Karalius Jongdžo
Karalius Jongdžo (영조 Yeongjo) gimė 1694 m. spalio 31, mirė 1776 m. balandžio 22. Jis yra 21 Džosono (조선 Joeson) dinastijos valdovas, karaliavęs nuo 1724 m. iki 1776 m.. Per daugiau nei 50 valdžios metų, į istoriją įrašytas kaip politinį stabilumą bei Džosono kultūros apogėjų pasiekęs karalius. Kitaip korėjiečiams žinomas, kaip valdovas žiauriai nukankinęs savo sūnų. Atėjimas į valdžią Karalius Jongdžo buvo 19 Karaliaus Sukdžongo (숙종 Sukjong, 1674-1720) sūnus. Jo motina, Sukbin Čue (숙빈 최 Suk-Bin Choe), buvo kilusi iš žemiausios tuometinės Džosono dinastijos kastos – vergų. Kai Karalius Sukdžongas mirė valdžią perėmė vyriausiasis sūnus Gjongdžongas (경종 Gyeongjong). Deja, naujasis valdovas buvo silpnos sveikatos, o tai buvo naudinga aplinkiniams, norintiems užimti jo vietą (Hulbert 1905, p.161). Be to, tuo metu vyko nesutarimai tarp priešingų partijų Noron (노론 Noron), senosios doktrinos puoselėtojų, ir Soron (소론 Soron), naujosios doktrinos skelbėjų. Noron partijos...
Daugiau
Džebolai
Džebolai (재벌 Jaebol, liet. „Pinigų klanas“) yra dideli tarptautiniai, visame pasaulyje žinomi verslo konglomeratai, įprastai valdomi šeimos Pietų Korėjoje (Oksfordo žodynas). Vienoje iš keturių „Azijos tigrais“ vadinamų valstybių. Pirmieji džebolai susikūrė dvidešimto amžiaus penktajame dešimtmetyje, o terminas pirmą kartą pavartotas 9-ame deš. Korėjoje. Džebolas buvo didžiausias elementas Pietų Korėjos ekonomikoje, o taip pat ir šiomis dienomis ir ateityje išliks svarbus ekonominės galios šaltinis. Kad kompanija būtų pripažinta džebolu, jos turtas turėtų viršyti 5 trilijonus Korėjos vonų (3,8 milijardai eurų), taip pat, džebolai nėra laikomos finansinės ir bankų sektoriaus institucijos. 2011 m., 10 didžiausių kompanijų sukūrė beveik 80% viso Pietų Korėjos bendrojo vidaus produkto. Korporacijos yra nacionalinio turto šaltinis ir pagrindinis darbo vietų kūrėjas (Kwon, 2012). Istorija XX a. pr. Korėja buvo žemės ūkio tauta, kuri importuodavo visą reikiamą technologiją žemės ūkiui iš užsienio. 1910 m., japonai, užėmę Korėjos pusiasalį, jame statė savo...
Daugiau
Igongo kilmės mitas
Igongo kilmės mitas (kor. 이공 본풀이, Igong Bonpuri) – Džedžiu salos (kor. 제주도, Jejudo) šamanų mitas, Korėjoje geriau žinomas kaip Halagungi mitas (kor. 할락궁이 신화, Hallakgungi shinhwa), pasakojantis apie dievą, besirūpinantį Vakarų gėlių sodu, kuriame auga stebuklingos gėlės, nulemiančios žmonių gimimą, mirtį ir atgimimą (Choi 2008). Šis mitas yra glaudžiai susijęs su budizmo mitu „Raštas apie Vakarų rojaus princą“. Siužetas Mitas pasakoja apie Kim Džonguką (kor. 김정국, Gim Jeongguk) ir Im Džonguką (kor. 임정국, Im Jeongguk). Pirmasis buvo vargšas, o antras – labai turtingas. Abu draugai neturėjo vaikų, todėl nuolat meldėsi šventykloje ir aukojo dievams. Galiausiai Kim Džongukui gimė sūnus, vardu Sara Dorjongas (kor. 사라도령, Sara Doryeong), o Im Džongukui – duktė, vardu Vongang Ami (kor. 원강암, Wongang Ami). Vaikams suaugus jie susituokė. Netrukus Vongang Ami tapo nėščia, o tuo pačiu metu Sara Dorjongas gavo žinią iš aukščiausiosios dievybės...
Daugiau
Pretai
Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad, kai žmonės miršta, jie tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos rezultatas. Žmogaus, kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių, ieškodama pasitenkinimo, sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo paties neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose....
Daugiau
Avalokitešvara
Avalokitešvara (skr. अवलोकितेश्वर, liet. „Stebintis viešpats“) – budistinė dievybė, atjautos idealą įkūnijanti Bodhisatva (budizmo koncepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą), dar kitaip vadinama dangiškuoju Buda. Avalokitešvaros kultas kilo Indijoje, kuomet kinų piligrimai aprašė jo garbinimą Indijoje V-VII a. Vėliau paplito Kinijoje, Tibete bei tarp teravados budistų Šri Lankoje, Mianmare, Kambodžoje. Kinijoje ji vadinama Guanyin (kin. 觀音 guānyīn), Japonijoje – Kannon (jap. 観音), Korėjoje – Gwaneum (kor. 관음), Tibete – Čenrezig (tib. སྤྱན་རས་གཟིགས), o vietnamietiškai – kaip Quan Am. Vaizdavimas Avalokitešvara apsireiškia įvairiomis formomis ir pavidalais. Dažniausiai pasitaikantis vaizdavimo būdas – baltos spalvos dievybė su 4 arba su 1000 rankų, kurių kiekvienos delną puošia akis. Didelis akių skaičius simbolizuoja gebėjimą vienu metu pamatyti žmonių kančias, o didelė rankų gausa – galią padėti tiems, kurie kreipiasi pagalbos. Ji gali būti vaizduojama tiek vyriškos, tiek moteriškos...
Daugiau
Čusoko šventė
Čusokas (추석 Chuseok) arba kitaip – Hangavi (한가위 Hangawi) – yra rudens derliaus nuėmimo šventė ir vienos svarbiausių nacionalinių atostogų Pietų Korėjoje. Tai trijų dienų ilgio atostogos, kurių metu yra grįžtama į gimtines pagerbti protėvius ir pabūti su šeima. Čusokas švenčiamas 15-tą aštunto Mėnulio kalendoriaus mėnesio dieną. Istorija Čusokas yra viena seniausių švenčių istorijoje. Manoma, kad ji atsirado maždaug prieš 2000 m. (Neff, 2011). Remiantis Trijų Karalysčių istorija (삼국 사기, 三國史記 Samguk-sagi), ši šventė buvo pradėta švęsti egzistuojant antikinei Šilos (신라 Silla) karalystei, valdant trečiajam karaliui Juri (유리 Yuri). Atsiradimo priežastis yra susijusi su šamanizmu. Senovės korėjiečiai mėgo pilnus mėnulius todėl tokiomis naktimis jie keldavo festivalius, kurių metu būdavo rengiami šamanistiniai ritualai, susiję su derliaus nuėmimo mėnuliu, kuris buvo didžiausias ir ryškiausias mėnulis metuose. Todėl, daugelis mokslininkų mano, kad šie ritualai yra Čusoko, kurio metu būna pilnas ryškus mėnulis, pradžia...
Daugiau
Gjongdžiu
Gjongdžiu (경주 gyeongju-si) – miestas Pietų Korėjoje, Šiaurės Gjongsango (경상 gyeongsangbuk-do) provincijoje Pietų Korėjoje. Tai buvusi Šilos (신라 silla) karalystės (57 m. pr. Kr.–935 m. p. Kr.) sostinė, senovėje vadinta Soraboliu (서라벌 seorabeol), žodžiu, kuris korėjiečių kalba reiškia „sostinė“ (Britannica, 2015). Miesto raida ir istorija Ankstyvoji miesto istorija ir yra glaudžiai susijusi su Šilos karalystės istorija. Ankstyvuosiuose korėjietiškuose rašytiniuose šaltiniuose, kurie greičiausiai rėmėsi Šilos karalystės dinastijos kronikomis, Gjongdžiu, tuo metu vadintas Saroguku (사로국 saro-guk), buvo įkurtas 57 m. pr. Kr., kai susijungė šeši maži kaimeliai tuometinėje Gjongdžiu teritorijoje. Vėliau, po Trijų Karalysčių laikotarpio (57 m. pr. Kr.-668 m. po Kr.), maždaug VII a. vid., Gjongdžiu tapo Korėjos politinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Mieste stovėjo Šilos teismas, taip pat čia gyveno dauguma karalystės elito. Gjongdžiu klestėjimas tapo legenda, ir pasakojimai apie miestą nukeliavo iki tokių tolimų kraštų kaip Egiptas. Tačiau vėlesniais amžiais Gjongdžiu...
Daugiau
Guangdžu sukilimas
Guangdžiu sukilimas (광주 민중 항쟁 Gwangju minjung hangjeng), arba Guangdžiu demokratinis judėjimas (광주 민주화 운동 Gwangju minjunghwa undong) – 1980 m. gegužės 18-27 dienomis Pietų Korėjos Guangdžiu mieste vykęs gyventojų sukilimas, nukreiptas prieš tuometinio Pietų Korėjos prezidento Džion Duhuano (전두환 Jeon Duhwan) įvykdytą karinį perversmą ir valdžios užėmimą. Oficialiais duomenimis, susirėmimų tarp civilių ir armijos metu žuvo apie du šimtus žmonių, dar maždaug tūkstantis buvo sužeista (BBC, 2000). Džion Duhuano valdymo metu incidentas visuomenei buvo pristatytas kaip komunistų ir jų šalininkų maištas, tačiau šalyje atkūrus demokratiją, Kvangdžu įvykiai buvo pripažinti kova prieš karinę autokratiją ir neteisėtą žodžio laisvės suvaržymą (Szczepanski, 2008). Priežastys 1979 m. spalio 26 d. buvo nužudytas Pietų Korėjos diktatorius Pak Džionghui (박정희 Pak Jeonghui), ir valdžią perėmė tuometinis Centrinės žvalgybos vadas Če Gjuha (최규하 Choe Gyu-ha). Kitą dieną po jo atėjimo į valdžią keliuose šalies regionuose buvo įvesta...
Daugiau
Kovo 1-osios judėjimas
Kovo 1-osios judėjimas (dar vadinamas Samil judėjimu už nepriklausomybę) – tai 1919 m. kovo 1 d. Korėjos sostinėje Seule prasidėjęs, po visą šalį išplitęs ir du mėnesius trukęs judėjimas už Korėjos nepriklausomybę nuo Japonijos (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 241). Nors šis judėjimas nepasiekė pagrindinio tikslo – Korėjos nepriklausomybės, bet sugebėjo suvienyti korėjiečius ir privertė kolonistų vyriausybę sušvelninti savo politiką pusiasalyje. Istorija 1910 m. Korėją aneksavo Japonija. Okupantai savo nuožiūra pertvarkė daugumą finansų, mokslo ir valstybinių institucijų Korėjoje, įvedė autoritarinį režimą. Dėl to buvo organizuojamos masinės mobilizavimo kampanijos ir priverstinė žmonių asimiliacija (Seth 2011, p. 265). Uždraudus spaudą buvo atimta raiškos laisvė (tiek individuali, tiek ir kolektyvinė), panaikinta teisė į žemės nuosavybę. Dėl šios priežasties Korėja patyrė ekonominę ir socialinę krizę (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 259). Taip pat okupantų valdžia pirmąjį valdymo Korėjoje dešimtmetį stiprino...
Daugiau
Admirolas I Sunšinas
Ankstyvasis gyvenimas I Sunšinas (이순신 Yi Sunsin) gimė 1545 m. balandžio 28 d. dabartiniame Seulo mieste, mirė 1598 m. gruodžio 16 d. Jis buvo trečias vaikas šeimoje. Nors buvo kilmingos šeimos atstovai, I Sunšino tėvai gyveno skurde. Karaliaus Džungdžongo ( 중종 Jungjong) valdymo laikotarpiu senelis buvo patekęs į politinį valymą, todėl Sunšino tėvas niekada nesiekė valstybės tarnautojo darbo. Šeimos ekonominei situacijai dar labiau pablogėjus, jiems teko keltis į Ansano miestą (안산시 Ansansi) ir apsigyventi pas motinos tėvus. Sulaukęs 21 metų, Sunšinas vedė moterį iš kaimyninio miesto ir susilaukė trijų sūnų bei dukters. Kaip ir bet kuris kitas aristokratiškos šeimos atstovas, Sunšinas nuo mažų dienų studijavo klasikinius Konfucijaus kūrinius. Sulaukęs 22 metų, ėmė mokytis karo meno, jis tuometinėje visuomenėje nebuvo taip gerai vertinamas kaip literatūrinis išsilavinimas. Visgi Sunšinas, vadovaudamasis savo įsitikinimais, neišsižadėjo pasirinkto kelio. Vėliau atrastas dienoraštis ne tik paliudijo literatūrinį Sunšino...
Daugiau
