Fudziano tulou
Tulou (土楼, tǔlóu) išvertus į lietuvių kalbą reiškia „žemės pastatas“. Fudziano tulou – tai dideli, kelių aukštų, apvalūs arba kvadratiniai, fortifikuoti namai Fudziano provincijoje, pietryčių Kinijoje. Jie statyti apsauginiais tikslais, dažniausiai su atviru centriniu kiemu, vienu pagrindiniu įėjimu ir mažais langeliais į išorę, prasidedančiais tik nuo antro aukšto. Namai dar vadinami „maža šeimos karalyste“ arba „triukšmingu mažu miesteliu“, nes juose gyvendavo vienos arba kelių giminių klanai, kurie sudarydavo mažas bendruomenes. Juose daugiausia gyveno fulao ir hakų etninės mažumos. Viename pastate galėjo tilpti šimtai žmonių. Namams būdingos aukštos molinės sienos, dengtos čerpiniu stogu, su išsikišusiomis pakraigėmis. Pastatas padalytas vertikaliai, kiekvienai šeimai atitenka po vieną ar kelis kambarius kiekviename aukšte. Nepaisant nykios išorės, vidus būdavo gausiai dekoruojamas ir įrengiamas kuo patogiau. Istorija UNESCO duomenimis, iš archeologinių tyrimų matyti, kad jau neolito periodu (prieš 6000 metų) Rytų ir Centrinėje Azijoje buvo statomi bendruomeniniai plūkto molio namai....
Daugiau
Aikido
Aikido (jap. 合気道, „harmoningas dvasios kelias“) – tai vienas iš japonų savigynos / kovos menų (武道 budō) . Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai, siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo. Aikido stengiasi sujungti techniką su dangaus ir žemės dvasia ir taip sukurti „kelią“ treniruoti kūną ir protą, besąlygiškai mylėti viską, kas yra aplinkui. „Ai-ki“ – „meilė“ (harmonija su ki) siekia numalšinti žmogaus ego ir kitus būdingus nenuoširdumo bruožus, palikti vietos susitaikyti su savimi ir tobulinti save. Ši technika reikalauja disciplinos ir padeda žmogui susisiekti su „dangaus įstatymais“. Pirminis tikslas yra ne demonstruoti tobulą techniką, bet išugdyti savo charakterį ir žmogiškumą pagal natūralius visatos įstatymus. Daug metų griežtai treniruodamasis, aikido specialistas išsiugdo vidinę stiprybę ir energiją, kuri išreiškiama švelniai per elgesį ir techniką. Ši koncepcija matoma savituose aikido judesiuose, kurie yra tobulai centralizuoti, teka ir cirkuliuoja judant. Kintantis judėjimas, matomas aikido,...
Daugiau
Didysis šuolis
„Didysis šuolis“ (大跃进, da yue jin) – Mao Dzedongo įsakymu pradėta ekonominė ir socialinė programa, 1958–1961 m. vykdyta Kinijos Liaudies Respublikoje. Ja siekta agrarinę Kinijos visuomenę paversti industrine ir modernia. Istorija Mao Dzedongas troško modernizuoti Kinijos ekonomiką, o geriausias būdas tai padaryti – vystyti pramonę ir žemės ūkį. 1958 m. visai Kinijai paskelbta apie ekonominę ir socialinę programą pavadinimu „Didysis šuolis“. Mao tikėjo, kad industrija yra priklausoma nuo žemės ūkio ir, atvirkščiai. Jo įsitikinimu, pramonė gali klestėti tik tuo atveju, jei darbo jėga bus gerai pamaitinta, o darbininkams pramonė reikalinga tam, kad būtų gaminami modernūs įrenginiai, reikalingi modernizacijai. Siekiant įgyvendinti Mao idėjas, 1958 m. Kinija buvo pertvarkyta į komunas. 1958 m. pabaigoje jau buvo įsteigta apie 25 000 komunų. Kiekvienoje jų apgyvendinta apie 5 000 šeimų. Žmonių gyvenimas komunose buvo labai sunkus – alinantis darbas, absoliuti kontrolė, nepriteklius. Didžiausias dėmesys...
Daugiau
Tradiciniai korėjietiški patiekalai
Tradiciniai korėjietiški patiekalai – korėjiečiams būdingų, juos reprezentuojančių arba iš Korėjos pusiasalio kilusių patiekalų visuma. Dauguma Pietų Korėjos patiekalų receptų kilo iš Šiaurės Korėjos, tačiau dėl klimato ir ekonominių priežasčių Pietų Korėjos maisto kultūra labai skiriasi. Korėjiečių virtuvė pasižymi aštrumu, todėl kartais yra vadinama Azijos meksikiečių virtuve. Istorija Korėjiečiai pradėjo auginti javus nuo neolito vidurio, o ryžius nuo maždaug 2000 m. pr. Kr. Įvairiausios pupos maistui buvo naudojamos nuo pat Korėjos istorijos pradžios. Todėl ryžiai, pupos ir įvairiausi javai tapo Korėjos virtuves pagrindu. Kadangi Korėjos pusiasalis iš visų trijų pusių yra apsuptas jūros ir turi daug upių, šalis buvo gausiai aprūpinta jūrų gėrybėmis. Dėl smarkių sezoninių pasikeitimų korėjiečiai jau ankstyvaisiais civilizacijos laikotarpiais įgudo fermentuoti maistą, kaip jeotgal (젓갈) (sūdytos jūrų gerybės). Taip pat korėjiečiai buvo gabūs medžiotojai, todėl įkūrė gilias mėsos gaminimo tradicijas. Dėl tokių sąlygų kasdienis ryžių, pupų...
Daugiau
Ukijo-e
Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9). Priešistorė Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5). XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas...
Daugiau
