Dalai Lama XIV
Dalai Lama XIV yra dabartinis Tibeto dvasinis lyderis. Jo vienuoliškasis vardas yra Tenzinas Gyatso. Vienas žymiausių moderniųjų laikų budizmo vienuolių, Tenzinas Gyatso, gimė 1935 m. liepos 6 dieną Tibete. Per pastaruosius dešimtmečius, jis apkeliavo visą pasaulį, aplankė dešimtis valstybių, skleisdamas savo išmintį visuomenei ir jos labui. Jo skleidžiama antismurtinė filosofija pelnė jam Nobelio Taikos premiją 1989 m. Vaikystė Dalai Lamos XIV-ojo tikrasis vardas – Lamo Tondupu. Jo vardas pažodžiui išverstas reiškia „troškimus išpildanti deivė“. Jis gimė ir augo viename tibetiečių kaimelyje Taksteryje, Amdo provincijoje, 16-os vaikų (iš jų išgyveno tik septyni) šeimoje. Tėvai – smulkūs ūkininkai. Šeima nuomotame žemės sklype vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Gyventa gan skurdžiai, vos išgalėdavo prasimaitinti, mat gyveno atokiame kalnuotame krašte, kur oro sąlygos labai prastos ir sunkiai nuspėjamos. Nors gimęs ir augęs skurdžiomis sąlygomis, jis didžiuodavosi savo kilme. Skurdi gyvenimo aplinka stipriai paveikė Dalai Lamos XIV pasaulėžiūrą...
Daugiau
Dziudžaigou slėnis
Dziudžaigou slėnis (九寨沟 Jiuzhaigou) – gamtos rezervatas ir nacionalinis parkas, esantis Tibeto kalnyno pakraštyje, Mino kalnuose, Sičuanio provincijoje, pietvakarių Kinijoje. Mino kalnų aukštis – nuo 1900 iki 4764 m virš jūros lygio (Liang 2014). Dziudžaigou slėnis garsėja įvairių aukščių kriokliais, turkio spalvos ežerais, spalvingais miškais bei snieguotomis viršūnėmis. Šis slėnis apsuptas daugiau nei 100 ežerų, kuriuose aukšta kalcio koncentracija, todėl vanduo padengtas kristalais. Vanduo toks skaidrus, kad matosi dugnas, nors ežero gylis siekia kelias dešimtis metrų. 1992 m. šis slėnis pateko į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o 1997-aisiais paskelbtas UNESCO pasaulio biosferos rezervatu. Taip pat Dziužaigou slėnis priklauso IUCN apsaugotų sričių V kategorijai (apsaugotas kraštovaizdis). Istorija Dziudžaigou išvertus iš kinų kalbos reiškia „Devynių kaimų slėnis“. Taip pavadintas dėl tame regione esančių Baima tibetiečių kaimų. Pasak legendos, Dziudžaigou buvo sukurtas, kai pavydus velnias privertė kalnų deivę sudaužyti savo magišką veidrodį, kurį...
Daugiau
Kendo
Kendo (剣道 „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinajai (竹刀 shinai) ir apsauginiai šarvai (防具 bōgu). Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Kendo yra didelės fizinės bei psichologinės ištvermės reikalaujantis kovos menas, kuriame yra suderinta kovos menų praktika ir vertybės su sportiniu fiziniu krūviu. Besitreniruojantys kendo kovos meną yra vadinami kendoka (剣道家 kendōka). Istorija. Kendo – tai gan stipriai ritualizuota japonų fechtavimosi meno praktika, susiformavusi prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų. Nors tikslios kendo šaknys nėra žinomos, šis kovos menas tikriausiai pamažu susiformavo iš realių dvikovų tarp samurajų. Kovotojai su kardais Japonijoje įsteigė kendžiucu (kenjutsu, liet. k. „kardo technika“; „kendo protėvis“) mokyklas, kurių egzistavimas tęsėsi keletą amžių ir šiandien sudaro kendo praktikos pagrindą. Formalieji kendo pratimai, vadinami kata, buvo sukurti kendžiucu mokyklų egzistavimo laikais, kaip pagrindas karius...
Daugiau
Tradiciniai javiečių drabužiai
Tradiciniai javiečių drabužiai – tai nacionaliniai kostiumai, reprezentuojantys Indonezijos respubliką, kurie yra sukurti remiantis Indonezijos kultūra ir tekstilės tradicijomis. Šiais laikais lengviausiai pažįstami drabužiai yra kurti batikos būdu (indonez. kebaya), šie kostiumai kilę iš Balio ir Javos salų, todėl būtent šių salų gyventojus dažniausiai galima išvysti apsirengusius anksčiau minėtai apdarais. Nuo kolonijinių laikų, kai Java tapo Indonezijos politiniu centru, tautiniai kostiumai įgijo nacionalinį statusą. Nacionaliniai kostiumai dėvimi per nacionalines ir tradicines ceremonijas, geriausius šių drabužių pavyzdžius galima pamatyti Indonezijos prezidento, pirmosios damos ir kitų diplomatų aprangoje per iškilmingas vakarienes, bei tradicines vestuvių ceremonijas. Bãtika Tai tankių gyslelių tinklu dekoruotas audinys ar kilimas arba dekoravimo technika. Batik – indoneziečių žodis, nurodantis nepatentuotą dažymo vašku ant tekstilės techniką. Batik yra kilęs iš javiečių žodžių (indonez. amba), reiškiantį rašyti ir (indonez. titik), reiškiantį tašką. Ši dažymo technika žinoma daugiau nei tūkstantį metų ir galimai kilusi...
Daugiau
Haiku
Haiku (俳句) – specifinė japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Nepaisant to, kad eilėraštis yra toks trumpas, jis yra visiškai baigtas kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – tai garso vienetas, kuris prilyginamas skiemeniui (literarydevices.net). Haiku eilėraščiuose nenaudojamas rimas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis (proin.ktu.lt). Haiku yra laikomas viena svarbiausių tradicinės poezijos rūšių Japonijoje. Nuo senų laikų buvo painiojami terminai haiku, hokku ir haikai. Terminas hokku (発句) pažodžiui reiškia „pradžios posmą“ − tai tarsi atidarymo strofa. Haikai (俳諧) yra tradicinės japonų poezijos rūšis, šiek tiek panaši į haiku, tačiau haikai ilgis ir skiemenų skaičius skaičiuojami truputį kitaip nei...
Daugiau
