Kinijos arbatos kultūra
Kinijos arbatos kultūra (茶文化) – kinų kultūros dalis, atsiradusi apie 2000 m. pr. Kr. Arbata saugojo nuo epidemijų ir ligų, įkvėpė poetus, buvo religinių apeigų dalis, vienas iš pagrindinių ūkininkų pragyvenimo šaltinių, valstybės politikos dalis. Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m.) arbata buvo įtraukta į septynių privalomų kasdienio naudojimo reikmenų sąrašą (Mair 2008, p. 9). Istorija Manoma, jog pirmasis žmogus, susipažinęs su arbatmedžiu, buvo antrasis Kinijos imperatorius Šennongas (2737–2698 m. pr. Kr.). Imperatorius domėjosi agrokultūra, todėl, norėdamas pažinti įvairių žolelių galias, paragavo 100 augalų, nuo 72 iš jų susirgo, bet vieną dieną jam sėdint po medžiu į verdamą vandenį įkrito lapelis, jis išgydė nuo visų ligų – tai buvo arbatmedis. Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) geografinė kilmė – Bramaputros upės aukštupys Indijos Asamo provincijoje, Mianmaro ir Tailando šiaurinė dalis, Indokinijos pusiasalis ir pietvakarių Kinija (Mair 2008, p. 26). Šioje teritorijoje gyvenančioms tautoms (hanams, i, bajams, dajams, blangams, va...
Daugiau
Gongfu arbatos ceremonija
Gongfu (工夫) – tai klasikinės kinų arbatos ceremonija, kartais vadinama Kungfu (功夫) arbatos ceremonija. Gongfu reiškia „įgūdžiai iš praktikos“ arba „kantrios pastangos“. Dauguma jos papročių yra manoma liko iš paskutinių Mingų (明) dinastijos (1368-1644 m.) metų. Kinai žiūri į šią ceremoniją, priėmimo ir įteikimo arbatą, kaip meno formą, naudojant terminą „arbatos menas“ (艺术茶 yìshù chá) (Richardson 2014, p. 86). Kinijoje arbatos ceremonija yra būdas peržengti žemišką pasaulį, tiltas į kitą pasaulį, vienas – tobulumo, kitas – harmonijos. Ceremonija taipogi skirta pasidalinti laiką su draugais (Solala 2010, p. 135). Ceremonijos plitimas Vienuoliai buvo pirmieji, kurie organizavo arbatos gėrimo ceremoniją Kinijoje. Tai buvo paprastas ritualas, skirtas mokyti pagarbos gamtai, išreikšti nuolankumą ir pasiekti bendrą taikos jausmą. Kinijos arbatos ceremonija išplito dar tangų Tangų (唐) dinastijos laikais (618-907 m.). Tai pirmiausia pradėjo patikti elitui ir iki Mingų dinastijos arbatos gėrimas išplito žemyn per...
Daugiau
Inugami
Inugami (犬神) – šuns dvasia, sukurta Japonijoje. Ją garbino ir įdarbindavo tam tikra šeima naudodama magiją. Inugami buvo randami Kiūšiū, Šikoku ir vakarinėje Honšiū dalyje. Inugami atrodo kaip įprastas šuo, bet tikrasis jo pavidalas – išdžiūvusi, mumifikuota šuns galva, kuri dažnai aprengiama ritualiniais atributais. Ši galva yra saugoma ir paslėpta nuo žmonių slaptoje šventovėje savininko namuose. Istorija Inugami turi daug bendro su kitais sergėtojais, pavyzdžiui, Šikigami ir kicune. Inugami dažniau naudojami tose vietose, kur nėra lapių, pavyzdžiui, daug gyventojų turinčiuose centruose. Yra įrodymų, kad senovėje egzistavo tradicija garbinti inugami, ji buvo paplitusi nuo vakarų Japonijos iki Okinavos. Buvo sakoma, kad galingi burtininkai per tam tikras ceremonijas galėdavo sukurti šias dvasias ir naudoti jas įvairiems piktiems darbams. Inugami tarnauja savo šeimininkams ištikimai ir nuosekliai atlieka įsakymus. Jie yra ištikimi tik vienam žmogui arba vienai šeimai. Ištikimi gali būti amžinai, nebent su jais...
Daugiau
Akašita
Akašita (赤舌 Akashita) – japonų mitologinė būtybė, demonas, žinomas kaip keršytojas ginčuose dėl vandens, atnešantis su savimi tik blogį ir žalą. Pažodžiui jo vardas yra verčiamas kaip „raudonas liežuvis“ (赤 aka, liet. „raudonas“, 舌 shita, liet. „liežuvis“). Pats Akašita yra bauginančios išvaizdos demonas su naguotomis rankomis, snukiu, apaugusiu juodais plaukais ir praverta didžiule burna, kurioje matosi ilgas raudonas liežuvis. Atsiranda Akašita vasarą, kai vanduo yra gyvybiškai svarbus sėkmingam ryžių derliui užtikrinti. Šis plaukuotas padaras-nasrai gyvena išskirtinai tamsiuose debesyse, retkarčiais išlįsdamas visa galva iš debesies, tačiau labai neilgam, tad apie jo išvaizdą daugiau nieko negalima pasakyti, kadangi visas jo kūnas yra paslėptas debesyje. Legendos Japonų mitologijoje yra daugybė įvairiausių demonų, dvasių ir vaiduoklių. Jų visuma vadinama jokajais. Bet kur galima surasti tam tikrą baubą, su savo istorija, japoniškai disciplinuotą ir žinantį ką, kada ir kur reikia gąsdinti arba persekioti. Taipogi,...
Daugiau
Tengu
Tengu (天狗) – tai japonų liaudies mistiniai padarai, išvertus reiškiantys „Dangaus šunys“. Šios būtybės kartais yra garbinamos kaip šintoizmo dievai (神 kami). Tengu dažniausiai vaizduojami kaip pesliai arba kiti plėšrūs paukščiai, bet netgi būdami paukščio formos jie dažnai turi ir žmogiškų bruožų. Jų paukščių snapas gali tapti ilga nosimi, arba jie gali turėti žmogaus kūną su paukščio sparnais, galva ar snapu. Kadangi tengu yra dievai, jie gali pasiversti į sparnuotas, snapuotas būtybes su galūnes apsivijusiomis gyvatėmis, ir joti ant lapių (Rosen 2009, p.373). Kilmė Tikėtina, kad VI ar VII a. tengu mitologija Japonijoje buvo supažindinta kartu su budizmu iš Korėjos ar Kinijos. Šie padarai nuo to meto randami Japonijos senoviniuose dokumentuose (nuo maždaug 720-ųjų metų) ir yra siejami kaip artimi Kurama kalnui Japonijoje (netoli Kibunės). Kurama kalnas – tai baltaplaukio Sodžiobo (僧正坊 Sojobo), tengu karaliaus, buveinė. „Japonijos legendose ir mituose“...
Daugiau
