No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Karalius Jongdžo
Karalius Jongdžo (영조 Yeongjo) gimė 1694 m. spalio 31, mirė 1776 m. balandžio 22. Jis yra 21 Džosono (조선 Joeson) dinastijos valdovas, karaliavęs nuo 1724 m. iki 1776 m.. Per daugiau nei 50 valdžios metų, į istoriją įrašytas kaip politinį stabilumą bei Džosono kultūros apogėjų pasiekęs karalius. Kitaip korėjiečiams žinomas, kaip valdovas žiauriai nukankinęs savo sūnų. Atėjimas į valdžią Karalius Jongdžo buvo 19 Karaliaus Sukdžongo (숙종 Sukjong, 1674-1720) sūnus. Jo motina, Sukbin Čue (숙빈 최 Suk-Bin Choe), buvo kilusi iš žemiausios tuometinės Džosono dinastijos kastos – vergų. Kai Karalius Sukdžongas mirė valdžią perėmė vyriausiasis sūnus Gjongdžongas (경종 Gyeongjong). Deja, naujasis valdovas buvo silpnos sveikatos, o tai buvo naudinga aplinkiniams, norintiems užimti jo vietą (Hulbert 1905, p.161). Be to, tuo metu vyko nesutarimai tarp priešingų partijų Noron (노론 Noron), senosios doktrinos puoselėtojų, ir Soron (소론 Soron), naujosios doktrinos skelbėjų. Noron partijos...
Daugiau
Džiudžicu
Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...
Daugiau
Džebolai
Džebolai (재벌 Jaebol, liet. „Pinigų klanas“) yra dideli tarptautiniai, visame pasaulyje žinomi verslo konglomeratai, įprastai valdomi šeimos Pietų Korėjoje (Oksfordo žodynas). Vienoje iš keturių „Azijos tigrais“ vadinamų valstybių. Pirmieji džebolai susikūrė dvidešimto amžiaus penktajame dešimtmetyje, o terminas pirmą kartą pavartotas 9-ame deš. Korėjoje. Džebolas buvo didžiausias elementas Pietų Korėjos ekonomikoje, o taip pat ir šiomis dienomis ir ateityje išliks svarbus ekonominės galios šaltinis. Kad kompanija būtų pripažinta džebolu, jos turtas turėtų viršyti 5 trilijonus Korėjos vonų (3,8 milijardai eurų), taip pat, džebolai nėra laikomos finansinės ir bankų sektoriaus institucijos. 2011 m., 10 didžiausių kompanijų sukūrė beveik 80% viso Pietų Korėjos bendrojo vidaus produkto. Korporacijos yra nacionalinio turto šaltinis ir pagrindinis darbo vietų kūrėjas (Kwon, 2012). Istorija XX a. pr. Korėja buvo žemės ūkio tauta, kuri importuodavo visą reikiamą technologiją žemės ūkiui iš užsienio. 1910 m., japonai, užėmę Korėjos pusiasalį, jame statė savo...
Daugiau
Imperatorius Šunas
Šunas (kin. 舜 Shùn), taip pat žinomas kaip imperatorius Šunas (kin. 帝舜 Dìshùn) bei Čonghua (kin. 重華 Chónghuá) buvo vienas iš penkių mitinių senovės Kinijos imperatorių įskaitant Geltonąjį imperatorių (黃帝 Huangdi), imperatorių Džuansiu (顓頊 Zhuanxu) , imperatorių Ku (嚳) ir imperatorių Jao (堯 Yao). Nėra tiksliai žinomas laikotarpis, kada gyveno Šunas, tačiau pasak kai kurių žodinių šaltinių jis gyveno tarp 2294-2184 m. pr. m. e. Paveldėtoji Šuno pavardė (姓) buvo Yao (姚), o klano vardas (氏) – Youyu (有虞). Aplinkinių jis buvo vadintas Čonghua (重華). Kai kur Šunas įvardinamas kaip Šunas Didysis (大舜) arba Šunas Ju (虞舜). Legenda Legenda byloja, kad Šunas gimė ir augo žemosios klasės atstovų šeimoje. Jo biologinė motina mirė jam dar esant visai mažam, iš karto po jos mirties jo aklas tėvas vedė dar kartą ir su naująja žmona susilaukė sūnaus ir dukters. Pamotė ir...
Daugiau
