Šiuolaikinės japonės moters grožio standartai
Grožis Oksfordo žodyne yra apibrėžiamas kaip kombinacija tokių klasių kaip figūra, spalva, forma, kuri patenkina estetikos pojūtį, ypač išvaizdos. Japonijoje grožis yra svarbi kultūros dalis. Moterims grožio standartai yra ypač aukšti ir neretai labai sunkiai arba išvis nepasiekiami (Zeilinger 2015). Kiekvienoje šalyje grožis yra vertinamas skirtingai: moteris kuri vienoje kultūroje yra laikoma gražia, kitoje gali būti vertinama kaip „niekuo ypatinga“ (Cho 2012, p. 1). Grožio yra siekiama dėl įvairiausių priežasčių, tokių kaip noro įtikti visuomenėje, kultūros, tradicijų ar tam, kad patiktum pats sau (Croat 2010). Japonijoje moters grožis puoselėjamas jau nuo seniausių laikų, tačiau tai labai svarbu ir šiais laikais. Tiek anksčiau, tiek dabar keliami aukšti standartai. Dar Heian laikotarpiu Japonijoje grožio standartu buvo laikoma turėti kiek įmanoma ilgesnius plaukus, kuriuos moterys nešiodavo kitaip nei Kinijoj (kur jie būdavo surišti į kuodukus), palaidus už nugaros. Kadangi kaip ir dabar...
Daugiau
Hašimos sala (Japonija)
Hašima (jap. 端島 Hashima), dar vadinama „Karo laivas“ (jap. 軍艦島 Gunkanjima,) buvo kažkada tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, dabar yra tik miestas-vaiduoklis. XX a. septintajame dešimtmetyje naftai pakeitus anglis Japonijoje, visas šalies anglies kasyklas, įskaitant ir Hašimą, imta uždaryti. „Mitsubishi” korporacija oficialiai paskelbė, kad kasykla uždaroma 1974 m. Nuo to laiko čia niekas negyvena, todėl sala ir vadinama sala vaiduokliu. Vieta Sala įsikūrusi Japonijoje netoli Nagasakio krantų. Nuo Nagasakio nutolusi apie 15 kilometrų. Jos plotas 6 ha, ilgis 480 m. Istorija Anglis pirmą kartą buvo aptikti saloje maždaug 1810 metais, o saloje pradėjo gyventi žmonės nuo 1887 iki 1974 metų. „Mitsubishi” korporacija (三菱商事株式会社 Mitsubishi Shōji Kabushiki-gaisha) 1890 metais nusipirko salą ir pradėjo kasti anglį. Nuo 1890 iki 1974 metų iš salos buvo iškasta apie 1,5700,000 tonų anglies. 1916 metais bendrovė pastatė pirmajį Japonijos didįjį gelžbetoninį pastatą (7 aukštų kalnakasių buto kompleksą), kad atitiktų sparčiai augantį darbuotojų lygį. Betonas buvo specialiai naudojamas...
Daugiau
Jena
Jena (円 en, liet. „apskritimas“) yra oficiali Japonijos valiuta. Jenos terminas kilęs iš Kinijos juanio („apvalus daiktas“). Tai yra trečia labiausiai prekiaujama valiuta užsienio valiutų rinkoje po JAV dolerio ir euro. Ji taip pat plačiai naudojama ir kaip rezervinė valiuta po JAV dolerio, euro ir svaro sterlingų. Jena lotyniškoje abėcėlėje žymima ¥ ženklu, valiutos kodas: JPY. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos ir 4 tipų banknotai. Istorija Pasibaigus šiogunų laikotarpiui, 1868 m., imperatorius Macuhito, atsakingas už Japonijos pinigų sistemą, atkūrė vietas. Jis užsakė monetų kalimo mašiną iš Birmingamo miesto, esančio Anglijoje, ir įrengė ją Osakos monetų kalykloje. Buvusios feodalų pinigų kalyklos tapo privačiais bankais, kurie pradžioje turėjo teisę spausdinti pinigus. Kurį laiką tiek centrinė vyriausybė, tiek vadinamieji „nacionaliniai“ bankai leido pinigus. Tačiau 1882 m. buvo įkurtas Japonijos bankas (日本銀行 Nippon Ginkō). Naujų monetų išleidimas reiškė Japonijos ovalių monetų pabaigą. Atnaujinus valiutą, pagal 1871 m. Naujosios valiutos aktą (Shinka Jorei), kuris įteisino jeną kaip ankstesnius pinigus pakeičiančią ir dešimtaine sistema...
Daugiau
Japoniška arbatos ceremonija
Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“), struktūruotas žalios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija įtraukia maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331). Istorija VIII a. iš Kinijos atvežti arbatos lapeliai į Japoniją. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, kvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu 724-749 m., tiekė arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu), imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809-823 m. taip pat tiekė arbatą. Arbatos gėrimu mėgaudavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus arbatos gėrimas tapo nepraktikuojamu dėl nežinomų priežasčių (Reider 2017, p. 33). Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai), kuris ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185-1333) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, atvežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91)....
Daugiau
731 padalinys
731 padalinys (jap. 731部隊 nana-san-ichi butai) – Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu medicinos generolo Širo Išii (石井 四郎 Ishii Shirō) įkurtas padalinys, skirtas biologiniams ir cheminiams ginklams kurti bei bandyti. Padalinį sudarė 150 pastatų kompleksas 6 kvadratinių kilometrų plote Pingfango rajone, netoli Harbino miesto Šiaurinėje Kinijos dalyje. Istorijoje 731 padalinys labiausiai žinomas dėl savo žiauriaus elgesio su karo belaisviais bei vietiniais gyventojais, jų kankinimu ir eksperimentavimu, prilygstančiu nacių vykdytiems žiaurumams Antrojo pasaulinio karo metu. Trumpa biografija Širo Išii gimė 1982 m. Šibajamos mieste, tuometinėje Japonijos imperijoje. Dar būdamas vaikas, Išii pasižymėjo žingeidumu ir aukštu intelektu. Mokykloje buvo ypač gabus gamtos mokslams ir fizikai, o 1916 m. Išii įstojo į Kioto imperatoriškąjį universitetą studijuoti mediciną. Neilgai trukus, universiteto dėstytojai pastebėjo Išii gabumus ir pradėjo skirti jam užduotis, kurie buvo sudėtingi jo amžiaus studentams. Kadangi Išii žavėjosi mikrobiologija, laboratoriniams ir tiriamiesiems darbams atlikti jis...
Daugiau
Kano meno mokykla
Kano meno mokykla – profesionalių menininkų mokykla, gyvavusi nuo vėlyvojo Muromači (1333–1568 m.) laikotarpio per visą Edo (1600–1868 m.) laikotarpį. Kano buvo ilgiausiai trukusi ir didžiausią įtaką dariusi, kitaip vadinama kiniškos tapybos mokykla Japonijoje. Pagrindinė mokykla didžiavosi nuostabių kraštovaizdžių, figūrų, paukščių ir gėlių kompozicijų įamžinimais. Kano meno meistrai kūrė įvairiausius darbus, nuo įvairių vėduoklių, rankraščių (絵巻物 emakimono) ir kabinamų suvyniojamų paveikslų (掛け物 kakemono) iki maldyklose kabinamų lentelių (絵馬 ema). Kano meno mokykla taip pat gerai žinoma dėl savo tušo tapybos. Istorija Kano mokyklos įkūrėjas ir pirmasis svarbus menininkas – Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu) (1434-1530 m.) imigravo į Kiotą maždaug 1460 m. iš savo gimtojo kaimelio – Kano, buvusio tuometiniame Idzu–Suguros regione (dabartinėje Šidzuokos prefektūroje). Kano Masanobu, kaip ir daugeliui to laiko menininkų didelę įtaką darė dailininkas, dzenbudizmo vienuolis Tenšio Šiūbunas (天章 周文 Tenshō Shūbun). Kai kurie šaltiniai teigia, kad didžiąją savo menininko išsilavinimo...
Daugiau
Daruma
Daruma – (jap. 達磨 daruma), dar kitaip vadinama Dharmos lėlė, yra apvali, tuščiavidurė japonų lėlė, sukurta pagal budizmo dzen sektos įkūrėją Bodhidharmą (jap. 菩提達磨 Bodaidaruma). Šios lėlės dažniausiai yra raudonos spalvos, vaizduojančios barzdotą vyriškį – Dharmą. Lėlės dizainas ir spalva gali keistis priklausomai nuo regiono ir menininko. Nors kai kurių daruma yra laikoma žaislu, šios lėlės dizainas yra turtingas simbolizmu ir labiau vertinamas kaip sėkmę nešantis talismanas. Ši lėlė simbolizuoja atkaklumą ir sėkmę, todėl daruma yra populiari dovana siekiant padrąsinti. Atsiradimo legenda Apie darumos figūrėlės atsiradimą vyrauja daug legendų, tačiau visų legendų reikšmė išlieka tokia pati. Lėlė simbolizuoja Darumą Daišį (jap. 達磨大師 Daruma Daishi) (maždaug V a.), dzen sektos įkūrėją. Legenda byloja, kad daruma buvo trečiasis princas Pietų Indijos karalystėje. Būdamas aštraus proto jis sekė Didžiojo meistro Prajnataros mokymus, kur jis intensyviai mokėsi budizmo ir toliau sekė savo mokytojo...
Daugiau
Tokugava Iejasu
Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) – vienas iš pagrindinių karo politinių lyderių Japonijoje Sengoku (戦国 Sengoku) arba kariaujančių valstybių laikotarpyje. Jis buvo žymiausias Tokugavų klano lyderis, pirmasis Japonijoje Tokugavų dinastijos šiogunas bei Edo šiogunato, kitaip dar žinomo kaip Tokugavų šiogunato, įkūrėjas. Efektyviai valdė Japoniją nuo Sekigaharos mūšio iki Meidži (明治 Meiji ) atkūrimo. Tokugava Iejasu kilo iš nedidelės samurajų (侍 samurai) giminės Macudaira, kuriai priklausė dalis teritorijos Mikavos provincijoje (šiuolaikinė Aičio prefektūra). Vaikystėje jis daug kartų buvęs politiniu įkaitu kaimyninėse žemėse, kurių kunigaikščiai arba kitaip Daimio (大名 Daimyo) naudojosi Macudairos giminės silpnumu savo politinėse intrigose. Po Okehadzama mūšio, pasikeitus politinei situacijai, Iejasu sukilo prieš Imagavos giminę ir sudarė sąjungą su Oda Nobunaga. 1560-1580 metų laikotarpyje Tokugavai pavyko praplėsti savo žemes į rytus iki Surugos žemių (駿河国 Suruga no kuni) (šiuolaikinės Šidzuokos prefektūros rytinė dalis) ir sukurti pakankamai galingą kariuomenę bei pagerinti žemių ekonominį lygį. Pagrindinis jo tikslas buvo...
Daugiau
Meilės viešbučiai
Meilės viešbučiai (ラブホテル rabu hoteru) – specializuoti viešbučiai Japonijoje, iš esmės skirti poroms, kurios nori romantiškai ir niekieno netrukdomos praleisti laiką dviese. Šie viešbučiai atsirado dėl didelės paklausos, kadangi šalyje yra 126 mln. žmonių, o kultūriškai jaunuoliai išsikrausto iš savo tėvų namų tik po vestuvių. Taip pat labai mažai privačios erdvės, kadangi visuomet esi apsuptas draugų, tėvų bei nepažįstamų žmonių. Kambarių ypatybės Kambariai neretai primena brangų vakarietišką viešbučio numerį, aprūpintą visais įmanomais patogumais. Šiose patalpose yra dvigulės lovos, dušas bei vonia dviems, kuriuose yra užtektinai dušo želės, šampūno, kondicionieriaus, kvapnių masažinių aliejų. Retkarčiais kambariuose galima rasti automatų, kuriuose galima įsigyti suaugusiems skirtų žaislų ar išsinuomoti kostiumą. Standartiškai kambariuose būna po du prezervatyvus bei kontraceptinių tablečių, televizorius, kuris yra aprūpintas suaugusių kanalais bei karaoke. Atsiradimo istorija Meilės viešbučiai turi ilgą istoriją nuo pat Edo periodo (1603-1868 m.), tačiau tik Šovos...
Daugiau
Aokigahara
Aokigahara (青木ヶ原 Aokigahara) dar žinomas, kaip Jūros miškas (樹海 Jukai). Aokigahara yra liūdniausia žymi vieta Japonijoje. Ši vieta dar yra vadinama Savižudžių mišku. Iš pradžių, miškas buvo siejamas su japonų mitologija ir tradiciškai laikomas demonų ir vaiduoklių namais. Legendos apie šią vietą japonams žinomos dar iš viduramžių, bet ir XIX a. šitame miške nepasiturinčių asmenų šeimos atveždavo vyresniojo amžiaus žmogų arba neįgalųjį, papildomą nereikalingą vaiką, kuris negalėjo būti išlaikomas dėl finansinių sunkumų, ir palikdavo juos miške likimo valiai. Japonai, kaip yra teigiama, iki šiol tiki antgamtinėmis jėgomis ir reiškiniais, kurie vyksta miške, ir tiki demonų ir vaiduoklių egzistavimu, kurie gyvena tarp Aokigaharos miško medžių. Vieta Miškas yra Fudžio Hakonės Idzu nacionalinio parko (富士箱根伊豆国立公園 Fuji-Hakone-Izu Kokuritsu Kōen) šiaurės vakarų papėdėje. Auga tarp Sajaus ((西湖 Saiko) ir Šiodžio (精進湖 Shōjiko) ežerų, kurie yra vieni iš penkių Fudžio kalno ežerų. Šis miškas susiformavo...
Daugiau
