Tatuiruotės Japonijoje
Tatuiruotė – šis žodis yra kilęs iš taitiečių žodžio tatu, kuris reiškia „kažką pažymėti“, tačiau japonai turi daug kitų pavadinimų išreikšti tatuiruotėms. Žmonės dažniausiai tatuiruojasi norėdami parodyti savo išdidumą, viltį, valią, o dar dažniau sielvartą ir amžiną meilę.
Atsiradimas
Japonijos salose rasta požymių, jog tatuiravimas buvo atliekamas jau Džiomono (縄文 jōmon) laikotarpiu (14 000-300 m. pr. Kr.). Vieninteliai įrodymai, kad buvo tatuiruojama, yra žmogaus formos statulėlės iš molio vadinamos dogu (土偶 dogū, dar vadinamos Džiomono laikotarpio molinės statulėlėmis), tačiau nėra garantuojama, kad panašūs žymėjimai buvo daromi ant gyvo žmogaus kūno. Jei ir buvo, nėra žinoma, ar tai buvo tapyba, ar tatuiravimas (Gamborg, 2012, p. 25).
Iš Pilkapių (古墳 kofun) laikotarpio (III-VII a.) taip pat yra vietinių dokumentinių įrodymų, jog tatuiravimas buvo atliekamas Japonijos salose. Tai parodo dveji šaltiniai: Nihon Šioki (日本書紀, nihon shoki, liet. seniausios Japonijos kronikos) ir Kodžiki (古事記 kojiki, liet. Japonijos seniausias istorinis šaltinis), sudaryti VIII a. Ankstesni šaltiniai rodo, jog tatuiravimas buvo socialiai priimtinas kaip genties žymėjimas, tačiau vėlesni šaltiniai pabrėžia, jog tatuiravimas buvo bausmė. Tai tatuiravimo pasaulėžiūroje sukėlė neigiamą nuomonę apie tatuiruotes, kurios yra laikomasi iki šių dienų (McCallum, 2012 cituojama iš Gamborg, 1988, p. 116-118).
Per tūkstantį metų nuo Pikapių iki Edo (江戸 edo) laikotarpio (1603-1868 m.) nebuvo rasta jokių rašytinių ar kitokių šaltinių apie tatuiruočių egzistavimą Japonijoje, todėl buvo iškilusių abejonių, ar iš viso egzistavo tatuiruotės prieš Edo laikotarpį, vis dėlto, molinių statulėlių egzistavimas bando tai paneigti.
Edo laikotarpio pradžioje atsirado ankstyviausi tatuiravimo tipai iredzumi (baudžiamosios tatuiruotės) ir kišiobori (priesaikos tatuiruotės). Laikotarpio pabaigoje buvo pradėti daryti pirmieji istorijoje didelio masto iliustruoti eskizai, uždengiantys dideles kūno vietas. Atrodo, kad prasidėjo ne per vėliausiai, tačiau kitose pasaulio vietose tuo pačiu metu buvo galima išvysti arba labai paprastas simbolines tatuiruotes, arba iliustruotas tatuiruotes, dengiančias atskiras kūno dalis, kurias turėjo jūreiviai ir karininkai. Tai buvo laikotarpis, kada buvo pradėtos daryti tradicinės tatuiruotės, kurias mes žinome šiandien (Yamamoto, 2012 cit. iš Gamborg, 2000, p. 41-44).
Kadangi nusikaltėliai nebegalėjo integruotis į visuomenę dėl nepanaikinamų tatuiruočių, atsirado nauja demografinė tatuiruotų žmonių grupė Japonijoje, vadinama jakudzomis. Tradicija žymėti nusikaltėlius buvo panaikinta, kai prasidėjo Meidži (明治 meiji) laikotarpis 1868 m. (truko iki 1912 m.), ir tatuiravimas buvo absoliučiai uždraustas iki 1948 m.
Rūšys
Tebori (手彫り tebori, liet. „išraižymas ranka“) yra vadinamas tatuiravimas ranka. Meistras, kuris tai atlieka, yra vadinamas horiši (彫り師 horishi, liet. „tatuiruočių meistras“). Šis meistras tatuiruoja ne su tatuiravimo mašinėle, o su ranka ir specialiu teptuku, pagamintu iš plieno arba bambuko su pritvirtintu adatų ryšulėliu. Tokia tatuiravimo technika yra vadinama hanebori (羽彫り hanebori, liet. „išraižymas plunksna“). Dūrio metu teptuko smaigaliai yra šiek tiek iškeliami, todėl į odą priplūsta daug dažų. Pagrindinis skirtumas tarp tatuiravimo mašinėle ir ranka yra tas, kad tatuiruojant hanebori technika padaromas kitoks kapiliarinis odos atvėrimas. Šis metodas paprastai nepadaro tokios didelės žalos audiniams, kaip yra įmanoma padaryti tatuiruojant elektriniu būdu.
Cukibori (突き彫り tsukibori, liet. „išraižymas dūriu“) yra tradicinis japoniškas tatuiravimas, paremtas „įsmeigimo“ principu. Šis metodas buvo atliekamas Osakoje, Japonijos vakaruose. Tai yra panaši technika į hanebori, tačiau skiriasi tatuiravimo įrankis, ilga lazdelė su pritvirtinta adata, bei spalvos ryškumas, kuris yra išgaunamas duriant adatą giliai iki viduriniojo odos sluoksnio. Šis metodas buvo ypač populiarus tarp jūrininkų, atplaukiančių į vakarinės Japonijos dalies uostus. Būtent tai ir lėmė šio metodo paplitimą Vakaruose.
Iredzumi (入れ墨 Irezumi, liet. „baudžiamoji tatuiruotė“), irebokuro (入れ黒子) arba horiire (掘入れ) yra tradicinės japoniškos tatuiruotės, kuriomis buvo pažymimi nusikaltėliai, kuriems buvo taikoma bokukei (墨刑 bokukei arba bokkei, liet. „bausmė tatuiruojant“). Sekdama Kinijos pavyzdžiu, Japonijos valdžia pradėjo naudoti tatuiravimą, primušimą ir ištrėmimą iš miesto kaip garbingesnę atmainą žiauresnėms bausmėms, tokioms kaip nusikaltėlio nosies ar ausies nukirtimas (Yamamoto, 2012 cit. iš Gamborg, 2000, p. 41-44). Bausmė tatuiravimu negrėsė samurajų klasei. Pasak Yošimunės (Yoshimune) kodo, vagys, kaip ir žudikai, buvo nuteisiami mirties bausme. Tokius nusikaltimus, kaip prievartavimą, sukčiavimą ir apgaulę, atlikę žmonės buvo baudžiami tatuiravimu. Šio stiliaus tatuiruotes dažniausiai galima pamatyti ant jakudzos, mafijos Japonijoje, narių kūnų (Yamada, 2009, p. 321).
Edo laikotarpiu terminas horimono (彫り物 horimono) buvo naudojamas išreikšti tatuiravimą apibendrintai, kai tuo tarpu iredzumi reiškė tatuiruotę už bausmę (Yamada, 2009, p. 321). Dėl neigiamos iredzumi reikšmės, Japonijos tradicinių tatuiruočių meistrai yra linkę vartoti terminą horimono, kuris yra laikomas kiek mandagesniu ir švelnesniu terminu. Šis terminas yra naudojamas nusakant tatuiruotes, atliktas meniniais tikslais. Pasak Horimitsu, tradicinių japoniškų tatuiruočių meistro, „horimono skiriasi nuo piešimo ar tapymo, kurie yra kupini vieno žmogaus aistros. Svarbus aspektas yra partnerystė tarp meistro ir kliento, kad būtų galima pilnai užbaigti meno kūrinį“ (Yamada, 2009, p. 330).
Feodalinio Edo laikotarpio metu tatuiravimas, vadinamas kišiobori (起請彫り kishobori, liet. „priesaikos tatuiruotė“), pradėjo vystytis tarp prostitučių ir jų klientų. Šios tatuiruotės kilo iš irebokuro, ištatuiruoto apgamo tarp nykščio ir rodomojo piršto. Kai prostitutė ir klientas laikydavosi už rankų, jų nykščiai uždengdavo kito turimą apgamą (Yamamoto, 2012 cit. iš Gamborg, 2000, p. 41-44). „Priesaikos tatuiruotes“ pradėjo darytis geišos (profesionalios linksmintojos) ir legalios prostitutės (yujo), kad parodytų savo meilę klientui. Jos išsitatuiruodavo kliento (arba mylimojo) vardą ir japonišką hieroglifą „gyvenimas, likimas“ (命 inochi) vidinėje rankos pusėje (Yamada, 2009, p. 321). Manoma, jog šis stilius atsirado, kai buvo norima išreikšti nuoširdumą tarp įsimylėjėlių ir būdą prostitutėms išlaikyti ilgalaikius klientus, užtikrinančius pastovias pajamas (Yamamoto, 2012 cituojama iš Gamborg, 2000, p. 41-44).
Munevari (胸割り munewari, liet. „krūtinės padalijimas“) yra vienas iš tradicinių tatuiravimo stilių. Perskyra, einanti per viršutinės kūno dalies centrą, yra netatuiruojama. Tai yra toks tatuiravimo stilius, kai norima išvengti tatuiruočių ties apykaklės linija, kai yra vilkimas kimono. Moterys yra kruopščiai ištatuiruojamos, kad tatuiruotės nesimatytų aukščiau kaklo linijos.
Džinbeibori (甚平彫り jinbeibori, liet. „džinbei (tradicinių vasarinių neformalių rūbų) formos tatuiravimas“) yra panašus stilius į munevari, tačiau skirtingai nei munevari, džinbeibori yra stilius, kai krūtinės padalijimo vieta yra ilgesnė ir eina per visą kūną, nuo kaklo iki pat apačios. Visai nesvarbu, koks stilius yra pasirenkamas kliento, tradicinės japoniškos tatuiruotės yra daromos tik kimono uždengtose kūno vietose.
Ukijo-e
Ukijo-e – japoniško meno žanras, gyvavęs XVII – XIX a. ir sukūręs paveikslus ir atspaudus, vaizduojančius „plūduriuojantį pasaulį“, dažniausiai kasdieninį paprastų žmonių gyvenimą bei jų interesus, kraštovaizdį, pramogas. Taip pat yra vadinami patys paveikslai ir atspaudai. Paveikslėliai iš pradžių buvo iliustruoti spalvotais atspaudais. 1650-aisiais medžio graviūrų atspaudai pradėjo versti ukijo-e (浮世絵 ukiyoe) į plačiai visuomenei prieinamas knygas. Japoniški piešiniai visuomet buvo sukuriami teptuku ir rašalu. Ribotos priemonės Japonijoje privedė prie sumie (墨絵) arba suibokuga (水墨画 suibokuga), vienspalvio rašalo paveikslų, ir paskatino tatuiravimo atgijimą. Vėliau spalvos buvo importuojamos ir kitų šalių. Ši meno forma stipriai paveikė japoniškų tatuiruočių stilių.
Iliustruotos tatuiruotės
Ankstyvame iliustruotų tatuiruočių vystymosi periode buvo tatuiruojami tik eskizų kontūrai sudžibori (筋彫り sujibori, liet. „kontūravimas“). Kelios spalvos buvo naudojamos tatuiravimui: juodas rašalas, ryškiai raudona ir ruda spalvos. Vėliau sudžibori buvo pritaikytas bokašibori (暈し彫り bokashibori, liet. „šešėliavimas“) pagal tapybos rašalu technikas. Šiam stiliui būdinga gradacija ir jėga, kurią suteikia juodas rašalas ir teptukas iš plieno arba bambuko. Skirtingų spalvų naudojimas eskizus padarė spalvingesniais ir taip buvo sukurtas iliustruotas tatuiravimo stilius.
Viso kūno kostiumas ir paskira tatuiruotė
Viso kūno kostiumas, kitaip dar yra vadinamas „viso kūno tatuiruote“. Tai yra iredzumi arba horimono tipo tatuiruotės, uždengiančios rankas, krūtinę ir kojas. Pilnas kūno padengimas tatuiruotėmis tebori metodu lankantis pas meistrą kiekvieną savaitę gali užtrukti daugelį metų ir kainuoti dešimtis tūkstančių eurų.
Šios tatuiruotės yra paremtos ukijo-e paveikslėliais, tradicinių japoniškų medžio graviūrų atspaudais, kurių kiekvienas turi tam tikrus motyvus ir reikšmę. Vienas iš labiausiai paplitusių tokio tatuiravimo modelių yra munevari (Van Gulik, 2009 cituojama iš Yamada, 1982). Tai yra tradicinis japonų tatuiravimo būdas, kada tatuiruojamas žmogus privalo kęsti skausmą ilgą laiką. Šis tatuiravimo būdas reikalauja įgūdžių bei technikos, lygiai kaip ir kitos meno formos, tokios kaip tapymas. Tatuiruotė yra pradedama daryti tik tada, kai atsiranda ryšys tarp meistro ir kliento ir tai gali užtrukti iki kelerių metų. Kai atsiranda ryšys, meistras be jokio šablono tatuiruoja kontūrus ranka. Kai kontūrai yra baigti, yra tatuiruojamos spalvos ir šešėliai. Darbo pabaigoje meistras ištatuiruoja savo parašą dažniausiai specialiai tam paliktoje vietoje ant nugaros.
Paskira tatuiruotė (angl. One-point tattoo) nusako vieną tatuiruotę, uždengiančią mažiau nei visą kūno dalį, be fono arba tik su keliomis jo detalėmis. Dažniausiai japoniškas terminas, nusakantis mažus vakarietiškus eskizus, kaip priešpriešą dideliems vietiniams eskizams. Visos ne japoniškos tatuiruotės yra paskiros (Gamborg, 2012, p. 11).
Kiti terminai
Kakušibori (隠し彫り kakushibori liet. „paslėpta tatuiruotė“) dažniausiai yra daromos tokiose vietose, kur žmogus negalėtų jos pastebėti, pavyzdžiui: viršutinės rankos dalies vidinėje pusėje arba vidinėje šlaunies dalyje. Šios vietos yra laikomos linksmų ir juokingų tatuiruočių vietomis. Dažniausiai pasitaikanti šių tatuiruočių tema yra erotika.
Namuamidabucu (南無阿弥陀仏 namuamidabutsu, liet. „Aš nuoširdžiai tikiu į Budą Amitabhą“) yra budistinė frazė. Amitabha yra Budistų gailestingumo dievybė, ir kreipimasis į ją gali būti naudojamas kaip būdas prašyti pasigailėjimo. Išsitatuiruodamas šį terminą žmogus nori atsiprašyti už praeities nuodėmes, tikėdamasis išvalyti savo mintis bei nuplauti suterštą savo vardą; ir atversti naują gyvenimo puslapį, sunaikindamas ne tik „baudžiamosios tatuiruotės“ gėdą, bet ir nusimesdamas padaryto nusikaltimo kaltės jausmą. Prieš atsirandant iliustruotiems eskizams buvo tokio pobūdžio tatuiruotės, kurias buvo galima pamatyti ant save vadinančių niekšais rankų (Yamamoto, 2012 cituojama iš Gamborg, 2000, p. 41-44).
Hadžiči (恥地 hajichi, liet. „gėdos žemė“) yra indigo spalvos tatuiruotės, kurias turėjo Okinavos salos moterys ant savo kitos delnų pusės. Šios tatuiruotės simbolizavo perėjimą iš paauglystės į moterišką subrendimą ir rodė socialinį statusą. Buvo dviejų šeimų klasių (žemesnės ir aukštesnės) tatuiruočių tipai. Žemosios šeimos klasės tatuiruotės vaizdavo strėlės antgalius, apskritimus ir kvadratus. Pasak istorikų, strėlės antgalis simbolizuoja dukterų negrįžimą namo pas savo šeimas, kai jos išteka už vyro ir išeina pas jį gyventi, lygiai kaip ir strėlė nesugrįžtą į ten, iš kur buvo paleista. Apskritimas simbolizuoja vingiuotą siūlą, o kvadratas – siuvimo reikmenų dėžutę. Šie du daiktai buvo labai svarbūs, nes Riukiu monarchijos valdymo laikais mergina negalėjo ištekėti už vyro, jei nemokėjo siūti.
Moterys, kurios buvo kilę iš aukštesnės klasės šeimos turėjo sudėtingesnes, įmantresnes tatuiruotes, kurios kartais tęsėsi per visą ranką. Nesvarbu, kokios klasės buvo Okinavos moterys, sakoma, kad visos jos vertino savo tatuiruotes labiau nei turtą, vyrus ir pačius gyvenimus, nes buvo manoma, kad šios tatuiruotės atbaido blogį, užtikrina saugumą ir atneša laimę.
Labiausiai paplitę iliustracijos:
Naudota literatūra
Gamborg, J. D., 2012. Japanese traditional tattooing in modern Japan. MH. D. University of Oslo. Rasta: https://www.duo.uio.no/bitstream/handle/10852/24212/Gamborg.pdf?sequence=3 [žiūrėta 2016 balandžio 3].
Horiyoshi III, 2013. Japanese Traditional Art with World-Class Appeal. [online] Rasta: http://www.irezumi.us/en/index.html [žiūrėta 2016 balandžio 3].
Yamada, M., 2009. Westernization and cultural resistance in tattooing practices in contemporary Japan. International Journal of Cultural Studies, [recenzuojamas žurnalas] 12(4). Prieinama: http://ics.sagepub.com.ezproxy.vdu.lt/content/12/4/319.full.pdf [žiūrėta 2016 balandžio 3].
Yamada, M., n.d. Japanese Tattooing from the Past to the Present. [online] Rasta: http://tattoos.com/japanese-tattooing/ [žiūrėta 2016 balandžio 3].
Japonija.lt, 2012. Japonija tekančios saulės šalis. [online] Rasta: http://japonija.lt/japonisku-tatuiruociu-istorija/ [žiūrėta 2016 balandžio 3].
Miyake, A., 2015. First Central. Japanese American National Museum blog, [blog] 27 rugpjūčio, Rasta: http://blog.janm.org/index.php/2015/08/27/the-secret-history-of-okinawan-tattoos/ [žiūrėta 2016 balandžio 3].
