Ikebana
Ikebana (生け花 ikebana, liet. „gyvosios gėlės“), arba kado (華道 kadō, liet. „gėlių kelias“), – tai japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir turintis daug įvairių stilių. Atsiradimo istorija Nors tiksliai pasakyti, kaip atsirado ikebana, yra sunku, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a. per budizmą. Tuo metu budistų vienuoliai pradėjo puošti šventyklų altorius gėlių kompozicijomis, tačiau tai buvo tik šio meno užuomazgos. Kaip tradicinis japoniškas menas, ikebana atsirado maždaug XIV a. pab. – XVI a. vid. Muromači periode (室町時代 Muromachi-jidai). Tačiau tuo metu ikebana dar nebuvo populiariosios kultūros dalis. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, atsakingus už estetiką. Kai kurių iš jų specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre. Šis gėlių komponavimo stilius vadinosi tatebana (立て花 tatebana, liet. „stovinčios gėlės“). Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei (池坊線形 Ikenobō Senkei) – vienas įtakingiausių to laikotarpio...
Daugiau
Macumoto pilis
Macumoto pilis (松本城 Matsumoto-jō) baigta statyti XVI a. pab. yra viena seniausių pilių Japonijoje, esanti Macumoto mieste, Nagano prefektūroje. Dar žinoma Varnos (烏城 Karasu-jō) vardu, dėl juodų sienų ir stogų, kurie atrodo, kaip besiskleidžiantys sparnai. Pilis yra įtraukta į Japonijos nacionalinių vertybių sąrašą ir turi seniausią donžoną (pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas) šalyje. Pilis pastatyta iš akmens ir medžio, kitaip negu dauguma, pastatyta lygumoje, netoli upės. Kadangi nebuvo nė karto pilnai sugriauta, pilies interjere ir eksterjere yra išlikę daug autentiškų detalių. Macumoto miestas Esantis 221 km nuo Tokijo, beveik Nagano prefektūros centre, miestas įsikūrė aplink žymiąją Macumoto pilį. Apsuptas Japonijos alpių, pasižymi išlaikytomis tradicijomis, išliko daug Meidži eros statinių, kurie susipynė su šiuolaikine architektūra. Istorija Pilies istorija prasideda Kovojančių žemių (戦国時代 Sengoku jidai) (politinių intrigų ir karinių konfliktų) periode. 1504 m. Šimadačis Sadanaga iš Ogasavaros klano pastatė fortą, apsiginti nuo užpuolėjų....
Daugiau
Moteriškos mokyklinės uniformos Japonijoje
Mokyklinė uniforma – standartizuota apranga, skirta dėvėti mokykloje. Uniforma sukuria vieningą organizacijos įvaizdį ir simbolizuoja narių statusą visuomenėje. Japonijoje mokyklines uniformos jau gyvuoja apie 150 metų. Japonai turi specialų žodį, apibūdinant mokyklinę uniformą – seifuku ir maždaug 95% vidurinių mokyklų Japonijoje yra įvedusios uniformą kaip privalomą aprangą. Tombou uniformų muziejus, yra vienintelė mokyklinių drabužių saugykla Japonijoje. Šis muziejus yra įsikūręs netoli Tombou mokyklinių uniformų gamyklos, kurioje siūlai paverčiami audiniais moksleivių uniformoms visoje šalyje. Okajama yra Japonijos uniformų sostinė ir jeigu vilkite Japonišką mokyklinę uniformą, greičiausiai ji yra iš Okajamos. Tombou Uniformų Muziejuje kostiumuoti manekenai yra surikiuoti eilės tvarka pagal chronologiją – taip parodoma uniformų evoliucija. Meidži periodu (1868-1912), Japonija staiga ėmė vytis Vakarus, į savo šalį priimdama daugybę užsienietiškų idėjų, madų ir technologijos atradimų, įdomumo dėlei paminėtina, kad tarp jų yra ir naujausių šaunamųjų ginklų naudojamų armijoje. Su tuo atsirado...
Daugiau
Japoniški tankai
Tankas – šarvuota vikšrinė kovos mašina, ginkluota pabūklu, kulkosvaidžiais, skirta naikinti taikinius ir vykdyti taktines užduotis taikos ir karo metu, pasižyminti didele ugnies galia, stipriais šarvais, manevringumu, įvairių nuotolių, kliūčių ir užtvarų įveikimu. Kategorijos Antrojo pasaulinio karo metu, tankai turėjo 3 kategorijas: Lengvieji tankai – greiti ir manevringi tankai, skirti žvalgybinėms misijoms bei pėstininkų paramai. Lengvieji tankai turėjo labai plonus šarvus ir silpną pabūklą. Vidutiniai – turi lengvųjų ir sunkiųjų tankų ypatybes: mažiau manevringi, tvirtesni šarvai nei lengvųjų, ir galingas pabūklas. Šio tipo tankai šiandieną žinomi kaip Pagrindiniai. Sunkieji – Turi ypatingai kietus šarvus ir labai galingą pabūklą, tačiau lėti. Sunkieji tankai buvo naudojami kaip pėstininkų parama arba kovai su kitais tankais. Pagrindiniai – Šiuolaikiniai tankai atsiradę pokario metu, kurie pilnai pakeitė vidutinius ir sunkiuosius tankus. Manevringi, su kietais šarvais ir galingais pabūklais. Naudojami žvalgyboje, pėstininkų paramoje ar kovai...
Daugiau
Juki-onna
Juki-onna (jap. 雪女 Yuki-onna, liet. „sniego moteris“) – įvairiomis legendomis apipinta japonų mitologinė būtybė, populiari tiek tradicinėje tiek šiuolaikinėje Japonijos kultūroje. Priklausomai nuo regiono, ši jokajų (妖怪 yokai) rūšies būtybė vadinama įvairiais vardais, tokiais kaip Juki-musume (jap. 雪娘 yuki-musume, liet. „sniego dukra“) ar Juki-onba (jap. 雪乳母 yuki-onba, liet. „sniego motina“). Tačiau, kad ir kaip besiskirtų jos vardas ar legendos apie ją, dažniausiai Juki-onna aprašoma kaip įstabaus grožio aukšta mergina, su ilgais juodais plaukais ir nesenstančia balta kaip sniegas oda. Legendos apie Juki-onna yra kaip snaigės pūgoje. Jos kinta nuo amžinoje žiemoje įstrigusios vienišos gražuolės, iki siaubingosios jokai, mintančios jai pasimaišiusių vyrų ir vaikų gyvybine energija. Ji yra deivė, princesė, jūrei… moteris, kuri nelaimingai mirė pūgoje, iš kurios ji nebegali ištrūkti (Hurst 2016) Legendos Pirmą kartą Juki-onna buvo aprašyta Muromači periodu (1333-1573). Vienuolis Sogi rašė apie savo keliones Ečigo provincijoje...
Daugiau
Tradicinis karate-do
Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...
Daugiau
Jošiko Kavašima
Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių. Vaikystė 1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo...
Daugiau
No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Džiudžicu
Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...
Daugiau
Džikininki
Džikininki (食人鬼 jikininki) japonų mitologijoje yra pabaisa, kurios vardas reiškia “žmogų ėdantis demonas”. Ši būtybė yra jokajų (妖怪 yokai) rūšis. Japoniškame budizme tikima, jog džikininki atsiranda iš savanaudžių, godžių ir nepagarbių žmonių sielų, kurios yra prakeiktos po mirties ieškoti ir ryti žmogieną arba ritualinį maistą, paliktą šalia numirėlio. Džikininki mitas aprašytas Lafkadijaus Herno mitų ir kraupių apsakymų rinkinyje “Kwaidan” (怪談 kaidan). Išvaizda Manoma, jog džikiniki atrodo kaip yrantys skeletai, su aštriais nagais ir švytinčiomis akimis. Jų kūnai padengti įvairiais sumušimais, randais, infekcijomis, įbrėžimais ir paprastai visiškai neturi plaukų, nebent atsitiktinius kuokštus. Žmonės, pamatę šį baisios išvaizdos demoną, išsigąsta taip, jog nebegali pajudėti, ištarti žodžių ar net užmerkti akių. Tačiau tokios išvaizdos džikininki yra pastebimi tik naktį. Dieną jie turi galių pasiversti į normalios išvaizdos žmogų. Dėl savo gebėjimo keisti pavidalą yra panašūs į kitas mitologines būtybes, tokias kaip kicune...
Daugiau
