Borobuduras
Borobuduras yra didžiausia budistinė šventykla Pietryčių Azijoje. Tai vienas iš Pietryčių Azijos architektūros statinių, kuriam prilygsta tik Baganas Birmoje ir Angkoras Kambodžoje. Budizmui greitu laiku sunykus ir ėmus valdyti islamo dinastijoms, Borobuduras buvo apleistas. Ilgą laiką jį dengė po Merapi ugnikalnio išsiveržimo iškritę pelenai. 1815 m. Javos salos gubernatorius seras Tomas Stamfordas Raflas įsakė išvalyti šią vietovę. XX a. olandai pradėjo Borobuduro restauraciją. Mažos restauracijos buvo padarytos, tačiau jų nepakako visiškai apsaugoti statinį nuo irimo. 1960 metų pabaigoje Indonezijos vyriausybė paprašė tarptautinės bendruomenės pagalbos kapitaliniam remontui atlikti. 1973 m. buvo sukurtas projektas atkurti Borobudur šventyklą. Indonezijos vyriausybė ir UNESCO įsipareigojo nuo 1975 m. iki 1982 m. užbaigti paminklo restauravimo projektą. Pamatas buvo stabilizuotas ir visi 1460 paneliai buvo išvalyti. Restauravimo metu buvo permontuotos penkios kvadratininės platformos ir pagerintas drenažo kanalų įdėjimas į paminklą. Buvo pridėti nepralaidūs filtravimosi sluoksniai. Po...
Daugiau
Korėjos karas
Korėjos karas – tai 1950 m. birželį-1953 m. liepą tarp Jungtinių Tautų (toliau: JT) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau: JAV) palaikomos Pietų Korėjos (arba Korėjos Respublikos) ir Sovietų Sąjungos bei Kinijos palaikomos Šiaurės Korėjos (Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos) vykęs karas. Šis konfliktas padalino Korėjos pusiasalį į Šiaurės ir Pietų Korėjas. Tai buvo pirmasis ideologinio šaltojo karo tarp JAV ir SSRS pasireiškimas atvira kova. Korėjos karas – kruviniausias XX a. antrojoje pusėje vykęs karas, pareikalavęs daugiau nei 3 milijonų aukų (Hong 2008, p. 188). Priežastys 1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonijos pasidavimas Antrajame pasauliniame kare reiškė nepriklausomybę buvusiai jos kolonijai – Korėjai. Dar prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Aljanso šalių šauktuose susirinkimuose buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas, tačiau karo laimėtojos nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi (Olsen 2005, p. 55). Viena iš svarbiausių karą...
Daugiau
Džu Si
Džu Si (朱熹 Zhu Xi) (1130–1200 m.) – tai įtakingiausias Songų epochos neokonfucianizmo ideologas ir filosofas, kuris neokonfucianistinį mokymą pavertė universaliu bei sistemingu. Kinijos kultūros istorijoje tai – žymiausias Konfucijaus idėjų skleidėjas, klasikinių konfucianistinių tekstų komentatorius, mokslininkas enciklopedistas, tekstologas, pedagogas. Dažnai mąstytojas laikomas antruoju po Konfucijaus pagal svarbą ir įtaką konfucianizmo filosofu, naujos neokonfucianizmo ideologijos pagrindėju. Džu Si sukūrė naują sinkretinę neokonfucionizmo sistemą, remdamasis mokymais iš knygos „Mencijus“, „Didysis Mokymas“ „Mokymas apie vidurio ir pastovumo kelią“. Taip pat jo mokymai remiasi idėjomis iš „Sunzi“, „Permainų knygos“ knygų, Yin ir Jang mokyklos mokymais bei 5 elementų teorija (Yao 2000 p. 105). Džu Si gimė mokslininko valdininko šeimoje. Aštuoniolikos metų išlaikęs valstybinius egzaminus, gavo aukščiausią mokslininko laipsnį. Nuo 1178 m. pradėjo aukštas valstybes pareigūno pareigas einančio valdininko karjerą: buvo provincijos administratorius bei rašė įvarius mokslinio pažinimo sritis tiriančius veikalus. 1196 m. Džu Si...
Daugiau
Japoniški sodai
Japoniški sodai – tai meno forma, kuri šimtmečiais laikoma viena iš svarbiausių Japonijos istorijos dalių. Sodų dizainai Japonijoje labai susiję su filosofija ir šalies religijomis. Svarbiausias japoniškų sodų tikslas – nukopijuoti gamtos grožį ir parsigabenti jį namo, pritaikant daugybę įvairių stilių. Šintoizmas, budizmas ir daoizmas buvo panaudoti kuriant skirtingus stilius tam, kad sodams suteiktų dvasingumo ir padarytų juos vietomis, kur žmonės galėtų leisti laiką ramumoje bei apmąstymuose. Japoniškų sodų atsiradimo kilmė ir istorija. Sodų kūrimo praktika senovės Japonijoje siekia VIII a., Naros periodą (710–794 m.), tada buvo stipriai juntama Kinijos įtaka. Japonijai didelį poveikį darė iš Korėjos, kuri tuo metu buvo kinų kultūros eksportuotoja, plintantis budizmas, daoizmas, konfucianizmo etika ir politiniai idealai. Šiuo laikotarpiu plėtojosi menas, ypač poezija ir literatūra, pradėjo formuotis japoniškų sodų tradicija, tačiau patys sodai buvo labiau kiniškų rūmų sodų kopija, o ne kas nors savita. IX–XII a.,...
Daugiau
Junanio lankytini objektai
Junanis (Yunnan) – pietų Kinijoje esanti šešta pagal dydį provincija. Išvertus iš kinų kalbos, regiono pavadinimas reiškia „į pietus nuo debesų“ (yun nan). Regiono sostinė Kunmingas. Didžiausios regiono upės: Jangdzė, Mekongas ir Salvinas. Šioje provincijoje gyvena daugiau nei 45 mln. žmonių. Klimatas subtropinis. Žiemos švelnios, vasaros karštos. Regiono pietuose temperatūra beveik visus metus siekia apie 30 laipsnių karščio. Čia aptinkama bemaž pusė visos Kinijos gyvūnų bei augalų rūšių. Tai vienas įdomiausių Kinijos regionų, galintis pasiūlyti civilizacijos nenuniokotą gamtą, palankų klimatą, turtingą istoriją, virtuvės įvairovę bei ramų poilsį. Regiono istorija Junanis ilgą laiką turėjo savo valstybingumą. Junanio teritorija seniau apėmė ne tik dabartinę regiono provinciją, bet ir pietinį Sičuaną (Sichuan), vakarinį Guidžou (Guizhou), šiaurinį Mianmarą. Prie Kinijos buvo prijungta Juanio (Juan) dinastijos laikais (XIII a.), jį užkariavus mongolams. Kinų šaltiniai mini Diano valstybę, atsiradusią IV a. pr. m. e. 109 m. pr. m. e. Kinijos imperatorius Vudi užėmė šias...
Daugiau
