Jamata-no Oročis
Jamata-no Oročis (jap. 八岐の大蛇, yamata-no orochi, liet. „Aštuongalvė gyvatė“) – mitinė gyvatė japonų mitologijoje su aštuoniomis galvomis ir uodegomis, kurios kūnas „siekia aštuonis slėnius ir aštuonias kalvas“ (Chamberlain ir Hall 1886, p. 20). Ją nugalėjo dievas (jap. 神, kami) Susanoo. Jamata-no Oročis pasirodo anksčiausiuose Japonijos rašytiniuose šaliniuose – Kodžikyje (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihongi (jap. 日本紀 Nihongi). Mitas Ištremtas iš dangaus audros dievas Susanoo nusileido į žemę, ant Torikamos kalno, šalia Hi upės, Idzumo provincijoje. Ten Susanoo sutiko dievų porą – Ašinadzučį ir Tenadzučę, kurie verkė. Paklausta kodėl jie verkia, pora atsakė, kad jie turėjo aštuonias dukteris, tačiau kasmet aštuongalvė, aštuoniauodegė gyvatė vadinama Jamata-no Oročis reikalaudavo paaukoti vieną iš dukterų. Dabar beliko vienintelė dukra – princesė Kušinada, ir netrukus Oročis pareikalaus savo aukos. Susanoo paaiškino, kad jis yra vyresnysis saulės dievės Amaterasu (jap. 天照 Amaterasu) brolis ir jis sutiko nugalėti gyvatę mainais už...
Daugiau
Jasudžiro Ozu
Jasudžiro Ozu (小津 安二郎 Ozu Yasujirō, 1903 m. gruodžio 12 d. – 1963 m. gruodžio 12 d.), buvo žymus japonų kino režisierius, dabar priskiriamas prie geriausių kino klasikos atstovų. Per 35 metų laikotarpį, Ozu sukūrė penkiasdešimt keturis filmus, iš kurių išliko tik trisdešimt keturi. Biografija Ankstyvasis gyvenimas (1903-22 m.) Jasudžiro Ozu gimė 1903-ųjų gruodžio 12 d. Tokijuje, Japonijoje. Jis buvo antras sūnus iš penkių brolių ir seserų. Jo tėvas buvo trąšų pardavėjas. 1913-ųjų metų kovą, kai Ozu sukako 10 metų, jis su savo broliais ir seserimis buvo išsiųstas gyventi pas savo tėvą Macusakos mieste, kur jis gyveno iki 1924-ųjų metų. 1916-ųjų kovą, būdamas 13 metų, Ozu įstojo mokytis į dabartinę Udžijamados (Ujiyamada) vidurinę mokyklą. Jis gyveno bendrabutyje ir dažnai praleisdavo pamokas, kad galėtų pasižiūrėti filmus. Pamatęs filmą „Civilizacija“ (Civilization), jis nusprendė, kad nori būti kino režisierius. 1921-ųjų kovą, Ozu pabaigė...
Daugiau
Džiorogumo
Džiorogumo (jap. 絡新婦 Jorōgumo) – voras, kuris gali pakeisti savo išvaizdą į nuostabaus grožio, vyrus gundančią moterį. Džiorogumo viliodavo jaunus, išvaizdžius vyrus, vėliau juos panaudodavo, kaip maistą. Tačiau, net pasivertęs į moterį jis atrodo, kaip voras. Ši mitinė būtybė tarsi nemirtinga, jos neįmanoma nužudyti jokiais nuodais. Džiorogumo vienas garsiausių voragyvių japoniškųjų jokajų (jap. 妖怪 Yōkai) gretose. Džiorogumo išvaizda Džiorogumo vaizduojamas, tarsi žmogus-voras, kurio viena kūno dalis yra, kaip gražios moters, su tipine japoniška šukuosena, apsirėdžiusia tradiciniu japonišku kimono, rankoje laikančia japonišką skėtį ar vėduoklę. Kita, apatinė kūno dalis, vaizduojama kaip voro, su daug baisių ir didelių kojų. Tačiau, daugelyje Džiorogumo paveikslų ši būtybė yra vaizduojama skirtingai. Vienuose, voro kojos vaizduojamos moteriai iš nugaros, kituose iš galvos, kartais būtybė atrodo kaip moteris, kuriai per visą kūną vaizduojamos voro kojos. Džiorogumo legendos „Džiorogumo, kaip mitinė būtybė Japonijos raštuose aptinkama daugiausia Edo...
Daugiau
Jamauba
Jamauba (山うば Yamauba), Yamamba, Yamanba – Japonijos folklore minimas jokajus, japonų vaiduokliai, demonai, nepaaiškinamos antgamtinės būtybės (Jisho, 2006), Japonijos kalnuotų ir miškingų vietovių laumės, raganos. Jamauba kažkada buvo žmogaus pavidalo, tačiau vėliau transformavosi į pabaisas. Kilmė Jamaubų susikūrimas ir jų kilmė, kaip ir daugelio mitologinių būtybių, turi ne vieną versiją. Viena jų pasakoja, jog Jamauba moteris tampa tuomet, kada ji apkaltinama sunkiais nusikaltimais arba nedorais poelgiais ir yra ištriamama gyventi laukinėje gamtoje. Visiškai nutolę nuo civilizacijos, gyvendamos sunkiomis sąlygomis, moterys palaipsniui tampa jamaubomis. Kai kuriais atvejais, jų kilmė gali būti aiškinama pasitelkiant Japonijos istoriją. Sunkiu ekonominiu šalies laikotarpiu, vykstant badui, daugelis šeimų nebeišgalėjo išmaitinti visų savo šeimos narių. Dėl to neretai vienas iš šeimos narių būdavo paliekamas likimo valiai, tam kad kiti išgyventų. Dažnai jais tapdavo naujagimiai arba senoliai. Kai kurios šeimos išvesdavo savo senyvas motinas į gūdų mišką...
Daugiau
Inari
Inari (jap. 稲荷) – vienas iš svarbiausių kami (dievybių) japonų šintoizmo panteone, ryžių, sakės, klestėjimo ir derlingumo dievybė, žemdirbių, pirklių, kalvių ir karių globėjas. Inari vaizdavimas labai varijuoja, priklausomai nuo vietos, laikotarpio bei asmeninių Inari garbintojo įsitikinimų, tačiau populiariausios Inari formos yra jauna mergina, laikanti ryžių šaką, senolis, nešantis ryžių maišą, arba androginiškas bodhisatva. Inari beveik visada vaizduojama apsupta savo pasiuntinių kicunė ir dėl to dažnai manoma, kad pati Inari yra lapė; vis dėlto, tiek šintoizmo, tiek budizmo šventikai nepalaiko šio požiūrio dėl kicunė triksteriškos prigimties (Smyers 1999, 8). Kilmė Nėra vieningos Inari atsiradimo teorijos, bet dauguma mokslininkų sutaria, kad dievybė išsivystė sujungus keletą atskirų šintoizmo ir budizmo dievybių. Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose Inari siejama su šintoistine žemdirbystės deive Uga-no Mitama ir jos vyrišku atitikmeniu, Susanoo sūnumi Uka-no Mitama. Taip pat dažnai Inari yra laikoma kita maisto deivės Ukemoči (jap....
Daugiau
Amanodžiaku
Amanodžiaku (jap. 天邪鬼 Amanojaku) japonų mitologijoje yra demonas, kurio vardas reiškia „dangiška piktoji dvasia“. Ši būtybė yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪 yokai) demonų rūšiai. Amanodžiaku yra žinomi dėl žmonių provokavimo pasielgti nedorai, pažadinant giliai jų širdyse paslėptus bedieviškus troškimus. Jos skleidžia dvasinę nesantaiką ir nuodija žmonių dvasingumą visur kur tik jos pasirodo. Išvaizda Amanodžiaku mitologijoje neretai yra vaizduojami kaip maži oni (jap. 鬼 oni). Paveiksluose jie dažniausiai vaizduojami demoniškos išvaizdos, ilgais nagais, pikto veido ir su vienu arba pora ragų iškilusių virš galvos. Kilmė Šie demonai gyvavo dar iki budizmui atsirandant Japonijoje, tačiau amanodžiaku paprastai budizme vaizduojami kaip blogio simbolis, kuris dažniausiai yra nugalimas gėrio ir teisingumo. Keturi Dangaus Karaliai (jap. 四天王 Shitennō) dažnai yra vaizduojami stovintys, spaudžiantys demonus – sakoma, kad tie spaudžiami demonai ir yra amanodžiaku. Dievo Bišiamono (jap. 毘沙門天 Bishamon-ten) šarvai yra dekoruoti demonų atvaizdais, ir...
Daugiau
Kašia
Kašia (火車 kasha) – japonų mitologinė būtybė, kuri pažodžiui išvertus reiškia “degantis vežimas”. Ši būtybė priklauso jokajų (妖怪 yōkai) rūšiai. Kai kurie japonai tiki, kad visą gyvenimą buvus nedoru žmogumi, bėdos nesibaigia po mirties. Jie tiki, kad laidotuvių metu, kunigui ir artimiesiems nešant karstą, atsivers dangus ir iš jo pasirodys mitinė būtybė Kašia, kuri nusitemps palaikus su savimi į pragarą arba dar blogiau – juos suės (Hung 2014). Išvaizda Nors pavadinimas užsimena tik apie degantį vežimą, ši būtybė iš tiesų turi degančios katės išvaizdą ir priklauso jokajų rūšiai, bakeneko (化け猫) tipui. Dažniausiai ji yra žmogaus dydžio arba net didesnė, moka vaikščioti ant dviejų kojų. Pasirodo prasivėrus dangui, lydint audrai, liepsnoms, griaustiniui ir žaibams. Gasdina žmones šokinėdama ant namų stogų (Davisson 2013). Katė ir degantis vežimas Pavadinime kalbama apie degantį vežimą, tačiau šios būtybės nenaudoja jokios transporto priemonės. Manoma, kad...
Daugiau
Kedžioro
Kedžioro (jap. 毛倡妓 Kejōrō), kitaip žinoma, kaip plaukuota prostitutė, tai viena iš daugelio Japonijos jokajų (jap. 妖怪yōkai), kurie paplito Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) . Vardas susideda iš trijų kandži (jap. 漢字Kanji), kurių vienas yra 毛, reiškiantis „plaukai“, o du paskutinieji 倡妓, reiškiantys „prostitutė“. Išvaizda Dar yra svarstoma, ar Kedžioro turi normalų veidą uždengtą plaukais, ar ji yra beveidė pabaisa. Tačiau žinoma, kad tai yra prostitutė, kurios veidas ir kūnas yra paslėpti už ilgai tamsiai juodų plaukų „užuolaidos“. Šis jokajus apsireiškia tik raudonųjų žibintų kvartaluose bei bordeliuose. Daugelyje istorijų pasakojama, kad ji matoma su keistai ilgais, tankais plaukais, arba jos visas kūnas yra padengtas plaukais, kaip kokios pabaisos. Aukos Dažniausiai aukos yra jauni vyrai, kurie yra dažni lankytojai viešnamiuose arba raudonųjų žibintų kvartaluose. Vaikinai matydavo ją iš nugaros, einančią priekyje jų. Kedžioro priversdavo jaunuolius supainioti ją su kažkuo, ką...
Daugiau
Akkorokamujus
Akkorokamujus (jap. アッコロカムイ Akkorokamui) yra milžiniškas aštuonkojis monstras, kuris aptinkamas ainų (jap. 蝦夷 Ezo/アイヌ Ainu) bei šintoizmo (jap. 神道Shintō) mitologijose. Pasak skirtingų šaltinių, šis jokajus gyvena Hokkaido (jap. 北海道 Hokkaidō) salos įlankose, taip pat randamas Taivane bei Korėjoje. Legenda Akkorokamujaus legendoje teigiama, kad kartą Rebunge (礼文華 Rebunge) kalnų kaimelyje dvasios prakeikė vieną valstietį išvysti savo gyvenvietės sunaikinimą. Vėlės užduotį įvykdyti patikėjo kalnuose gyvenančiam pusiau moters, pusiau voro pavidalo padarui Jaošikepui (ヤオシケプ Yaoshikepu). Monstras pradėjo nesuvaldomą gyventojų žudymą – aukų kiekis buvo toks didelis, kad visos gatvės prisipildė kraujo upėmis. Išgirdęs žmonių pagalbos šauksmą, jūros dievas Repunkamujus (れぷんかむい Repunkamui) nubaudė Jaošikepą paversdamas jį aštuonkoju (Akkorokamuju) ir ištremdamas į jūrą. Jūroje Jaošikepas pradėjo sparčiai augti, kartu su kūnu didėjo ir jo apetitas, tad ilgainiui padaras pasisotindavo tik laivais ir banginiais. Vieną dieną, Akkorokamujus prarijo visą valtį pilną žvejų. Šie pilve taip pat...
Daugiau
Močis
Močis (餅 mochi) – tai tradicinis japonų naujametinis patiekalas, gaminamas iš gličių ryžių. Šie ryžių pyragėliai Japonijoje yra iš ties kultūriškai svarbūs. Pagal japonų liaudies pasaką japonai pažiūrėję į mėnulį mato kiškį stovintį ant galinių kojų ir grūdantį piesta masę močių pyragėliams. Atsiradimo istorija Pirmieji močiai buvo gaminami iš raudonųjų ryžių. Heiano laikotarpiu (平安時代 Heian-jidai, 794-1185 m.) močis buvo naudojimas kaip maistas skirtas Dievams bei religiniuose šintoizmo ritualuose (神道 Shintō „dievų kelias“). Taip pat močis buvo laikomas talismanu laimingai santuokai. Pirmasis močio valgymas per Naujuosius metus užfiksuotas Heiano laikotarpiu. Šviežias močis simbolizavo ilgą gyvenimą ir gerą sveikatą, tuo tarpu sausas, sukietėjęs močis padėjo palaikyti sveikus ir tvirtus dantis. Taip pat apie močį rašoma seniausiame Japonijos literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ ( 源氏物語 Genji Monogatari) (Itoh, 2011). Močio rūšys Kagamio močis (鏡餅 kagami mochi „veidrodinis ryžių pyragėlis“) – šiuo močiu dekoruojamas naujametinis stalas. Šis močis...
Daugiau
