrašytas kaip politinį stabilumą bei Džosono kultūros apogėjų pasiekęs karalius. Kitaip korėjiečiams žinomas, kaip valdovas žiauriai nukankinęs savo sūnų. Atėjimas į valdžią Karalius Jongdžo buvo 19 Karaliaus Sukdžongo (숙종 Sukjong, 1674-1720) sūnus. Jo motina, Sukbin Čue (숙빈 최 Suk-Bin Choe), buvo kilusi iš žemiausios tuometinės Džosono dinastijos kastos – vergų. Kai Karalius Sukdžongas mirė valdžią perėmė vyriausiasis sūnus Gjongdžongas (경종 Gyeongjong). Deja, naujasis valdovas buvo silpnos sveikatos, o tai buvo naudinga aplinkiniams, norintiems užimti jo vietą (Hulbert 1905, p.161). Be to, tuo metu vyko nesutarimai tarp priešingų partijų Noron (노론 Noron), senosios doktrinos puoselėtojų, ir Soron (소론 Soron), naujosios doktrinos skelbėjų. Noron partijos...
Daugiau
Džiudžicu
Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...
Daugiau
