Pietų Korėjos etiketas
Pietų Korėjos etiketas – tai Pietų Korėjoje per ilgą laiką susiformavusios visuotinai priimtino elgesio taisyklės, kurios sukūrė savitą šalies kultūrą, kurią daugiausiai paveikė konfucianizmas, budizmas, savita korėjiečių kibun (기분 kibun) samprata. Istorija Pirmieji įrašai, kurie minėjo Korėją, buvo parašyti prieš daugiau nei 4 tūkst. m. Jau tada Korėjos pusiasalyje gyvenantys žmonės buvo aprašomi, kaip taikūs ir savo elgesį remiantys etiketo normomis, kurių pagrindas yra harmonija, visuomenė. Vietinis šamanizmo tikėjimas kontroliavo kasdienį gyvenimą bei agrikultūrines normas, nuo santykių tarp lyčių iki privalomų įsipareigojimų valdovui (Vegdahl, Hur 2012, p.21). Viskas ėmė keistis, kai iš Kinijos maždaug 109 m. pr. Kr. ėmė sklisti menas bei kinų kultūros pasiekimai, kurie supažindino su budizmu ir konfucianizmu, lėmusiais Pietų Korėjos etiketo susiformavimo pagrindą. Šamanizmo tradicijos pradėjo silpnėti, kai budizmas tapo pagrindine išpažįstama religija Gorjo (고려 Goryeo) laikotarpiu, nuo 918 m. iki 1392 m. Budizmo ritualai bei...
Daugiau
Talčumas
Talčumas (탈춤 talchum) gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškas šokis su kaukėmis, kurio metu mėgdžiojama, kalbama ir net kartais dainuojama. Nors dauguma korėjiečių mano, kad talčumas yra tiesiog šokių drama su kaukėmis. Daugiau nei 700 metų, Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystėje apimančią vietą, kurioje šiuo metu yra šiaurinė Korėja ir dalis Mandžiūrijos, buvo atliekama rūmų muzika ir šokiai iš centrinės Azijos, Kinijos, Mandžiūrijos ir Korėjos, kurios vadinosi čiso (지소 Chiso). Gogurjo kaimyninėje karalystėje Pekčė (백제 Paekche), kaip budistinė forma buvo atliekamas šokis su kaukėmis rūmuose, kuris vadinasi korėjietiškai kiak (기악 kiak). Arijų bruožai ant kai kurių kaukių aiškiai parodė Indijos arba centrinės Azijos bruožus (Ministry of Foreign Affairs and Trade 2007). Trijų Karalysčių periodas Dėl įrašų stygiaus sunku kruopščiai apibūdinti Korėjos Trijų Karalysčių periodo pasirodymus bei teatrą. Kinijos, Japonijos ir Korėjos įrašai prasideda nuo VII a., kurie davė šiek tiek žinių apie...
Daugiau
Songgjunguano universitetas
Songgjunguano universitetas (성균관 Sungkyunkwan, SKKU) – tai seniausias tebeveikiantis universitetas Rytų Azijoje. Įkurtas 1398 metais, kaip aukščiausia nacionalinė švietimo institucija Džiosono (조선 Joseon) dinastijos pradžioje, Korėjoje. Ši mokslo įstaiga yra viena garsiausių iš privačių universitetų visoje Pietų Korėjoje. SKKU pagrindinė ideologija Su-Gi-Či-In (수기치인 (修己治人) Su-Gi-Chi-In) skelbia, kad universiteto studentai siekia tapti pasauliniais lyderiais ir pasitarnauti savo šaliai. SKKU siekia išugdyti kuo daugiau kūrybiškų ir talentingų studentų su plačia pasaulėžiūra. Korėjietiško žodžio „Songgjunguan“ pažodinė reikšmė yra institucija, kurianti harmoningą visuomenę, tobulus žmones (The Complete University Guide, 2015). Universiteto struktūra SKKU sudarytas iš dviejų universiteto miestelių-fakultetų. Pirmasis miestelis, kuriame mokomasi humanitarinių ir socialinių mokslų, yra centriniame Seule (서울 Seoul), o antrasis, kur gilinamasi į gamtos mokslus, yra Suvono mieste (수원 Suwon). Šiuo metu humanitarinių ir socialinių mokslų miestelyje yra 6 mokyklos, 3 kolegijos ir daugybė aukštųjų mokyklų. Vienoje iš fakulteto įstaigų, Rytų Azijos...
Daugiau
Arirangas
Arirangas (아리랑 arirang) – populiari korėjietiška liaudies daina, tapusi ne tik tolimos praeities kultūrinių palikimu, modernios istorijos dalimi, bet taip pat ir nacionaliniu simboliu. Daina tapo tokia populiari, jog neretai yra vadinama ir neoficialiuoju himnu. 2012-ųjų gruodį UNESCO oficialiai įtraukė Arirangą į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kilmė Iškelta daug hipotezių apie Arirango atsiradimą, tačiau nėra patikimų duomenų, leidžiančių spręsti apie dainos kilmę. Arirango perdavimas žodžiu ir rašytinių šaltinių stygius lėmė šių hipotezių gausą. Aljong (알영 alyeong) legenda byloja, jog daina atsirado dar Šilos karalystėje (신라 Silla) (57 m. pr. m. e. – 935 m.). Karalystės įkūrėjas ir pirmasis karalius turėjo žmoną, vardu Aljong, kuri buvo labai dosni vietiniams ūkininkams bei keliaujantiems pirkliams. Valstiečiai, norėdami parodyti padėką, pradėjo dainuoti dainas, giriančias jos didžiadvasiškumą. Laikui bėgant Aljong pakito ir tapo Arirang. Kita legenda – Arang (아랑 arang) – pasakoja apie Miljange...
Daugiau
Korėjietiška arbatos ceremonija
Korėjietiška arbatos ceremonija (茶禮, 다례 Darye, liet. „arbatos etiketas“ arba „arbatos ritualas“) – Korėjoje paplitęs tradicinis arbatos patiekimo būdas, praktikuojama ir saugoma korėjiečių daugiau nei tūkstantį metų. Pagrindinis Korėjos arbatos ceremonijos elementas yra lengvas ir natūralus mėgavimasis arbata per paprastą ceremonijos ritualą. Arbatos ceremonijos Korėjoje šiuo metu yra atnaujinamos, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti ir rasti harmoniją šiuolaikiniame, greito tempo Korėjos kultūros gyvenime, o taip pat, atkurti ir palaikyti vieną iš ilgalaikių Korėjos meno tradicijų, kurios taip buvo puoselėjamos protėvių. Istorija Į Korėją arbata atkeliavo iš Kinijos ankstyvaisiais Gorjo (Goryeo) dinastijos metais (918-1392) per budistų vienuolius, bet iki 1970-tųjų metų nėra išlikusių jokių pėdsakų apie arbatos ceremonijas. Ne todėl, kad jų nebuvo, bet dėl politikos ir kultūros perversmų daug senovinių būdų buvo netekta“ (Teoh 2015). Po 1953-ųjų metų Korėjos karo, vyras, vardu Čė Bomsulas (Choi Beom-sul) (vėliau vadintas Garbingasis Hjo Dangas (Hyo-Dang),...
Daugiau
