Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kidžimuna

Parašė Viktorija Purlytė - 2018-05-13 - Japonija

Kidžimuna (jap. キジムナー, Kijimuna) vardu yra vadinami Japonijos Okinavos saloje (jap. 沖縄本島, Okinawa-hontō) bei Riūkiū salyne (jap. 琉球諸島, Ryūkyū-shotō) sutinkami mitologiniai padarai, kurie kaip manoma, gyvena vietiniuose bengalinio fikuso medžiuose. Pasakojimai apie šiuos paslaptingus salų gyventojus jau keletą šimtmečių yra perduodami iš kartos į kartą ir yra svarbi bei neatsiejama Okinavos kultūros dalis. Išvaizda Kidžimuna, taip pat kaip ir tokie jokajai kaip (jap. 妖怪, Yōkai) kodama (jap. 木霊, Kodama), Japonijos mitologijoje yra priskiriami bendrai medžių dvasių kategorijai. Nors vietinėje Okinavos mitologijoje egzistuoja ne viena šių būtybių išvaizdos variacija, tačiau jų pagrindiniai išoriniai bruožai dažniausiai yra panašūs. Kidžimuna paprastai yra apibūdinama kaip didžiagalvė ir rausvaveidė, vaiko ūgio būtybė, kurios kūnas padengtas raudonos spalvos plaukais (Foster, 2015). Taip pat yra teigiama, jog akylesnis žmogus gali pastebėti jų sueižėjusias, į medžio šakas panašias rankas (Meyer, 2015). Dėl savo raudonos spalvos kidžimuna yra dažnai siejamas su ugnies elementu. Sakoma, kad neretai šios būtybės gali būti pastebėtos apgaubtos...

Daugiau

Abura Akago

Parašė Aistė Marija Daubaraitė - 2018-05-13 - Japonija

Abura Akago (jap. 油赤子, Abura Akago) – tai Tekančios Saulės šalies antgamtinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) grupės hinotama (jap. 火の玉, Hinotama) arba ugnies kamuolio klasei. Šio jokajaus vardas yra sudarytas iš dviejų žodžių – aliejus (jap. 油, Abura) ir kūdikis (jap. 赤子, Akago). Žodžiai nėra atsitiktiniai, nes atspindi šios būtybės gebėjimą transformuotis į kūdikį bei taip pat apibūdina jo elgseną – tradicinių japoniškų žibintų viduje esančio aliejaus vogimą. Aliejus buvo laikomas vertingu produktu senovės Japonijoje ir buvo naudojamas ne tik kaip priemonė maisto ruošimui, bet ir buvo pritaikomas kituose procesuose (Foster, 2009). Pirmasis Abura Akago paminėjimas Šią būtybę pirmą kartą pristatė ir aprašė Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo Jidai) japonų folkloristas, poetas, dailininkas ir mokslininkas Torijama Sekienas (jap. 鳥山 石燕, Toriyama Sekien). Šis žmogus yra geriausiai žinomas dėl savo keturių dalių bestiarijos – „Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas” (jap. 画図百鬼夜行, Gazu Hyakki Yagyō). Šiame darbe autorius,...

Daugiau

Kasa obake

Parašė Gabrielė Bartašiūtė - 2018-05-13 - Japonija

Kasa Obake (jap. 傘お化け, Kasa – Obake) vardu Tekančios Saulės šalyje yra vadinamas skėčio pavidalo jokajus (jap. 妖怪, Yōkai), kuris yra priskiriamas cukumogami (jap. 付喪神, Tsukumogami) jokajų kategorijai, tai yra daiktams, kurie įgauna antropomorfinių savybių kai šiems sukanka šimtas ar daugiau metų. Japonijos tautosakoje yra teigiama, jog ilgai žmonėms tarnavusiems daiktams yra suteikiamos sielos. Šis jokajus taip pat yra žinomas Karakasa – Obake (jap. 唐傘お化け, Karakasa – Obake), Kasa – Bake (jap. 傘化け, Kasa – Bake), ir Karakasa – Kodzo (jap. 唐傘小僧, Karakasa – Kozō) vardu. Kasa Obake paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose Skėčio formos jokajai buvo aprašyti ir pavaizduoti ankstyvojo Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo Jidai) „Šimto demonų nakties parado“(jap. 百鬼夜行, Hyakki Yagyo) tekste. Jame Kano Došiun (jap. 狩野洞雲, Kanō Dōshun) atliko šios būtybės piešinį. 1784 m. „Iliustruotajame įvairių demonų rankraštyje“ (jap. 百器徒然袋, Hyakki Tsurezure Bukuro) Torijama Sekienas (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien), taip pat paminėjo į kasa obake panašią būtybę, kurią...

Daugiau

Ocuju

Parašė Viktorija Tališauskaitė - 2018-05-13 - Japonija

Ocuju (jap. お露 Otsuyu) – tai pagrindinė japoniškos istorijos apie vaiduoklius (怪談 kaidan), „Bijūnų žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō), veikėja. Istorija „Bijūnų žibintas“ kilo 1666 m., japonų rašytojui Asai Rioi (浅井 了意 Asai Ryōi) į japonų kalbą išvertus ir Edo laikotarpio žmonių gyvenimo būdui adaptavus ankstyvosios kinų Mingų dinastijos rašytojo Čiu Ju (kin. 瞿佑 Qu You) sudarytą budistinį liaudies pasakų rinkinį „Naujosios istorijos, papasakotos trumpinant dagtį“ (kin. 剪灯新话 Jiandeng Xinhua, 1378). „Bijūnų žibintas“ Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno našlys samurajus vardu Ogivara Šinodžio (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojo). Pirmosios Obon (お盆), japoniškos budistinės šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius naktį, Ogivara pamatė gatve einančią nuostabiai gražią moterį kartu su tarnaite, laikančią rankose žibintą, dekoruotą bijūno žiedų motyvu. Ogivara, susižavėjęs moters grožiu, nedvejodamas pasikvietė ją į savo namus ir jie kartu praleido naktį. Moteris buvo vardu Ocuju. Nusileidus mėnuliui, anksti ryte, Ocuju atsisveikino su...

Daugiau

Isonade

Parašė Dovilė Virvilaitė - 2018-05-13 - Japonija

Isonade (jap. 磯撫で isonade) liet. „pakrantės glostytojas“ arba „didžiaburnė jūros pabaisa“  (巨口鰐 おうくちわに  Ō-Kuchi-Wani) – mitinė Japonijos būtybė arba jokajus (妖怪 yōkai), priklausanti ara-mitama japoniškų mitinių būtybių grupei. Isonade yra milžiniška į ryklį panaši jūrų pabaisa, kurios pasirodymas sukelia didžiulį vėją. Būtybė gyvena negiliose Vakarinės Japonijos pakratėse, prie Matsuuros miesto, daugiausiai Nagasakio prefektūroje. Anot šaltinių, Isonade apverčia ir sudaužo laivus jūroje bei ant uodegos esančiais kabliais gaudo neatsargius žvejus ar paplūdymiu vaikščiojančius žmones ir nusitempia juos į jūros dugną. Išvaizda Nors jos kūno forma niekada nebuvo aprašyta jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, pakrantės gyventojai pasakoja, kad Isonade uodega ir pelekai yra padengti daugybe į adatas panašių kablių, kurie padeda pagriebti žmones ir nusitempti juos į vandenį (Meyer 2010 ). Kadangi, pasak legendų, į paviršių išnyra tik Isonade uodega, kuri leidžia pagriebti žmones beveik glostymo judesiu, pabaisa ir buvo pradėta vadinti „pakrantės glostytoju“. Pabaisai...

Daugiau

Kamaitači

Parašė Aistė Balčiūnaitė - 2018-05-13 - Japonija

Kamaitači (jap. 鎌鼬, Kamaitachi) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yōkai), kuris yra dažniausiai sutinkamas Tekančios Saulės šalies Košinecu (jap. 甲信越, Kōshin’etsu) subregiono (Japonijos teritorija, kurią sudaro Jamanaši (jap. 山梨県, Yamanashi-ken), Nagano (jap. 長野県, Nagano-ken) bei Nijigatos (jap. 新潟県, Niigata-ken) prefektūros) pasakojimuose. Teigiama, jog šis jokajus savo išvaizda primena žebenkštį, kuri skriedama ant dulkių viesulo, gali sužaloti žmones, su savo į pjautuvus panašiais nagais. Sakoma, kad kamaitači juda taip greitai, kad žmonės tiesiog negeba pastebėti jiems gresiančio pavojaus. Kai kuriose vietinėse legendose taip pat pasakojama, kad dulkių viesule yra matoma ne viena, bet trys žebenkštys, kurių kiekviena atlieka savo atskirą funkciją: pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji – nupjauna jam kojas, o trečioji – susiuva ir sutvarko žaizdą. Kilmė Kamaitači pavadinimo kilmė yra nevienareikšmė. Pirmoji versija teigia, jog tai yra žodžio kamae tači (jap. 構え太刀, Kamae tachi) (žodis apibūdina pozą, kurią užima žmogus, prieš pradėdamas kovą su kardu) iškraipymas. Antroji versija...

Daugiau

Namahagė

Parašė Gintarė Ašmantavičiūtė - 2018-05-13 - Japonija

Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...

Daugiau

Kamikiri

Parašė Kotryna Bacevičiūtė - 2018-05-12 - Japonija

Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e  žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o  rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....

Daugiau

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...

Daugiau