Fejerverkai Japonijoje
Fejerverkai – tai dekoratyvinės spalvotos ugnys, gaunamos specialiomis raketomis iššovus į orą arba uždegus raketas ant įvairių formų karkasų pirotechninių užtaisų. Dažniausiai naudojami per įvairias šventes ar iškilmes, tačiau kartais ir kitomis progomis. Fejerverkų atsiradimo istorija Fejerverkai, ar tiksliau, parakas, manoma, kad buvo atrastas maždaug prieš du tūkstančius metų Kinijoje. Tikima, kad kinų virėjas atsitiktinai sumaišė tris įprastus virtuvės ingredientus: kalio salietrą (KNO3), sierą ir anglis (Russell, M. S. 2000, p. 2). Šis mišinys buvo pakaitintas virš ugnies, kol išgaravo vanduo ir tapo juodais nelygiais milteliais, jie sudegė su garsiu sprogimu. Šis atsitiktinis mišinys vėliau tapo žinomas kaip parakas. Kinai paraką pavadino ,,huo yao“, arba ,,Ugnies chemikalu“, ir plėtojo jį toliau. Po kurio laiko paraką pradėjo naudoti per vestuves ar religinius ritualus, kadangi buvo manyta, jog fejerverkų sprogimo garsas pakankamai garsus, kad nubaidytų piktąsias dvasias. Neišvengiama buvo ir tai,...
Daugiau
Ūdra (mitologija)
Ūdra (jap. 獺, Kawauso) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai), kuri pasižymi magiškomis galiomis ir gebėjimu keisti formą. Ūdra yra artima kito garsaus jokajaus – Kappa (jap. 河童, Kappa) giminaitė, tad yra priskiriama vandens jokajų kategorijai. Išvaizda Ūdra – tai pūkuotas, mielas ir žaismingas, vieno metro dydžio jūrinis žinduolis. Japonų mitologijoje, už šio žaismingo ir nekalto veidelio slepiasi visiškai į gyvūną nepanaši būtybė. Labiausiai mėgstamos ūdrų maskuotės yra jauno elgetaujančio vaiko su šiaudine skrybėle arba patrauklaus ir dailaus žmogaus formos. Elgsena ir galios Ši mitologinė būtybė yra gerai žinoma dėl savo gudrybių, apgaulių ir išdykavimų, tačiau yra retai kada pavojinga. Ūdrų mėgstamiausias užsiėmimas yra išdykauti su žmonėmis, ypač mėgdžioti jų garsus ir žodžius. Jie mėgsta šaukti žmonių vardus ar atsitiktinius žodžius gatvėje vaikštantiems nepažįstamiems žmonėms ir stebėti jų sutrikusias ir išsigandusias reakcijas. Tai pat, jie išdykauja...
Daugiau
Šuo žmogaus veidu
Šuo žmogaus veidu, arba Džinmenkenas (jap. 人面犬, Jinmenken, Jinmen inu), – tai mitologinė japonų būtybė, atsiradusi Edo laikotarpiu (1603–1868). Ši būtybė pasižymi tuo, kad turi šuns kūną ir žmogaus galvą, moka kalbėti. Šuo žmogaus veidu prilyginamas blogam ženklui ir laikomas kaltu dėl visokiausių atsitikimų ir nelaimių. Elgsena Pasak legendos, šuo žmogaus veidu pasirodo tik naktimis ir klajoja po miestą arba tūno tamsiuose skersgatviuose. Sutikusi žmogų, pirmiausia būtybė pavargusiu balsu liepia palikti jį ramybėje. Nors jis nekelia jokio pavojaus, tačiau mėgsta krėsti išdaigas, yra įžūlus ir nepripažįsta žmogiško bendravimo. Bandant užmegzti bet kokį ryšį, ši būtybė tik įžeidžia ar žmogui pasako ką nors negražaus ir galiausiai pabėga. Bėgti gali labai greitai, netgi greičiau už važiuojantį automobilį. Ankstyvieji pasirodymai Edo periodu apie šunį žmogaus galva buvo žinoma tik tiek, kad šį paslaptingą padarą vietiniai išvysdavo beveik kiekvieną naktį, todėl išaugo noras...
Daugiau
Hiosubė
Hiosubė (jap. 兵主部 Hyōsube) – tai vaiko dydžio Tekančios Saulės šalies mitologinė būtybė, priskiriama vandens jokajų (jap. 妖怪 Yōkai) kategorijai. Sakoma, kad šie maži, išdaigas bei baklažanus mėgstantys padarai yra dažniausiai sutinkami povandeniniuose urvuose, Japonijos pietinėje Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salos dalyje. Hiosubė yra laikoma kito garsaus Japonijos jokajaus – kapa (jap. 河童 Kappa) giminaičiais. Išvaizda Hiosubė apibūdinama kaip žema (~1 m ūgio), į žmogų panaši būtybė. Teigiama, kad jos kojos yra sulinkę, nagai – ilgi ir aštrūs, galva – praplikusi, o akys – paraudusios. Taip pat sakoma, kad hiosube visada plačiai šypsosi, o jos burnoje galima pamatyti daug smulkių, bet aštrių dantų. Oda yra padengta gaurais, kuriuose kaupiasi dulkės, purvas ir riebalai. Šie jokajai ne tik smarkiai šeriasi, bet ir skleidžia žmogaus nosiai nemalonų kvapą. Jokajus tyrinėjantys specialistai teigia, kad hiosubė savo išvaizda primena Pietryčių Azijos giboną (Natsuhiko 2006)....
Daugiau
Hitobašira
Hitobašira (jap. 人柱, Hitobashira) terminas, kuris Kinijoje dar yra žinomas kaip Da šeng džiuang (kin. 打生樁, Dǎ shēng zhuāng) apibūdina kultūrinę žmonių aukojimo praktiką egzistavusią Rytų ir Pietryčių Azijos regione. Šio aukojimo ritualo atlikimo metu gyvi žmonės būdavo priešlaikiniu būdu palaidojami tose vietose, kuriose turėdavo iškilti ypatingos svarbos architektūrinės konstrukcijos. To meto žmonės tikėjo, kad palaidoto žmogaus siela sustiprina pastatą, apsaugo jį nuo nelaimių. Hitobašira praktika taip pat buvo paplitusi Tekančios Saulės šalyje: čia gyvi žmonės neretai buvo palaidojami po arba įrėminami į stambias architektūrines konstrukcijas, tokias kaip užtvankos, tiltai ir pilys. Šis ritualas atliko maldos dievams funkciją: ja buvo siekiama apsaugoti stambias architektūrines konstrukcijas nuo stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, tokių kaip potvyniai, žemės drebėjimai ar priešų atakos. Hitobašira terminas taip pat gali apibūdinti darbininkus, kurie dirbdami nežmoniškomis sąlygomis, buvo palaidoti gyvi (Meyer, n.d). Termino reikšmė Hitobašira terminas...
Daugiau
