Juzu
Kvapusis citrinmedis, arba juzu (柚子 yuzu), – citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009). Būtent su Japonija jis šiandien labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai primena auksinius geltonus mandarinus, kurių žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Tokie citrinmedžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra atspariausi šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors vieni šie vaisiai dažniausiai nevalgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančių vitamino C antioksidacinių savybių (Leroma 2023) ir malonaus kvapo taip pat šie vaisiai naudojami kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje. Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Šis medis paprastai užauga 3–4 metrus, tačiau gali pasiekti ir 5 metrų aukštį. Vasaros pradžioje...
Daugiau
Jonduinghuo žibintų festivalis
Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) – didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, skirta Budos gimtadieniui paminėti. Šis festivalis įvyksta pagal Mėnulio kalendorių, aštuntąją ketvirtojo mėnesio dieną, todėl kiekvienais metais renginio data keičiasi, bet dažniausiai įvyksta pirmą balandžio arba gegužės savaitgalį prieš Budos gimimo dieną. 2020 m. Jonduinghuo buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020). Pavadinimo reikšmė Festivalis vadinamas Jonduinghuo, bet verčiamas kaip lotoso žibintų festivalis arba žibintų uždegimo festivalis (pavadinime: kor. 연, yeon – lotosas, kor. 등, deung – žibintas). Lotosas budizme siejamas su tyrumu, ištikimybe ir laikomas šventa gėle. Jis yra nušvitimo simbolis tiems, kurie meditavo arba medituos pagal budizmo dėsnius, jais pasikliaus ir bus jų sekėjai. Lotosas simbolizuoja saulę – tai aktyviausias dievų elementas (Ward 1952, p. 135), todėl šventė pavadinta būtent lotoso žibintų festivaliu. Žibintas ir jo uždegimas budizme simbolizuoja vilties įžiebimą – vilties, kad žmonių pavydo ir kitų blogybių užvaldytas protas taps šviesus ir laimingas dėl degančios išminties. Tai vienas pagrindinių veiksmų, išreiškiančių pagarbą Budai ir jo mokymui (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020), todėl šventė dar vadinama žibintų uždegimo festivaliu. Istorija Lotoso žibintų festivalis Pietų Korėjoje švenčiamas jau beveik 1300 metų (UNESCO, 2020). Tačiau šios šventės ištakos, kaip ir pats budizmas, siekia V a. pr. Kr. Indiją, kur jis jau buvo tapęs vienu svarbiausių budistų švenčių. Kai budizmas paplito Kinijoje, netrukus – Trijų karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대 Samguk shidae), budizmas įsišaknijo ir Pietų Korėjoje, dėl to buvo pradėtas švęsti Jonduinghuo(Namuwiki, 2024). Pirmąjį festivalį suorganizavo tuometis karalius Silojė (kor. 신라 Silla) Huangnjongsa (kor. 황룡사 Hwangnyongsa) šventykloje, kuri tuo metu buvo didžiausia nacionalinė šventykla (UNESCO, 2020). Šventė buvo trumpam panaikinta nuo 981 m. – šeštojo Gorjo (kor. 고려 Goryeo) karaliaus Songdžiongo (kor. 성종 Seongjong) valdymo laikotarpiu, nes jis puoselėjo konfucianizmą, bet buvo grąžinta 1009 m. – aštuntojo Gorjo karaliaus Hjondžiongo (kor. 현종 Hyeonjong) valdymo metais (Namuwiki, 2024). 1392 m. prasidėjus Džiosono (kor. 조선 Joseon) dinastijai, šis festivalis vėl neįvyko, nes tuo metu vyravo neokonfucianizmas. Nors oficialiai šventė buvo uždrausta, žemesniųjų klasių gyventojai nenustojo minėti šios šventės ir bandė jos šventimą paslėpti susiedami su kitomis šventėmis. Namuose toliau buvo bandoma pasigaminti žibintų ir jais apšviesti gyvenamuosius būstus, vaikai nenustojo daryti šventei skirtų vėliavėlių, būgnų ar žaisti specialių žaidimų (Georgiev, 2021). Kadangi žmonės nenustojo minėti Jonduinghuo, o vėliau dar mažiau slėpė jo šventimą, vėlyvuoju Džiosono dinastijos laikotarpiu, nors festivalis vis dar buvo uždraustas, vis tiek įvyko be jokio pasipriešinimo ir vėl oficialiai buvo grąžintas kaip pripažinta šventė (Namuwiki, 2024). Japonijos okupacijos laikotarpiu į šventę buvo įtraukta japoniškų tradicijų ir elementų, todėl festivalio šventimas nežymiai pasikeitė, bet nebuvo pamirštas ar uždraustas ir švenčiamas iki šiol (Namuwiki, 2024). Pasiruošimas Budizmo įstaigos ruoštis festivaliui pradeda prieš kelias savaites iki pagrindinio šventės savaitgalio. Visos Pietų Korėjoje esančios budizmo šventyklos pasipuošia įvairiaispalviais žibintais, jie pakabinami virš lankytojų galvų. Šventyklose stengiamasi įtaisyti žibintus, kurie įkūnija budizmui svarbias būtybes ir simbolius, įskaitant pagodas, dramblius, drakonus, šventuosius, lotosus ir pan. (Georgiev, 2021). Šventyklose taip pat rengiami kasdieniai užsiėmimai, per juos mokoma, kaip profesionaliai pasigaminti žibintus (UNESCO, 2020). Dvasininkai puošia ne tik savo šventyklas ir aplinkines gatves, bet ir šventės užsiėmimų vietas. Lotoso žibintų festivaliui ruošiasi ir mokyklos. Į pradines mokyklas kviečiami budizmo vienuoliai, jie veda su šia religija susijusias pamokas ir kartu moko vaikus gaminti lotoso žibintus. Šiame gaminimo procese vaikai išmoksta kantrybės ir atidumo (UNESCO, 2020). Gyventojai, įskaitant ir mažus vaikus, ir senelius, iki festivalio pradžios dažnai patys pasigamina lotoso žibintų, juos vėliau kabina namuose (UNESCO, 2020). Šiuos žibintus gyventojai įžiebia linkėdami džiaugsmo ir ramybės sau, artimiesiems ir kitiems gyventojams (UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, 2020). Dauguma dalyvių ateina pasipuošę tradiciniais korėjietiškais rūbais – hanbokais (kor. 한복 hanbok). Programa ir veiklos Balandžio ir gegužės mėnesiais atidaroma tradicinių žibintų, pagamintų iš korėjietiško popieriaus (kor. 한지 hanji), paroda (연등회(YeonDeungHoe) 2000), paroda. Jonduinghuo švenčiamas visoje Pietų Korėjoje, bet pagrindiniai festivalio renginiai vyksta Seule. Šeštadienis yra pirmoji ir pagrindinė festivalio diena. Ji prasideda paskirtoje vietoje, kurioje vyksta nuotaikos pakėlimo ceremonija. Čia vyksta šokių pasirodymai, dainavimai, sakomos įkvepiančios budistų...
Daugiau
Pietų Korėjos Hahoe kaimo UNESCO paveldas
Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) – tai tradicinis kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis 2010 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO, 2010). Šis kaimas garsėja gerai išsaugotais tradiciniais namais ir konfucianizmo kultūra, taip pat yra puikus Džiosono (kor. 조선 Choson) dinastijos (1392–1897) jangbano (kor. 양반 yangban) (kilmingos klasės) gyvenvietės pavyzdys. Pavadinimas „Hahoe“ reiškia „vingiuojanti upė“, nes kaimą supa Nakdongo upė (kor. 낙동강 Nakdonggan), kuri jam suteikia natūralią gynybinę poziciją. Geografinė padėtis ne tik saugojo kaimą nuo priešų, bet ir prisidėjo prie harmoningos aplinkos kūrimo (UNESCO 2010). Istorinė reikšmė ir architektūra Hahoe liaudies kaimas buvo įkurtas XVI a. ir iki šiol jame gyvena Riū klanas (kor. 류 Ryu). Riū šeima buvo viena iš kilmingiausių regiono šeimų ir turėjo didelę įtaką vietos kultūrai ir mokslui, ypač konfucianizmo sklaidai (Kim 2021). Kaimo išdėstymas atspindi tradicinius Korėjos fengšui (kin. 風水 feng...
Daugiau
Šiaurės Korėjos Rjugjongo viešbutis
Rjugjongo viešbutis Rjugjongo viešbutis (kor. 류경 호텔 Ryugyong) – Šiaurės Korėjos sostinėje, Pchenjane (kor. 平壤/평양 Pyongyang), nebaigtas statyti dangoraižis. Statinys, dažnai vadinamas „tuščiu milžinu“ arba „vaiduoklių viešbučiu“, yra vienas iš kontroversiškiausių statinių Šiaurės Korėjoje. 105 aukštų viešbutis šalies sostinėje rodo Šiaurės Korėjos norą tapti modernia valstybe, atskleidžia šalies socialinius ir ekonominius trūkumus. 1987 m. pradėtas statyti viešbutis iki šiol oficialiai nebaigtas ir nenaudojamas. Rjugjongo viešbučio statybos istorija Viešbutis buvo pradėtas statyti, kad pademonstruotų Šiaurės Korėjos galimybes kitoms pasaulio šalims. Statybos pradėtos 1987 m., viešbutį planuota baigti statyti 1989 m. ir atidaryti per XIII Pasaulio jaunimo ir studentų festivalį, vykusį Pchenjane (Stanton 2008). Viešbutis turėjo būti aukščiausias pastatas ne tik Šiaurės Korėjoje, bet ir visame pasaulyje. Pirmaisiais metais statybos vyko sklandžiai ir sparčiai, tačiau ilgainiui pradėjo lėtėti dėl ekonominių problemų, jų kilo 1992 m. po Sovietų Sąjungos žlugimo. Po daugiau...
Daugiau
Džosung sadža
Džosung sadža (kor. 저승사자 jeoseung saja) – tai korėjiečių mitologinė būtybė, mirties personifikacija. Ji dar žinoma kaip giltinė, nors kai kuriais aspektais (išvaizda, charakteriu, žmonių požiūriu į ją) labai skiriasi nuo Vakarų šalių mitologijose egzistuojančių giltinių, bet atlieka tą pačią funkciją – palydi sielas į pomirtinį pasaulį. Jos vardas iš esmės reiškia „mirusiųjų pasaulio pasiuntinys“. „Džosung“ (저승, jeoseung) reiškia pomirtinį pasaulį, o „sadža“ (사자, saja) – pasiuntinį (Conliffe, 2022). Korėja turi begalę tradicinių istorijų ir prietarų, ypač susijusių su paranormaliais reiškiniais, tokiais kaip vaiduokliai (kor. 귀신 gwisin), goblinai (kor. 도깨비 dokkaebi), devyniauodegės lapės (kor. 구미호 gumiho) ir t. t. Kilmė Džosung sadžos kilmė gali būti siejama su senovės šamanistiniais įsitikinimais Korėjoje. Tradiciniame korėjiečių šamanizme buvo tikima, jog mirusiųjų dvasioms reikia palydos tam, kad rastų kelią į pomirtinį pasaulį. Džosung sadžos vaidmuo buvo vadovauti šioms dvasioms jų kelionėje ir apsaugoti jas nuo bet kokių piktųjų dvasių, kurios gali bandyti joms...
Daugiau
