Bendzaiten
Bendzaiten (jap. 弁才天 Benzaiten) arba Benten (jap. 弁天 Benten) yra vandens deivė, kuri turi bene daugiausiai dieviškųjų formų ir funkcijų, tačiau jos visos turi pagrindinį tikslą – atnešti materialią gerovę. Kitose formose ji atsakinga už mokslą, iškalbą, muziką, atliekamus menus, turtą, ilgaamžiškumą ir apsaugą nuo žemės drebėjimų ir sausros, atneša sėkmę kovoje karžygiams ir saugo juos mūšio lauke. Ikonografija ir įvairovė Bendzaiten yra viena iš labiausiai Japonijoje garbinamų dievybių, kurios istorinės ištakos yra siejamos su induizmo, budizmo bei Japonijos dievų panteonais. Šiai dievybei skirtingais Japonijos periodais buvo priskiriamos vis kitokios funkcijos. Visgi ji yra labiau priskiriama šintoizmo dievų (kami) pogrupiui. Tai yra vienintelė moteriškosios giminės deivė, kuri priklauso Septynių laimės dievų ratui. Ji taip pat yra vadinama Aštuoniaranke Bendzaiten (jap. 八臂弁才天 Happi Benzaiten), Dieviškojo garso Bendzaiten (jap. 妙音天 Myō-on Benzaiten), Daibentzaiten (išminties, sėkmės, norų išsipildymo deivė), Uga Benzaiten (turto...
Daugiau
Nuė
Nuė (jap. 鵺, 鵼, 恠鳥 arba 奴延鳥, nue) dar kitaip žinoma kaip japoniškoji chimera – mitinė Japonijos būtybė, arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai), priklausiusi mononokė (jap. 物の怪) japoniškų mitinių būtybių grupei. Manoma, kad kaip ir daugelis kitų mitinių būtybių Japonijos mitologijoje, nuė atkeliavo iš senovės Kinijos. Nuė yra viena seniausių jokajų Japonijos mitologijoje. Tai patvirtina jos aprašymas Kodžikyje (jap. 古事記, Kojiki), seniausioje Japonijos kronikoje, kuri datuojama 711-712 m. Anot kitų šaltinių, nuė pirmą kartą minima vėlesniame rašytiniame šaltinyje – Pasakojime apie Heikė (jap. 平家物語, Heike Monogatari) (Foster 2015, p. 194). Šis kūrinys sudarytas iš įvairių istorijų apie tuometinius karus tarp japoniškų klanų, kurie aprašomi remiantis legendomis bei sakmėmis. Išvaizda Nuė yra kelių skirtingų gyvūnų hibridas. Pasakojime apie Heikė teigiama, jog ši būtybė turi beždžionės veidą, tigro kojas, tanukio (japoniškasis meškėnas) kūną ir priekinę gyvatės dalį vietoje uodegos (Foster 2015,...
Daugiau
Raidžinas
Raidžinas (雷神 Raijin, liet. „Perkūnijos dievas“) yra griaustinio, žaibo ir audrų dievas, vienas iš vyriausių dievų tarp visų šintoizmo dievų. Šis vardas susideda iš dviejų kiniškų rašmenų: rai (雷 „griaustinis“) ir džin (神 „dievas“). Anot japonų mitologijos, Raidžinas yra tiesioginis Idzanamės ir Idzanagio, dievų, kurie nusileido iš dangaus ir sukūrė Japonijos salas, palikuonis. Istorija Šis griaustinio dievas dalinasi istorija, kuri glaudžiai supinta su jo tėvais, Idzaname ir Idzanagiu. Raidžinas yra vienas iš daugelių dievų, kuris gimė po to, kai buvo sukurta Japonija. Po jo gimimo, Raidžino motina, gimdydama dar vieną sūnų, ugnies dievą, mirė. Kai ji iškeliavo į požeminį pasaulį, jos vyras Idzanagis nusekė paskui ją. Po įvykusio ginčo tarp Raidžino tėvų, Idzanagis pabėgo iš požeminio pasaulio, o sūnus buvo pasiųstas sugrąžinti tėvą atgal. Raidžinas, kaip ir keletas kitų dievų, atstovauja vieną iš Japonijos salų ir yra tikima, kad jis...
Daugiau
Nurarihionas
Nurarihionas (jap. 滑瓢 / ぬらりひょん Nurarihyon) yra Japonijos mitologinė būtybė, kuri vasaros naktį, kartą per metus veda 100 demonų paradą (jap. 百鬼夜行, Hyakki Yakō) Japonijos gatvėmis. Kilmė Nurarihiono kilmės vieta nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad pirmą kartą jokajus su tokiu vardu buvo minimas Vakajamos prefektūroje, tačiau tai pat toks jokajaus pavadinimas galėjo kilti iš Okajamos prefektūros. Okajamos prefektūroje buvo pasakojamos legendos apie į umibodzu panašų jokajų, kurio galva išnirdavo į vandens paviršių. Kai jūreiviai bandydavo ją pasiekti, galva tuoj pat išsprūsdavo (jap. nurari-to) ir dingdavo vandenyje, o po to vėl išlįsdavo (hyon) po kelių sekundžių. Todėl manoma, kad Nurarihiono vardas atsirado kaip onomatopėja šitam dingimo ir išlindimo veiksmui. Pirmosios Nurarihiono vizualizacijos buvo 1737 m. Savakio Sūšio (Sawaki Sūshi) iliustracijų rinkinyje „Šimto demonų iliustracijų knyga“ (jap. 百怪図巻 Hyakkai-Zukan) ir 1776 m. Torijamos Sekieno knygoje „Iliustruotas 100 demonų paradas“. Šiose iliustracijose jis...
Daugiau
Karura
Karura (迦楼羅) – japoniška budistinė dievybė, kilusi iš indų dievybės garudos. Kitaip vadinamas Auksasparniu paukščiu (金翅鳥 konjichō) ). Randami Meru kalne – budizmo mitologijoje tai yra didžiulis kalnas, kurį supa septyni kalnagūbriai, atskirti vienas nuo kito žiediniais ežerais. Išvaizda Karura yra apibūdinamas kaip milžiniškas pusdievis, paukštis, kuris spjaudosi ugnimi ir minta drakonais. Tik drakonai turintys budistų talismanus arba išpažįstantys budizmo mokymus yra saugūs nuo Karuros. Pats Karura yra žmogaus išvaizdos su erelio galva ir sparnais, pats turi raudoną odą, raudonos ir aukso spalvos sparnus. Karura yra nuožmus ir savo sparnų mostais sukuria griaustinio garsus ir vėjo gūsius, kurie gali išdžiovinti ežerus, apversti namus, paskandinti ištisus miestus tamsoje. Jo masyvūs sparnai yra 330 jodžanų pločio ir jis gali vienu šiuoliu pakilti iki 3,360,000 li aukščio (vieno jodžano ir vieno li ilgiai labai skiriasi tarp šalių ir epochų. Pvz. jodžana gali atitikti...
Daugiau
Umibodzu
Umibodzu (海坊主 Umibōzu) – mitinė jūrų dvasia, skandinanti laivus Japonijos folklore. Pažodžiui umibodzu reiškia „jūros vienuolis“. Kartais jis dar vadinamas umibošiu (海法師 Umibōshi) arba uminiūdo (海入道 Uminyūdo). Abu šie pavadinimai taip pat reiškia vienuolį („Budizmo įstatymų mokytojas“ bei „einantis keliu“). Būtybės pavadinimas yra visiškai susijęs su jos išvaizda – sakoma, jog apvalaina umibodzu galva primena nuskustą budistų vienuolio galvą – ir neturi jokių gilesnių ryšių su budizmu. Vis dėlto šiais laikais pradedama spekuliuoti, jog umibodzu yra nuskendusių vienuolių dvasios (Davisson 2012). Išvaizda ir sąveika su žmonėmis Tradiciškai umibodzu pasirodo tuomet, kai vanduo yra ramus, o dangus giedras. Sakoma, jog jo pasirodymas gali prišaukti audrą ar kitus keistus vandenyno fenomenus. Kartais, tiesiog jaučiamas mirtinos baimės jausmas. Tačiau išmintingi žvejai visada galėdavo nuspėti umibodzu pasirodymą, todėl niekad neleisdavo laivui išplaukti, kol vandenys nenusiramindavo. Umibodzu išvaizda plačiai skiriasi: nuo gauruoto padaro primenančio...
Daugiau
Šiodžio
Šiodžio (猩々 shōjō) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōokai) kategorijai. Jūros dvasia su paraudusiu veidu ir raudonais plaukais, kurios vardas gali reikšti „girtuoklis“ arba „orungutangas“. Šiodžio išsiskiria savo pomėgiu vartoti daug sakės (酒 sake). Šis jokajus turi veikėją viename iš No (能 no) teatro vaidinimų su tuo pačiu vardu. No teatras naudoja kaukę šiam veikėjui, o kabukio (歌舞伎 kabuki) scenoje naudojamas grimas, kurie kartu dalinasi panašiais vardais (Volker 1975). Išvaizda Šalia kalnuotų Japonijos pakrančių gyvena jokajai, panašūs į beždžiones – protingos, raudonplaukės jūros dvasios, žinomos kaip šiodžio. Jie atrodo kaip šimpanzės dydžio žmonės, su ilgais, gauruotais raudonais plaukais, ir rausvais veidais, paraudusiais nuo sakės. Jie vaikšto ant dviejų kojų, kaip žmonės, ir retkarčiais dėvi drabužius ar sijonus, padarytus iš jūros dumblių (Volker 1975). Kilmė Šiodžio yra japoniška pavadinimo versija kinų singsing (猩猩 xing xing), būtybėms panašioms...
Daugiau
Tamamo-no Mae
Tamamo-no Mae (jap. 玉藻前, 玉藻の前, 玉藻御前 Tamamo – no Mae, liet. „Ponia Máuras“) – kelių skirtingų moteriškų asmenybių, kurios laikomos devynuodegės lapės (jap. 九尾の狐 Kyūbi no Kitsune) įsikūnijimais japonų mitologijoje. Ji yra viena iš stipriausių jokajų (jap. 妖怪 yōkai). Tamamo-no Mae gyveno Heiano laikotarpiu. Jos planas nužudyti imperatorių nepasisekė, tačiau jos veiksmai įtakojo vieną svarbiausių pilietinių karų Japonijos istorijoje. Dėl šios priežasties Tamamo-no Mae laikoma viena iš trijų baisiausių Japonijos jokajų. Sprendžiant iš daugybės šaltinių, Tamamo-no Mae buvo labai populiari Japonijos istorijoje. Jos atsiradimas vaizduojamas įvairiuose literatūros kūriniuose, kabukyje (jap. 歌舞伎 kabuki), No teatre (能), bunraku (文楽) ir kituose menuose. Kinijoje Tamamo-no Mae, anot legendos, gimė prieš 3500 metų Kinijoje. Apie jos ankstyvąjį amžių nėra duomenų, tačiau vėliau ji tapo galinga burtininke, baltaveide auksinio kailio Devynuodege lape. Ji buvo manipuliacijos ekspertė: naudodavosi savo kerais ir žavesiu, siekdama pakeisti savo padėtį visuomenėje...
Daugiau
Janari
Janari (家鳴, やなり Yanari) – Japonijos folkloro būtybės, vėlai naktį pasirodančios namuose ir juose keliančios nepaaiškinamus garsus. Janari yra vieni iš japoniškųjų jokajų, jie pristatomi kaip neramios dvasios, išdykę demonai ar miniatiūrinės, linksmos oni versijos. Janari dažniausiai pasirodo medinės konstrukcijos namuose, ypatingai pigiuose ar neseniai pastatytuose. Kilmė Janari pirmą kartą pavaizduoti žymaus ukijo-e meistro Torijamos Sekieno darbe „Iliustruotasis naktinis šimto demonų paradas“ (画図百鬼夜行 Gazu Hyakki Yagyō) 1776-aisiais metais. Po paveikslu nebuvo kito aprašymo, tik būtybių pavadinimas – yanari. Jis sudarytas iš ženklų 家 (namas) ir 鳴 (garsas), todėl pažodžiui galima versti kaip „namo garsai“. Pasakojimai apie keistus garsus namuose keliančius demonus buvo itin populiarūs Edo laikotarpiu: janari apsėsti namai tapdavo garsūs ir traukdavo žmones, norinčius iš arčiau pažvelgti į tariamus antgamtinius reiškinius (Davisson 2013). Išvaizda Pirmasis janari pavaizdavęs Torijama Siekenas juos iliustravo kaip nedideles ir žmogų, ir oni demoną primenančias būtybes,...
Daugiau
Kosodate jūrei
Kosodate jūrei (子育て幽霊, kosodate yūrei, liet. „vaikus auginantis vaiduoklis“) – vaiduoklių tipas japonų mitologijoje. Kosodate jūrei yra vadinami vaiduokliai moterų, kurios mirė gimdydamos arba netrukus po kūdikio gimimo. Teigiama, kad jos negali palikti gyvųjų pasaulio dėl stipraus prisirišimo prie savo kūdikio bei jaučiamų motiniškų pareigų. Kosodate jūrei pasirodo dėl vieno vienintelio dalyko – pamatyti, kad jų kūdikis yra saugus ir sveikas, bei įsitikinti, kad jam nieko netrūksta. Jos tą bando padaryti pirkdamos saldainius ar kitus mažus niekniekius, tačiau neturėdamos pinigų bando susimokėti bet kuo, ką randa, kartais netgi lapais. Šie vaiduokliai taip pat ieško žmonių, kuriuos būtų galima nukreipti į tą vietą, kur yra jų vaikai – jeigu kūdikis randamas ir juo tinkamai pasirūpinama, kosodate jūrei gali keliauti į mirusiųjų pasaulį ir pagaliau ilsėtis, tačiau iki kol taip atsitinka, ji pasmerkta pasirodyti kasnakt, kad surastų kas galėtų išgelbėti jos...
Daugiau
