Namahagė
Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...
Daugiau
Kamikiri
Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....
Daugiau
Gašiadokuro
Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...
Daugiau
Ikirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...
Daugiau
Nuppeppo
Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...
Daugiau
Teke teke
Teke teke (jap. テケテケ)－ tai baisi japonų moderniųjų sakmių būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai, kurios kūnas buvo padalintas per pusę. Tai nutiko vieną dieną šiai būnant su draugais traukinių stotyje. Draugai, žinodami, jog mergina labai baikšti, norėdami pajuokauti sugalvojo uždėti šiai ant peties cikadą, tačiau nelaimei, mergina šios išsigandusi, šoko po greituoju traukiniu šinkansenu (新幹線 shinkansen) ir jos kūnas buvo padalintas pusiau. Pervažiuota traukinio, ji ilgai kankinosi, kol numirė ir dabar jos vaiduoklio viršutinioji kūno pusė, naudodamasi krumpliais, klajoja po Japoniją, dažniausiai po traukinių stotis. Kita istorija yra apie merginą vardu Kašima Reiko (鹿島礼子 Kashima Reiko), kuri gyveno Japonijoje, Hokaido saloje. Vieną naktį ši buvo užpulta vyrų grupės. Vyrai ją stipriai sumušė, baisiai kankino, kol galiausiai paliko numirti. Kašima bandė kviestis pagalbos, tačiau niekas jos negirdėjo. Mergina dar bandė visokiais būdais ieškoti pagalbos, nušliaužė iki geležinkelio bėgių, tačiau juos pasiekus,...
Daugiau
Širime
Širime (jap. 尻目, Shirime) pavadinimas yra suteiktas vienam Tekančios Saulės šalies jokajui (jap. 妖怪, Yōkai). Jis Japonijoje taip pat yra žinomas Nupori-Bodzu (jap. ぬっぽり坊主, Nuppori-bōzu) vardu. Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų kandži (jap. 漢字, Kanji) ženklų – širi (jap. 尻, Shiri, liet. „užpakalis“ ir me (jap. 目, Me, liet. „akis“). Širime terminas japonų kalboje turi neigiamą reikšmę bei gali būti naudojamas siekiant apibūdinti žmogaus akių žvilgsnį atgal arba į šoną. Kilmė Edo periodo (jap. 江戸時代, Edo jidai) poetas Josa Buson (jap. 与謝蕪村, Yosa Buson, 1716-1784 m.) aprašė širime savo darbe, pavadintame „Busono jokajų iliustracijų rinkinys“ (jap. 蕪村妖怪絵巻, Buson yōkai emaki). Tai yra vienintelis žinomas iki mūsų dienų išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame buvo paminėta ši aukščiau paminėta būtybė. Išvaizda Josa Buson savo darbe ne tik pavaizdavo širime, bet taip pat pateikė šį būtybės išvaizdos apibūdinimą: „Kiotas, Katabiros sankryžos pabaisa vardu Nupori-bodzu. Ji neturi nei akių, nei nosies. Vienintelė akis yra vietoje išeinamosios angos. Akis skleidžia šviesą.“ Elgsena Širime patinka gąsdinti žmones....
Daugiau
Kudanas
Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...
Daugiau
Šiuten-dodžis
Šiuten-dodžis (jap. 酒呑童子 Shuten-dōji) – demonų/žmogėdrų (鬼 Oni) karalius, pasak japonų mitologijos gyvenęs daugiau nei prieš tūkstantį metų tvirtovėje and Oe kalno (大江山 Ōe-yama). Jis yra priskiriamas pačių baisiausių jokajų (妖怪 yōkai) Japonijoje trejetui (日本三大悪妖怪 Nihon sandai aku yōkai), kartu su Tamamo-no Mae (玉藻前 Tamamo-no Mae) ir imperatoriaus Sutoku (崇徳天皇 Sutoku Tennō) šmėkla. Šiuten-dodžis, kaip ir dauguma demonų, tokiu negimė. Jis buvo našlaitis berniukas, žmogaus (jo motinos) ir mitinės aštuongalvės gyvatės Jamata-no Oročio (八岐の大蛇 Yamata-no orochi) atžala. Nors motina šaltiniuose nėra minima, legendos apie Šiuten-dodžio tėvą yra puikiai žinomos visoje Japonijoje, kadangi jį pribaigė Susanoo (須佐之男 Susanowo-no Mikoto), vienas svarbiausių šintoizmo dievų, kai buvo ištremtas į žemę. Pasakojama, kad Šiuten-dodžis labai jauno amžiaus tapo vienuoliu, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad vienuoliškas gyvenimas jam visiškai netinka. Šiuten-dodžis buvo tinginys, stokojo pagarbos, nuolat kivirčijosi su kitais vienuoliais. O pravardę „Šiuten-dodžis“ (liet. „Mažasis girtuoklis“) gavo todėl, kad dažniausiai laiką leisdavo gerdamas...
Daugiau
Onrio
Tradiciniame Japonijos tikėjime ir literatūroje Onrio (jap. 怨霊, Onryō, pažodžiui „kerštinga dvasia“) pavadinimas yra suteiktas vaiduokliams (jap. 幽霊, Yūrei), kurie gali padaryti ar sukelti tiesioginę žalą gyviesiems, sužeisti ar nužudyti savo priešus bei sukelti stichines nelaimes siekdami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas (Matsuyama, 2017). Onrio terminas kartais persidengia su kitu Gorio (jap. 御霊, Goryō) vaiduoklių grupei taikomu pavadinimu. Pagrindinis skirtumas nuo Onrio yra tas, jog Gorio grupei priskiriamos dvasios nebūtinai visada būna kerštingos (Nakamura, 1983). Išvaizda Tradiciškai Onrio ir kiti japoniški vaiduokliai neturėjo savitų skiriamųjų bruožų, kurie leistų nustatyti jų priklausymą konkrečiai grupei ar tipui. Vis dėlto, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), išaugus klasikinės japonų dramos ir šokio žanro kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) populiarumui, šioms dvasioms vizualizuoti buvo sukurtas specialus teatro kostiumas. Vaiduoklio ar dvasios kostiumas buvo sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: balto, laidojimo ceremonijos metu vilkimo kimono (jap. 着物, Kimono), kuris yra vadinamas širošiodzoku (jap. 白装束, Shiroshōzoku) arba šinišiodzoku...
Daugiau
