Umibodzu
Umibodzu (海坊主 Umibōzu) – mitinė jūrų dvasia, skandinanti laivus Japonijos folklore. Pažodžiui umibodzu reiškia „jūros vienuolis“. Kartais jis dar vadinamas umibošiu (海法師 Umibōshi) arba uminiūdo (海入道 Uminyūdo). Abu šie pavadinimai taip pat reiškia vienuolį („Budizmo įstatymų mokytojas“ bei „einantis keliu“). Būtybės pavadinimas yra visiškai susijęs su jos išvaizda – sakoma, jog apvalaina umibodzu galva primena nuskustą budistų vienuolio galvą – ir neturi jokių gilesnių ryšių su budizmu. Vis dėlto šiais laikais pradedama spekuliuoti, jog umibodzu yra nuskendusių vienuolių dvasios (Davisson 2012). Išvaizda ir sąveika su žmonėmis Tradiciškai umibodzu pasirodo tuomet, kai vanduo yra ramus, o dangus giedras. Sakoma, jog jo pasirodymas gali prišaukti audrą ar kitus keistus vandenyno fenomenus. Kartais, tiesiog jaučiamas mirtinos baimės jausmas. Tačiau išmintingi žvejai visada galėdavo nuspėti umibodzu pasirodymą, todėl niekad neleisdavo laivui išplaukti, kol vandenys nenusiramindavo. Umibodzu išvaizda plačiai skiriasi: nuo gauruoto padaro primenančio...
Daugiau
Šiodžio
Šiodžio (猩々 shōjō) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōokai) kategorijai. Jūros dvasia su paraudusiu veidu ir raudonais plaukais, kurios vardas gali reikšti „girtuoklis“ arba „orungutangas“. Šiodžio išsiskiria savo pomėgiu vartoti daug sakės (酒 sake). Šis jokajus turi veikėją viename iš No (能 no) teatro vaidinimų su tuo pačiu vardu. No teatras naudoja kaukę šiam veikėjui, o kabukio (歌舞伎 kabuki) scenoje naudojamas grimas, kurie kartu dalinasi panašiais vardais (Volker 1975). Išvaizda Šalia kalnuotų Japonijos pakrančių gyvena jokajai, panašūs į beždžiones – protingos, raudonplaukės jūros dvasios, žinomos kaip šiodžio. Jie atrodo kaip šimpanzės dydžio žmonės, su ilgais, gauruotais raudonais plaukais, ir rausvais veidais, paraudusiais nuo sakės. Jie vaikšto ant dviejų kojų, kaip žmonės, ir retkarčiais dėvi drabužius ar sijonus, padarytus iš jūros dumblių (Volker 1975). Kilmė Šiodžio yra japoniška pavadinimo versija kinų singsing (猩猩 xing xing), būtybėms panašioms...
Daugiau
Tamamo-no Mae
Tamamo-no Mae (jap. 玉藻前, 玉藻の前, 玉藻御前 Tamamo-no Mae, liet. „Ponia Máuras“) – kelios skirtingos moteriškos asmenybės, japonų mitologijoje laikomos devynuodegės lapės (jap. 九尾の狐 Kyūbi no Kitsune) įsikūnijimu. Tai viena iš stipriausių jokajų (jap. 妖怪 yōkai). Tamamo-no Mae gyveno Heiano laikotarpiu. Jos planas nužudyti imperatorių nepasisekė, tačiau veiksmai sukėlė vieną svarbiausių pilietinių karų Japonijos istorijoje. Dėl šios priežasties Tamamo-no Mae laikoma viena iš trijų baisiausių Japonijos jokajų. Sprendžiant iš daugybės šaltinių, Tamamo-no Mae buvo labai populiari šalies istorijoje. Jos atsiradimas vaizduojamas įvairiuose literatūros kūriniuose, kabukyje (jap. 歌舞伎 kabuki), No teatre (kin. 能), bunraku (jap. 文楽) ir kituose menuose. Kinijoje Tamamo-no Mae, anot legendos, gimė prieš 3500 metų Kinijoje. Apie jos ankstyvąjį gyvenimą nėra duomenų, tačiau vėliau ji tapo galinga burtininke, baltaveide, auksaspalve devynuodege lape. Ji buvo manipuliacijos ekspertė – naudodavosi kerais ir žavesiu, siekdama pakeisti savo padėtį visuomenėje ir net paveikti valstybinius sprendimus. Šangų dinastijoje (kin. 商朝 Shāng cháo) Tamamo-no Mae buvo vadinama Dadzi (kin. 妲己 Dájǐ). Ji, pasivertusi...
Daugiau
Janari
Janari (jap. 家鳴, Yanari, pažodžiui „namų girgždesys“) terminas Tekančios Saulės šalies folklore ir legendose buvo skirtas apibūdinti paranormaliam reiškiniui, kurio metu, dėl nežinomų priežasčių, staiga imdavo drebėti ir girgždėti vieno ar kito namo konstrukcija arba juose buvę baldai ar kiti daiktai. To meto žmonės manė, jog šį fenomeną sukeldavo išdykę demonai, kurie Japonijoje yra geriau žinomi oni (jap. 鬼 , Oni) vardu. Šiais laikais janari terminas japonų kalboje yra skirtas apibūdinti įvairiems namo medžiagų sukeliamiems girgždesiams, kurie atsiranda dėl įvairių temperatūros ir drėgmės pokyčių. Kilmė Edo istoriniu laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai) pasakojimai apie poltergeisto fenomeną arba keistus garsus namuose keliančius demonus buvo itin populiarūs to meto visuomenės tarpe. Namai, kuriuose egzistavo šis fenomenas traukė žmonių būrius, kurie patys norėjo asmeniškai patirti šiuos tariamus antgamtinius reiškinius. Rašytiniuose šaltiniuose janari fenomenas buvo pirmą kartą aprašytas ir vizualizuotas 1776 metais, žymaus ukijo-e (jap. 浮世絵, Ukiyo-e) meistro Torijamos Sekieno (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien)...
Daugiau
Kosodate jūrei
Kosodate jūrei (子育て幽霊, kosodate yūrei, liet. „vaikus auginantis vaiduoklis“) – vaiduoklių tipas japonų mitologijoje. Kosodate jūrei yra vadinami vaiduokliai moterų, kurios mirė gimdydamos arba netrukus po kūdikio gimimo. Teigiama, kad jos negali palikti gyvųjų pasaulio dėl stipraus prisirišimo prie savo kūdikio bei jaučiamų motiniškų pareigų. Kosodate jūrei pasirodo dėl vieno vienintelio dalyko – pamatyti, kad jų kūdikis yra saugus ir sveikas, bei įsitikinti, kad jam nieko netrūksta. Jos tą bando padaryti pirkdamos saldainius ar kitus mažus niekniekius, tačiau neturėdamos pinigų bando susimokėti bet kuo, ką randa, kartais netgi lapais. Šie vaiduokliai taip pat ieško žmonių, kuriuos būtų galima nukreipti į tą vietą, kur yra jų vaikai – jeigu kūdikis randamas ir juo tinkamai pasirūpinama, kosodate jūrei gali keliauti į mirusiųjų pasaulį ir pagaliau ilsėtis, tačiau iki kol taip atsitinka, ji pasmerkta pasirodyti kasnakt, kad surastų kas galėtų išgelbėti jos...
Daugiau
Komainu
Komainu (jap. 狛犬 komainu, liet. „korėjiečių šuo“) – į liūtą ar šunį panašių būtybių statulos, dažniausiai statomos po dvi prie įėjimų į įvairias japonų šintoizmo šventyklas arba laikomos viduje. Koma dalis šiame pavadinime simbolizuoja senovinę Korėjos karalystę Gogurjo (kor. 고구려 Goguryeo), tačiau daugelis japonų sako, jog tai tiesiog abstraktus žodis, reiškiantis „svetimas, atėjęs iš kitur“. Egzistuoja du šių statulų tipai: pirmasis vadinamas „lankymo kelio“ komainu (jap. 参道狛犬 sandō komainu). Tai prie įėjimų į šventyklas statomos statulos, atsiradusios Edo laikotarpyje. Antrasis tipas – šventyklos viduje esantis komainu (jap. 陣内狛犬 jinnai komainu). Jis daug senesnis ir randamas ne tik šventyklose, bet ir privačiuose namuose bei budistinėse šventovėse. „Lankymo kelio“ komainu dažniausiai gaminti iš akmens, o esantys šventyklose – iš medžio ar metalo. Pagrindinė jų paskirtis – vyti šalin piktąsias dvasias. Statulos gali būti pravėrusios nasrus arba susičiaupusios – tai dažna ir svarbi Japonijos šintoistinių šventyklų ypatybė. Praverti nasrai tarsi šnibžda pirmąją sanskrito...
Daugiau
Sekiho armija
Sekiho armija, Sekiho grupuotė arba Sekihotajus (赤報隊, Sekihōtai, liet. „raudonasis būrys“) – Japonijoje Bakumacu (幕末, Bakumatsu) laikotarpiu egzistavusi karinė grupuotė, kurios didžiąją dalį sudarė ūkininkai, valstiečiai, prekybininkai ir roninai (浪人, rōnin, liet. „samurajai be šeimininko“, „klajokliai“), taip pat kai kurie Šinsengumio (新選組, Shinsengumi) nariai, kurie atsiskyrė per pilietinį Bošino karą (戊辰戦争, Boshin sensō). Sekiho armija atstovavo naujajai Meidži (明治, Meiji) vyriausybei ir kartu su Šiši (志士 arba 維新志士, Shishi arba Ishin-shishi, liet. „aukštos klasės žmonės“, „Meidži imperialistinė armija“) kovojo prieš Tokugavos šiogūnato (徳川幕府, Tokugawa bakufu) režimą. Sekiho armija žygiavo per šalį ir skleidė žinią apie tai, kad kasmetinės prievolės mokestis bus dvigubai sumažintas, nes tai žadėjo Meidži revoliucionieriai. Tokiu būdu stengtasi įgyti žmonių pasitikėjimą ir pritraukti daugiau šalininkų šiogūnato valdžiai nuversti. Šiuo terminu taip pat vadinama 1980 m. Japonijoje veiklą vykdyti pradėjusi politinė dešiniųjų ekstremistų grupuotė. Sukūrimas Sekiho armijos pradžia sietina su 1867 m. Sacumos klano (薩摩藩, Satsuma-han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) lyderiu. Sagarai Sodzo (相楽総三, Sagara Sōzō) buvo įsakyta suburti...
Daugiau
Šibui
Šibui (渋い shibui) – japoniškos estetikos forma, filosofija. Pats žodis šibui yra būdvardis, daiktavardinė jo forma yra šibusa (渋さ shibusa) arba šibumi (渋み shibumi). Šibui yra dzen estetikos dalis, taigi šiai filosofijai labai didelę įtaką darė dzenbudizmas ir jo puoselėjamos vertybės: saikingumas, asimetrija, netobulumas, natūralumas, minimalizmas. Pats terminas neturi konkretaus atitikmens nei lietuvių, nei anglų kalbose. Jis vartojamas tiek daiktams, tiek žmonėms apibūdinti – kūriniams, kurie yra elegantiški, paprasti ir po paprastumu slepia sudėtingą grožį (Itasaka, 1983). Tai savotiška ramybės ir gilaus grožio pajautos akimirka. Šibui stipriai siejamas su vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi), japoniška arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu) ir šių ceremonijų kambarių estetika, dizainu (Grahm, 2014). Istorinė sąvokos kilmė Šibui sąvoka atsirado Muromači laikotarpiu (1336–1573 m.), tačiau tuo metu buvo vartojama ne kaip estetikos krypties pavadinimas, o kaip būdvardis, apibūdinantis juntamą skonį (Itasaka, 1983). Verčiamas kaip rūgštus, sūrus. Daugelyje šaltinių lyginamas su nevisiškai prinokusio persimono skoniu. Šibui antonimas yra amai (甘い) – „saldus“. Tik vėliau, Edo laikotarpiu (1603–1868 m.), šibui sąvoka pradėta...
Daugiau
Atominis bombardavimas Hirošimoje ir Nagasakyje
Hirošima ir Nagasakis 1945 m. Hirošima (jap. 広島 = Hiroshima-shi „Plati sala“) yra Hirošimos prefektūros sostinė ir didžiausias Čiūgoku regiono miestas vakarinėje Honšiū (centrinės Japonijos salos) dalyje. Tai pirmasis miestas istorijoje, ant kurio buvo numesta atominė bomba. Tai įvyko 1945 m. rugpjūčio 6 d. Prieš bombardavimą Hirošima buvo viena iš pagrindinių Japonijos karinio saugumo aprūpinimo bazių. Nagasakis (jap. 長崎市 = Nagasaki-shi, „Ilgas iškyšulys“) – miestas Japonijoje, Nagasakio prefektūroje, Kiūšiū salos vakaruose, prie Nagasakio įlankos. Tai prefektūros sostinė ir antrasis miestas, ant kurio1945 m. rugpjūčio 9 d. buvo numesta atominė bomba. Miestų bombardavimo priežastys Antrojo pasaulinio karo metu (1939–1945 m.) sąjungininkams (Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir JAV) sutriuškinus Vokietiją, karas nesibaigė. Tolimuosiuose Rytuose neramumus ir toliau kėlė viena iš ašies valstybių – Japonija. Šalis vykdė karo veiksmus prieš Kiniją, JAV, taip pat okupavo aplinkines valstybes. Pagrindine jėga karui prieš Japoniją tapo JAV. Nepaisydami didžiulio JAV...
Daugiau
Miko
Miko (巫女 miko) – anksčiau terminas vartotas moteriai šamanei apibūdinti, kuri atlikdavo svarbų vaidmenį ankstyvajame šintoizme kaip tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ji tarpininkaudavo per dievo (神 kami) nusileidimo ritualą (祭 matsuri). Šiais laikais terminas gali turėti dvi reikšmes: 1) tai moteris, gebanti pasinerti į transo būseną ir leisti antgamtinėms būtybėms kalbėti per ją; 2) šintoistinės maldyklos tarnaitė, dažniausiai jauna mergina, kuri neturi aiškiaregystės ar šamanistinių galių (Blacker 1983, p. 172). Istorija Pasak mitologijos, pirmąja miko galima būtų pavadinti aušros ir linksmybių deivę Udzumę (天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto). Kai saulės deivė Amaterasu (天照大御神 Amaterasu Ōmikami) pasislėpė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no iwato), Udzumė, siekdama ją sugrąžinti, atliko pirmąjį šamanistinį ritualą, panašų į tuos, kuriuos vėliau atlikdavo miko. Apie pačias miko užsimenama „Japonijos kronikose“ (日本書紀 Nihon Shoki). Ankstyvajame šintoizme buvo manoma, kad miko į savo pareigas buvo atrenkamos dvasinių būtybių,...
Daugiau
