Kendo
Kendo (剣道 „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinajai (竹刀 shinai) ir apsauginiai šarvai (防具 bōgu). Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Kendo yra didelės fizinės bei psichologinės ištvermės reikalaujantis kovos menas, kuriame yra suderinta kovos menų praktika ir vertybės su sportiniu fiziniu krūviu. Besitreniruojantys kendo kovos meną yra vadinami kendoka (剣道家 kendōka). Istorija. Kendo – tai gan stipriai ritualizuota japonų fechtavimosi meno praktika, susiformavusi prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų. Nors tikslios kendo šaknys nėra žinomos, šis kovos menas tikriausiai pamažu susiformavo iš realių dvikovų tarp samurajų. Kovotojai su kardais Japonijoje įsteigė kendžiucu (kenjutsu, liet. k. „kardo technika“; „kendo protėvis“) mokyklas, kurių egzistavimas tęsėsi keletą amžių ir šiandien sudaro kendo praktikos pagrindą. Formalieji kendo pratimai, vadinami kata, buvo sukurti kendžiucu mokyklų egzistavimo laikais, kaip pagrindas karius...
Daugiau
Tradiciniai javiečių drabužiai
Tradiciniai javiečių drabužiai – tai nacionaliniai kostiumai, reprezentuojantys Indonezijos respubliką, kurie yra sukurti remiantis Indonezijos kultūra ir tekstilės tradicijomis. Šiais laikais lengviausiai pažįstami drabužiai yra kurti batikos būdu (indonez. kebaya), šie kostiumai kilę iš Balio ir Javos salų, todėl būtent šių salų gyventojus dažniausiai galima išvysti apsirengusius anksčiau minėtai apdarais. Nuo kolonijinių laikų, kai Java tapo Indonezijos politiniu centru, tautiniai kostiumai įgijo nacionalinį statusą. Nacionaliniai kostiumai dėvimi per nacionalines ir tradicines ceremonijas, geriausius šių drabužių pavyzdžius galima pamatyti Indonezijos prezidento, pirmosios damos ir kitų diplomatų aprangoje per iškilmingas vakarienes, bei tradicines vestuvių ceremonijas. Bãtika Tai tankių gyslelių tinklu dekoruotas audinys ar kilimas arba dekoravimo technika. Batik – indoneziečių žodis, nurodantis nepatentuotą dažymo vašku ant tekstilės techniką. Batik yra kilęs iš javiečių žodžių (indonez. amba), reiškiantį rašyti ir (indonez. titik), reiškiantį tašką. Ši dažymo technika žinoma daugiau nei tūkstantį metų ir galimai kilusi...
Daugiau
Haiku
Haiku (俳句) – specifinė japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Nepaisant to, kad eilėraštis yra toks trumpas, jis yra visiškai baigtas kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – tai garso vienetas, kuris prilyginamas skiemeniui (literarydevices.net). Haiku eilėraščiuose nenaudojamas rimas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis (proin.ktu.lt). Haiku yra laikomas viena svarbiausių tradicinės poezijos rūšių Japonijoje. Nuo senų laikų buvo painiojami terminai haiku, hokku ir haikai. Terminas hokku (発句) pažodžiui reiškia „pradžios posmą“ − tai tarsi atidarymo strofa. Haikai (俳諧) yra tradicinės japonų poezijos rūšis, šiek tiek panaši į haiku, tačiau haikai ilgis ir skiemenų skaičius skaičiuojami truputį kitaip nei...
Daugiau
Japoniški kardai
Japoniški kardai (日本刀 nihontō) yra Japonijoje kaldinami kardai. Yra labai daug japoniškų kardų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, forma, naudojimo paskirtimi ir kaldinimo metodais. Kadangi japoniški kardai buvo sukurti koviniams tikslams, pasikeitę kovos metodai turėjo įtakos ir paties kardo esybei. Pastebimiausias pokytis − kardo forma. Iš jos galima nustatyti, kokio senumo kardas, kada nukaldintas. Keičiantis istorijos periodams kito ne tik kardų forma, bet ir išvaizda. Istorija Keičiantis eroms ir valdovams, japoniški kardai kito kartu su jais. Kiekviena era turėjo savo garsiausių karių ir kardų, kurie padėjo kautis mūšiuose. Tokie japoniški kardai, kokius žinome šiandien, su giliu, grakščiu linkiu, viengubais ašmenimis su ketera, yra kilę iš šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stiliaus; tai vadinamieji čokuto ar tači kardai (Ngayama 1997, p. 15). Šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stilius išsivystė iš kiriha-dzukuri stiliaus. Kardo keteros linija buvo perkelta arčiau bukosios kardo dalies, ašmenys daromi aštresni, bet kartu...
Daugiau
Kim Dedžiungas
Kim Dedžiungas (kor. 김대중 Kim Dae-jung, 1925 m. gruodžio 3 d. (1924 m. sausio 6 d.) – 2009 m. liepos 18 d.) – politikas, 15-asis Pietų Korėjos prezidentas (1998–2003 m.) ir Nobelio taikos premijos laureatas (2000 m.) Ankstyvas gyvenimas ir studijos Kim Dedžiungas gimė 1924 m. sausio 6 d. ūkininkų šeimoje, mažame Havi (하의 Hawi) miestelyje, Sinano (신안 Sinan) apygardoje, Pietų Džiolos provincijoje (전라남도 Jeolla-namdo), esančioje Pietų Korėjos pietvakarinėje dalyje. Vėliau gimimo data buvo pakeista į 1925 m. gruodžio 3 d., siekiant išvengti šaukimo į Japonijos armiją, Antrojo Pasaulinio karo metu, kai Japonija buvo okupavusi Korėjos pusiasalį (1910-1945). Būdamas 7-8 metų, Kim Dedžiungas pademonstravo fenomenalius akademinius sugebėjimus, besimokydamas kinų klasikos. Tad jam baigus 4 klases, šeima persikėlė į Mokpo (목포 Mokpo) uostamiestį žemyninėje valstybės dalyje, kad Kim galėtų pratęsti mokslus aukštesniu lygiu. Ten jis mokėsi Bukgjo pradinėje mokykloje (북교초등학교Bukgyo chodeunghakgyo). 1943...
Daugiau
