Jonduinghuo žibintų festivalis
Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) – didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, kuri yra skirta švęsti Budos gimtadienį. Šis festivalis įvyksta pagal mėnulio kalendorių, aštuntąją ketvirtojomėnesio dieną, todėl kiekvienais metais renginio data keičiasi, bet dažniausiai vyksta vieną balandžio arba gegužės savaitgalį prieš Budos gimimo dieną. 2020 m. Jonduinghuo buvo įtrauktas į UNESCO nematerialauspaveldo sąrašą (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Pavadinimo reikšmė Festivalis yra žinomas kaip Jonduinghuo, bet verčiamas kaip lotoso žibintų festivalis arba žibintų uždegimo festivalis (pavadinime: kor. 연, yeon – lotosas, kor. 등, deung – žibintas). Lotosas budizme siejamas su tyrumu, ištikimybe ir yra laikomas šventu. Ši gėlė yra nušvitimo simbolis tiem, kurie medituoja pagal budizmo dėsnius, bei jais pasikliaus ir bus jų sekėjais. Lotosas yra saulė – aktyviausiasdievų elementas (Ward 1952, p. 135). Todėl šventė pavadinta būtent lotoso žibintų festivaliu. Žibintas ir jo uždegimas budizme simbolizuoja vilties įžiebimą. Vilties, kad žmonių pavydu ir kitais blogiais užvaldytas protas taps šviesus ir laimingas dėl degančios išminties. Tai yra vienas pagrindinių veiksmų, išreiškiančių pagarbą Budai ir jo mokymams (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Todėl, šventė taip pat vadinama žibintų uždegimo festivaliu. Istorija Lotoso žibintų festivalis Pietų Korėjoje yra švenčiamas jau beveik 1300 metų (UNESCO 2020). Tačiau, šios šventės istorija, kaip ir budizmas, prasidėjo V a. pr. Kr. Indijoje. Indijoje šis festivalis jau buvo tapęs vienusvarbiausių budizmo švenčių, todėl kai budizmas paplito Kinijoje, neužilgo – Trijų karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대 Samguk shidae), budizmas įsišaknijo ir Pietų Korėjoje, todėl buvo pradėtas švęsti Jonduinghuo(Namuwiki 2024). Pirmąjį festivalį suorganizavo to meto karalius Siloje (kor. 신라 Silla) Huangnjongsa (kor. 황룡사 Hwangnyongsa) šventykloje, kuri tuo metu buvo didžiausia nacionalinė šventykla (UNESCO 2020). Šventė buvo trumpam panaikinta nuo 981 m. – šeštojo Gorjo (kor. 고려 Goryeo) karaliaus Songdžiongo (kor. 성종 Seongjong) valdymo laikotarpiu, nes jis puoselėjo konfucianizmą, bet ji buvo grąžinta 1009 m. -aštuntojoGorjo karaliaus Hjondžiongo (kor. 현종 Hyeonjong) valdymo metais (Namuwiki 2024). Kai 1392 m. prasidėjo Džiosono (kor. 조선 Joseon) dinastija, šis festivalis buvo pašalintas, nes pagrindinė puoselėjama religija tuo metu buvo neokonfucianizmas. Nors ir festivalį rengti buvo uždrausta, žemesnės klasėsgyventojai nenustojo minėti šios šventės ir bandė jos šventimą paslėpti susiejant su kitomis šventėmis. Namuose toliau buvo bandoma pasigaminti žibintus ir jais apšviesti gyvenamuosius būstus, vaikai nenustojo darytišventei skirtas vėliavėles ir būgnus ar žaisti specialius žaidimus (Georgiev 2021). Kadangi žmonės nenustojo minėti Jonduinghuo ir vėliau dar mažiau slėpė jo šventimą, vėlyvuoju Džiosono dinastijos laikotarpiu, norsfestivalis vis dar buvo uždraustas, vis tiek įvyko be jokių pasipriešinimų ir vėl oficialiai buvo grąžintas kaip pripažinta šventė (Namuwiki 2024). Japonijos okupacijos laikotarpiu į šventę buvo įtrauktos japoniškos tradicijos ir elementai, todėl festivalio šventimas nežymiai pasikeitė, bet nebuvo pamirštas ar uždraustas ir yra švenčiamas iki šiol (Namuwiki 2024). Pasiruošimas Budizmo įstaigoms pasiruošimas festivaliui prasideda dar kelios savaitės prieš pagrindinį šventės savaitgalį. Visos Pietų Korėjoje esančios budizmo šventyklos pasipuošia įvairiais spalvingais žibintais, pakabintais viršlankytojų galvų. Šventyklose stengiamasi įtaisyti žibintus, kurie įkūnija budizmui svarbias būtybes ir simbolius įskaitant pagodas, dramblius, drakonus, šventuosius, lotosus ir pan. (Georgiev 2021). Šios šventyklos taip pat daro kasdienius mokymus, mokinančius profesionaliai gaminti šiuos žibintus (UNESCO 2020). Kartu su savo šventyklų papuošimu dvasininkai stengiasi papuošti ir aplinkines gatves, šventės užsiėmimų vietoves. Lotoso žibintų festivaliui ruošiasi ir mokyklos. Į pradines mokyklas yra kviečiami budizmo vienuoliai, kurie praveda su šia religija susijusias pamokas ir kartu daro lotoso žibintus. Taip vaikai sudalyvauja ne tik festivalyje, bet ir žibintų gaminimo procese išmoksta kantrybės ir atidumo (UNESCO 2020). Gyventojai, įskaitant ir mažus vaikus, ir senelius, iki festivalio pradžios dažnai patys pasigamina lotoso žibintus, kuriuos vėliau kabina namie (UNESCO 2020). Šiuos žibintus gyventojai įžiebia linkėdami džiaugsmo irramybės sau, artimiesiems ir kitiems gyventojams (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Dauguma į festivalį ateina pasipuošę tradiciniu korėjietišku rūbu – hanboku (kor. 한복 hanbok). Programa ir veiklos Balandžio ir gegužės mėnesiais atidaroma tradicinių žibintų, padarytų iš korėjietiško popieriaus (kor. 한지 hanji), paroda (연등회(YeonDeungHoe) 2000). Jonduinghuo švenčiamas visoje Pietų Korėjoje, bet pagrindiniai festivalio užsiėmimai vyksta Seule. Šeštadienis yra pirmoji, pagrindinė festivalio diena. Ji prasideda paskirtoje vietoje, kurioje vyksta nuotaikos pakėlimoceremonija. Čia įvyksta šokių pasirodymai, dainavimas ir keli garbingi budizmo atstovai pasako įkvepiančias kalbas. Po šios veiklos prasideda pats svarbiausias renginys – žibintų paradas, kuriame dalyviai irorganizatoriai keliauja Seulo gatvėmis su savo žibintais. Parade eina žmonės, kurie atstovauja tam tikrą šventyklą, mokyklą ar organizaciją ir turi vienodus žibintus, pasirodo didieji žibintai, kurie kartais yra tokie dideli,jog yra vežami specialiais vežimais. Taip pat, dalyvauja ir paprasti gyventojai su savo padarytais arba gautais žibintais. Kadangi tai yra paradas, žibintų temos vyrauja nuo tradicinių ornamentų iki animacinių filmukųveikėjų ar talismanų. Paradą iš šono galima stebėti ir aplinkiniams. Eiseną uždaro koncertas su specialiais efektais (Georgiev 2021). Antrąją festivalio dieną – sekmadienį, aplinkui šventyklas ir budizmo muziejus yra vykdomos tradicinės veiklos. Čia galima išmokti daryti popierinius žibintus, apyrankes iš akmenukų ir karoliukų, dažyti puodus arbaišmokti piešti įvairius su budizmu susijusius ornamentus, išbandyti šventyklų maistą, sužinoti apie budizmo istoriją Pietų Korėjoje ar pramokti tradicinius šokius. Aplinkui šias dirbtuves vyksta tradiciniai korėjietiški menopasirodymai, kuriuose taip pat galima sudalyvauti. Vakare įvyksta festivalio uždarymas – dar vienas žibintų paradas (Travel Stained 2024). Pačią Budos gimimo dieną įvyksta gimimo ceremonija kiekvienoje Pietų Korėjos budizmo šventykloje (Travel Stained 2024). Festivalis šiandien Šiomis dienomis budizmo platintojai ir sekėjai nori festivalį padaryti kuo labiau šiuolaikišką ir įdomų visiems pasaulio žmonėms. Į šventę yra mielai priimami ir kviečiami įvairių tikėjimų ir tautybių žmonės, nes tai tapošvente, kuria gali džiaugtis visi. Kiekvienais metais šventėje dalyvauja virš 50,000 užsieniečių ir visos festivalio veiklos yra pritaikytos tiek kitataučiams, tiek korėjiečiams (연등회(YeonDeungHoe) 2000). Bandoma pritraukti ir daugiau jaunesnių kartų gyventojų, padaryti renginį prieinamą visoms kartoms. Festivalyje surengiamas šiuolaikiškas koncertas siekiant pritraukti paauglius, sugalvojami užsiėmimai ir vaikams, irsuaugusiems. Atsiranda vienuolių, kurie savais būdais parodo budizmą per mažiau rimtą ir modernesnę pusę, kaip sumodernizuotos budistinės muzikos platinimas ar budistinių elementų įtraukimas įvairiose korėjietiškostelevizijos programose (Pyo 2024). Šiandienos Jonduinghuo yra įvairiapusiškas budizmo festivalis, kuriame gali dalyvauti visi ir kuris puoselėja taiką, toleranciją bei kitas geras vertybes. Naudota literatūra Georgiev, H. 2021, „Lotus Lanternt Festival“, Chris travels the world, 2021 m. gegužės 16 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 17 d.]. Namuwiki, 2024, „Yeondeunghoe“, Namuwiki, 2024 m. rugsėjo 20 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 17 d.]. Pyo, K. 2024, „Seoul’s...
Daugiau-130x130.jpg)
Imperatorė Mjongsong
Imperatorė Mjongsong (kor. 명성 황후, Myeongseong Hwang-hu) (1851–1895) – dar vadinama karaliene Min (kor. 여왕 민, Yowang Min), yra pirmoji 26-ojo Džiosono dinastijos (kor. 조선, Joseon) (1392–1910 m.) karaliaus ir pirmojo Korėjos imperatoriaus Godžiongo (kor. 고종 광무제, Gojong Gwangmuje) žmona. Ši asmenybė aktyviai dalyvavo Korėjos imperijos valdymo procese. Gimusi ir užaugusi be tėvų, karalienė Min Korėjoje tapo pažangos ir nepriklausomybės žiburiu. Galiausiai jos priešams pavyko ją nužudyti, tačiau nepavyko pritemdyti jos įtakos kitiems. Ankstyvasis gyvenimas Šios moters tikrasis vardas yra Min Dža Jong (kor. 민 자영, Min Ja-Young). Ji gimė žymiame ir kilniame Johiungo Mino (kor. 여흥 민, Yeoheung Min) klane, Kjongi (kor. 경기, Kyeonggi ) provincijoje (Lee, 2008). Min buvo vienintelė Min Či-Roko (kor. 민치록, Min Chi-Rok) dukra. Aštuonerių neteko tėvus, vėliau ją priglaudė giminės Seule (kor. 서울, Seoul). Iš našlaitės tapo karaliene dėl uošvio politinių tikslų. Naujoji...
Daugiau
Pektusanas
Pektusanas (kor. 백두산, Baegdu-san), kuris dar yra vadinamas Čiangbai kalnu (kin. 长白山, Zhǎngbáishān) – tai aktyvus, 2,744 metrų aukščio, stratovulkanas, stūksantis Šiaurės Korėjos Rjangango (kor. 량강도, Ryanggang-do) ir Kinijos Liaudies Respublikos Džilino (kin. 吉林省, Jílín shěng) provincijų pasienyje. Tai yra aukščiausias Korėjos pusiasalyje bei Šiaurės Kinijoje esantis stratovulkanas, kurio viduryje taip pat tyvuliuoja žymusis, vulkaninės kilmės Čiondži (kor. 천지, Cheonji, kin. 天池, Tiānchí, liet. Rojaus) ežeras. Pektusanas vaidina svarbų mitologinį ir kultūrinį vaidmenį abiejų šiuolaikinių Korėjos valstybių visuomenėse (šie geografiniai objektai yra laikomi visos Korėjos dvasiniais namais). Kalno pavadinimas yra minimas abiejuose šalių himnuose, jis taip pat yra pavaizduotas ir Šiaurės Korėjos nacionalinėje emblemoje. Šiaurės Korėja laiko šį geografinį objektą savo nacionalinio pasididžiavimo simboliu bei neretai išnaudoja jo vaizdinį kaip efektyvų propagandos įrankį. Pirmasis Pektusano paminėjimas bei jo vardo variacijos Dabartinis korėjietiškas Pektusano pavadinimas buvo pirmą kartą užfiksuotas XIII...
Daugiau
Nesėkmes pranašaujantys Pietų Korėjos prietarai
Pietų Korėjos kultūra išsiskiria savo prietarų gausa. Nepaisant išorinio, vizualinio Korėjos Respublikos modernumo bei jos pažangos ir pasaulinės lyderystės technologijų srityje, šalyje vis dar yra gajos šamanizmo tradicijos. Iš jo kilę prietarai, kurie yra susiję su įvairių veiksmų atlikimu bei kasdienių situacijų valdymu, iki šiol daro reikšmingą įtaką šiuolaikinių korėjiečių gyvenime. Prietarai yra įvairūs: vieni jų pranašauja apie galimą laimę ar sėkmę, o kiti atvirkščiai – kalba apie galimas nesėkmes bei nelaimes. Šiame enciklopediniame straipsnyje trumpai apžvelgiami geriausiai žinomi, nesėkmes bei nelaimes pranašaujantys Pietų Korėjos prietarai. Nesėkmes pranašaujantis skaičius „4” Pietų Korėjos, o taip pat ir kitų Rytų Azijos šalių, tokių kaip Kinija ar Japonija, žmonės tiki, kad skaičius „4” yra nesėkmes bei nelaimes pranašaujantis ženklas. Taip yra todėl, nes skaičius keturi korėjiečių kalboje (kor. 사, Sa), panašiai kaip ir skaičius keturi kinų (kin. 四, Sì) ar japonų (jap....
Daugiau
Bukčion Hanok kaimas
Bukčion Hanok kaimas (kor. 북촌 한옥마을, Bukchon hanok maeul) – tai Seulo mieste (kor. 서울시, Seoul-si) esanti, ilgą istoriją turinti, tarp Gjongbok rūmų (kor.경복궁, Gyeongbokgung), Čiangdok rūmų (kor. 창덕궁, Changdeokgung) ir Džongmjo (kor. 종묘, Jongmyo) Karališkosios šventovės įsikūrusi, tradicinė korėjietiška gyvenvietė. Ši gyvenvietė yra sudaryta iš įmantraus siaurų gatvelių bei tradicinių XIV a. korėjietiškų namų, vadinamų Hanok (kor. 한옥, Hanok) tinklo, kuris buvo išsaugotas siekiant parodyti ir priminti žmonėms 600 metų senumo, Korėjos urbanistinio kraštovaizdžio elementus. Bukčion Hanok kaimas atlieka ne tik tradicinės korėjietiškos kultūros traukos centro funkciją, bet taip pat leidžia lankytojams patirti Korėjos Džiosono periodo (kor. 조선, Joseon) (1392–1897 m.) metu vyravusią unikalią vietovės atmosferą. Hanok namų reikšmė ir išskirtinumas Hanok – tai namas, pastatytas pagal tradicinius Korėjos architektūros principus. Šio XIV a. tipo pastatams yra būdingi gilūs karnizai, padedantys sukurti šešėlį vasarą (Saulei esant aukštai dangaus...
Daugiau
