Japonijos kovos menai
Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai) pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002)
Budo sąvokos atsiradimas
Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos menus: špagavimosi ar kardavimosi meną, ieties metimo meną, šaudymo iš lanko meną, jojimo arkliu meną, džiudžiucu (柔術 jūjutsu) kovos, bei šaunamųjų ginklų kovos meną. Šie šeši menai kartu su karinėmis straegijomis buvo vadinami „7 kovos menai“. Jų buvo mokoma pagal bušido (武士道 bushido). Po Meidži revoliucijos 1868 m. Japonijos kovos menų turinys itin pasikeitė, kovos menai nebebuvo skirti naudoti karinėse kovose, jie taip pat nebebuvo išskirtinis pasiekimas kariams, atsižvelgiant į šias aplinkybes atitinkamai budžiucu terminas buvo pakeistas į terminą budo, pažymint, jog kovos menai turi būti mokomi pagal dvasinius, o ne kovos prinicipus. Atsiradus Kodokan (講道館, Kōdōkan) dziudo (柔道 jūdō) mokyklai, dziudo pakeitė džiudžiucu. Atitinkamai kendžiucu (剣術 kenjutsu) (kardo valdymo menas) ir geken (げっけん gekken) (kovojimas kardu) terminams buvo suteiktas bedrininis pavadinimas – kendo (剣道 kendō), reiškiantis „kardo kelias“. (Lowry, 2010)
Budo – terminas apibendrinantis moderniuosius japonų kovos menus. Be kita ko, budo yra filosofinis menas vystantis dvasinį kovos menų charakterį kartu su fiziniu. Modernusis budo įgudžių ugdymą grindžia fizine praktika, iškeliant standartus, kurie naudojami įvertinti besivaržančius rungtynėse, būtent dėl to, tai galima įvardinti, kaip sportą. Tačiau, budo pagrindas yra paremtas filosofija, ir dvasiniais principais, tad japonai budo įžvelgia ne tik sportą, tačiau ir gilsenę prasmę.
Japonijos kovos menų charakteristika
Japonijos kovos menai pasižymi trejomis ypatybėmis: pasipriešinti nužudant, pasipriešinti sužalojant ar pasipriešinti nenaudojant žudymo ir sužalojimo. Pagrindinis kardo valdymo technikos principas yra „padalinti varžovą į dvi dalis vienu užsimojimu“, naudojant džiudžiucu stengiamasi sulaikyti priešininką ir susidoroti priverčiant jį kristi žemėn, kol pastarasis negali atsistoti. Kitaip tariant, kardo valdymo menas ir džiudžiucu yra du išskirtiniai kovojimo būdai, kurie įtraukia ir ginklų, tokių kaip ietys, durklų, įvairių lazdų naudojimą, bei beginkles technikas kaip agresyvų smūgiavimą rankomis bei kojomis.
Esti atvejų kuomet žudymas buvo neišvengiamas. Tačiau kovos menų meistrai, kurie įžvelgdavo gilesnę vadza (技 waza) įgūdžių prasmę, atsisakė žudymo kovos menuose vardan dvasinio supratimo ir dvasinės diciplinos. Pavyzdžiui Šinkage (新陰流 shinkage-ryū) mokyklos, kuri įkurta dar XVI amžiuje, pagrindinis principas vadinasi „kova be kardo“, taip pat džiudžiucu Jošin (新道楊心流 Yōshin-ryū) mokyklos principas yra „nežudyti“, aikido Daito (大東流 Daitō-ryū) mokykla mokinius moko pagal taisykles: neleisk smogti ir nesmok, neleisk spirti ir nespirk pats, neleisk žudyti ir nežudyk“. Garsieji ankstyvojo Edo periodo meistrai Ito Itosajus ir Mijamotas Musašis gyveno gailėdamiesi, kuomet jaunystėje jie sunkiai sužeidė ir nužudė savo oponentus. Tačiau yra meistrų, kurie garsūs, ne vien savo gebėjimais, tačiau ir tuo, jog gebėdavo ir nežudyti, netgi karo metu. Vieni iš jų – Kacu Kaišu ir Jamaoka Tešu, kurie buvo itin aktyvus vėlyvojo Edo pilietinio karo metu, tačiau niekuomet nežudė.
Atrodytų, jog vengti žudymo kovos menuose yra nepastovu, tačiau tai ir yra esminis skirtumas tarp kovos menų ir tiesioginio smurto. Tam kad kovos menai neprilygtų įprastam smurtui, jie turėjo turėti stipresnius įgūdžius. Pagrindinis kovos menų principas yra nugalėti smurtą pasitelkiant kovos menų orumą (Buckley, 2002).
Dvasinis kovos menų treniravimas
Japonų kovos menai paremti ne tik meistrų mokymais ar technikomis, kovos menai yra glaudžiai susiję su filosofijomis tokiomis kaip: konfucianzimas, budizmas ar daoizmas. Gabūs ir talentingi meistrai geba ne tik gerai išmanyti vaza įgūdžius, tačiau taip pat gerai išmano ir miči – dvasinį kelią. Kokoro yra širdis, kuri siekia dvasinio kelio, o bušin tai kovos širdis, kuri nepasiduoda smurtui ir provokacijoms. Kovos menai ir dvasiniai mokymai buvo neatsiejamas reiškinys. Studijuodamas kovos veiksmus, žmogus gebėdavo kontroliuoti savo mintis. Galiausiai, tokios pamokos pasiekė lygmenį, kuriame kovos menų meistras, ar mokinys privalėjo susikoncentruoti ir sutelkti dėmesį į visas kasdienines situacijas, nes kovotojas turėjo būti pasiruošęs mirti kovos lauke. Kovos lauke kokoro buvo svarbiau, nei įgūdžiai. Širdis kuri nejuto baimės susidūrus akis į akį su mirtimi, nustelbė įgūdžius.
Koizumis Nobutsumas, Šinkage mokyklos įkūrėjas, kokoro pavadino „širdimi, kuri neišnyksta liepsnose ir neguli po akmeniu“. Mijamotas Musašis tai pavadino „akmenine širdimi“. Edo laikotarpio susitarimai dėl kardo valdymo meno susiduria su panašiomis koncepcijomis. Fudo Čišin Mjoruku kalba apie „nepajudinamą širdį“, bei „širdį, kuri neklysta“. Tengu Geižiucu teigia, jog „kovojimas kardu yra įgūdis naudojamas tik mirties akivaizdoje“. Neko No Mjožiucu manė, jog kovojimui kardu nerūpi pergalė, bet gyvenimo ir mirties pabrėžimas pavojaus akivaizdoje“. Visi šie išsireiškimai reiškė širdies nepastovumą kovos įkarštyje.
Tokiose budistinėse interpretacijose, kaip kokoro, galima įžvelgti ir konfucianistinių įdėjų. Džiudžiucu, Javaros menas, anot Oguri mokyklos mokymų „vienintelis priešistorinis galios elementas buvo paskirstytas į teigiamą ir neigiamą, to pasekoje atsirado penki naturalieji elementai. Kai tos dvi galios susiformuoja, jos gimdo miriadinius dalykus visatoje. Visko šaltinis yra vienas.“ Beto, „žmogus taip pat funkcijonuoja, kuomet pateikiamas vienas elementas ir likusieji penki veikia dvejopai. Judant ar ne, vienas elementas visada su tavimi.“ Dar, „sakydami javara mes turime omenyje koncentraciją šio vieno harmonijos ir kontrolės elemento ant stiprių ir kietų, kartu su silpnais ir minkštais“. Javara atspindi kiniškas simbolis „wa“, kuris reiškia harmoniją ir taiką. Šie mokymai įtakojo dažna žodžio „ki“ (dvasinė esencija) ir žodžio „javara“ (harmonija, taika, minkštumas) vartojimą tolimesniame džiudžiucu.
Japonų kovos menai prasidėjo nuo vaza įgūdžių, kurie reiškia žudyti ir kovoti, bei kokoro širdies, kuri yra auksčiau už pergalę ir pralaimėjimą, paieškų. Tačiau laikui bėgant, kovos menai susitapatinio su budistiniu požiūriu į gyvenimą ir mirtį, bei konfucianistiniu požiūriu į naturalią harmoniją. (Rowel, 2014)
Kovos menų metodai
Ankstyvaisiais laikais, kovos technikas kariai įvaldydavo karo metu. Tuomet jie sukūrė sistemą, jog galėtų perduoti žinias – kata. Kata yra vienas svarbiausių aspektų norint gilint savo žinias ir įgūdžius.
Kariaujančių Valstybių periodo metu kovos laukas buvo kaip alternatyva išmoktiems įgūdžiams pritaikyti. Tačiau Edo periodo metu klestėjo taika, todėl įgūdžių kovos lauke, kariams demonstruoti nepavyko. Todėl tokie metodai, kaip cudžigiri (netikėtas praeivio nukirsdinimas) ar cudžinage (netikėti praeivio permetimai, smaugimai, laužimai) buvo naudojami kaip praktika gatvėje. Esti atvejų, kuomet aukštesnę socialinę padėtį užimantys japonai galėdavo gauti leidimą šiems metodams. Tačiau laikui bėgant, tokie metodai buvo traktuojamai kaip netinkantys ir buvo uždrausti.
Netekę galimybės treniruotis karo lauke, praktikantai koncentruotavosi į formą (treniravimasis siekiant judesius atlikti kuo kruopsčiau). Tačiau laikui bėgant, buvo per daug susikoncentruota į detales ir tai privedė prie treniruočių efektyvimo praradimo. Siekiant atgaivinti šias tradicijas, buvo pradėti taikyti nauji treniruočių metodai.
Vadza termino suvokimas buvo sudėtingas, tai paskatinino termino ir metodo randori atsiradimą. Taip pat Meidži periodo metu Kodokan mokykla ėmė praktikuoti nagevadza, bei katamevadza.
Tačiau netgi išradus šiuos metodus, įgūdžių pritaikymas realioje kovoje vis tiek buvo laikomas pranašesniu. Be kita ko, kovos menų sulyginimas su žaidimu, kėlė realią grėsmę sveikatai. Tad to pasekoje, nuolatos buvo manoma, jog žmogus norintis praktikuoti kovos menus, privalo suvokti galimą riziką.
Kovos menų raidą įtakojo sekretiniai ir sektariniai aspektai, bet negalima pamiršti išskirtinumų, vidinės svarbos, tikėjimo – vertybių, kurias retai sutinkame šiandien. Po antrojo pasaulinio karo, požiūris į kovos menu pasikeitė iš metodo ginti valstybę į metodą gerinti sportinius pasiekimus, mažinti stresą, gerinti sveikatą, bei propoguoti harmoniją. (Kondasha, 1983)
Budo stiliai
Aikido (合気道 aikidō) – modernusis japonų kovos menas išrastas Morihėjaus Uešibos, šis kovos menas paremtas pačio išradėjo filosofija ir religiniais įsitikinimais. Morihėjus Uešiba norėjo sukurti tokį kovos meną, kuris apsaugotų kovotoją nuo priešininko, jo nesužeidžiant. Šis kovos menas, jį praktikuojant gerina sveikatą, mažina įtampą, bei stresą, gerina kvėpavimą.
Dziudo (柔道 jūdō) – „modernus kovos menas, kovinis bei olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje, 1882 m., Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Lyginant su kitais kovos menais, dziudo skiriamieji bruožai yra įvairūs oponento permetimai, parvertimai ant žemės bei laužimai, smaugimai.“ (Petkevičius, 2014.)
Džiodo (杖道 jōdō) – japonų kovos menas, kuris stipriai orientuotas į gynybą nuo japoniškų kardų. Pagrindinis džiodo elementas yra trumpa lazda vadinama džio (jō). Ši lazda dažniausiai būna nuo 90 centimetrų iki pusantro metro ilgio.
Iaido (居合道, Iaidō) – japonų fechtavimo menas. Pasižymintis reakcija ir greitumu. Pagrindinis iaido bruožas, greitai ištraukti kardą iš makšties ir suduoti staigią ataką, iškart po to įdedant kardą atgal. Svarbiausi šio kovos meno aspektai, apgalvoti greiti ir staigūs judesiai kardu.
Kendo (剣道,”kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinai (shinai) ir apsauginiai šarvai bōgu. Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse. (Kvietkauskaitė, 2015)
Kiudo (弓道 kyūdō) – reiškia „lanko kelias“ modernusis šaudymo iš lanko japonų kovos menas. Kilęs iš kiudžiucu, kuris reiškia „lanko technika“. Šiuolaikinis kiudo yra praktikuojamas kaip fizinis, moralinis ir dvasinis žmogaus vystimasis, bet ne kaip kovos metodas.
Šorinži kempo (少林寺拳法 shōrinji-kempō) – tai savigynos ir savęs tobulinimo kovos menas išrastas po antrojo pasaulinio karo. Dažnai vadinamas kaip šaolin kung fu (shaolin kung fu) modernizuota versija. Pasižymi staigiais smūgiais, blokais. Šorinži Kempo išradėju laikomas Došin So (Doshin So).
Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. (Smolenskas, 2016)
Apranga
Keikogi (稽古 着 keikogi) arba kitaip vadinama dogi (道 着 dōgi) tai drabužis skirtas kovos menams, dažniausiai budo, dėvimas treniruočių ar kovos metu. Viršutinė keikogi dalis vadinama uvagi (上着 uwagi) , o apatinė šitabaki (下履き shitabaki). Prie kaikurių keikogi derinami ir japoniški diržai obi (帯 obi). Keiko – reiškia „praktika“, o gi – „drabužiai.“ Šiuolaikinis keikogi atsirado vėlyvajame 19-tame amžiuje. Šią aprangą išrado dziudo kovos meno išradėjas Džiogoro Kano. Manoma, jog keikogi kilęs iš Japonijos gaisrininkų apsiaustų „hanten“.
Iki 1920 metų karate buvo praktikuojamas vilkint kasdieninius drabužius. Tačiau karate buvo laikomas brutualiu kovos menu, palyginus su tokiais kovos menais, kaip pavyzdžiui džiudžiucu, kuris yra kilęs iš samurajų kultūros. Tad karate išradėjas Gičinas Funakošis siekant sutapatinti karate su kitais kovos menais, priėmė vieningą kovos menų aprangos stilių, bei įsisavinio Džiogoro Kano aprangą. Laikui bėgant, karatė praktikantai pritaikė keikogi karatei.
Keigoki yra baltos spalvos, tačiau šiais laikais galima rasti ir kitų spalvų, pavyzdžiui dziudo keikogi gali būti ir kitų spalvų. Antonas Geesinkas dukart dziudo pasaulio čempionas 1986 m. pasiūlė mėlynos spalvos keikogi, tam, kad teisėjaujant kovoje būtų lengviau atskirti varžovus, tad dziudo vilkimi skirtingų spalvų keikogi, dažniausiai baltos ir mėlynos.
Tradiciniai kovos menų drabužiai taip pat gali būti vadinami kimono. Anglų kalba keikogi dažniausiai vadinama tiesiog „gi“. Tačiau paprastai tam, kad atskirtų skirtingas kovos menų aprangas, prie kovos meno pavadinimo pridedama „gi“, pavyzdžiui karate-gi, dziudo-gi, aikido-gi ir kiti. (Lowry, 2006)
Diržų sistemos
Kyu ir Dan (段, dan) – reitingavimo sistemos, naudojamos nustatyti žmogaus igūdžių lygį, atsiradusios dar ankstyvajame Edo periode. Šios reitingavimo sistemos taikomos tiek strateginiams žaidimams, pavyzdžiui šachmatams, arbatos ceremonijoms, ikebanai, tiek kovos menams. Kovos menams šios sistemos buvo pritaikytos 1883 metais, dziudo kovos meno išradėjo Džiogoro Kano. Kovos menuose žemesnių rangų galima pasiekti egzamino ar varžybų metu. Tačiau aukšti rangai paprastai pasiekiami per sunkų ir ilgametį darbą, indėlį į kovos menus. Reitingavimo sistemos paprastai skiriasi pagal mokyklą ir kovos meno stilių, netgi viename kovos mene gali būti įvairių variacijų. Į labiausiai paplitusią diržų sistemą įeina baltas, raudonas, geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas ir juodas diržas. Baltas žemiausias meistriškumo lygis, juodas – auksčiausias. Dan rangai šiek tiek skiriasi, pirmieji penki diržai yra juodi, kiti trys: šeštas, septintas, aštuntas diržai taip pat juodi, tačiau su papildomomis raudonomis ar juodomis juostomis. Likusieji du: devintas ir dešimtas yra raudoni. Tačiau, juodas diržas nebūtinai gali reikšti aukčiausią laipsnį, esti kovos menų kurių aprangoje juodi diržai nereiškia jokio rango, tiesiog tai tų kovos menų aprangos skiriamasis bruožas, pavyzdžiui: iaido, kendo, džiodo. Aukščiausi rangai dažniausiai priklauso kovos meno išradėjams, ir tik didelę patirtį turintys praktikantai gali gauti panašų rangą. Pavydzdžiui, tik 5 šiuo metu gyvenantys žmonės yra pasiekę 10 dan rangą dziudo. (Stevens, 2013)
Literatūros sąrašas
Andrijauskas, A., 2006. Komparatyvistinė Rytų ir Vakarų Estetika. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
Bijutsu, 1990. A Dictionary of Japanese Art Terms. Tokyo: Tokyo Bijutsu
Bowring, R., Kornicki, P., 1993. The Cambridge Encyclopedia of Japan. New York: Cambridge University Press
Buckley, R., 1985. Japan Today. New York: Cambridge University Press
Buckley, S., 2002. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. London: Routledge
Eisenstadt, S.N., 1996. Japanese Civilization. London: The University of Chicago
Hoare, S., 2009. A History of Judo. London: Yamagi Books.
Kondansha, 1983. Kodansha Ecyclopedia of Japan. Tokyo: Kondansha Ltd
Liu, M., 2013. Sorinji Kempo: More Than a Martial Art, [internete] rasta:
http://www.blackbeltmag.com/daily/martial-arts-philosophy/japanese-martial-arts/shorinji-kempo-more-than-a-martial-art/ žiūrėta: [2016 gruodžio 9]
Lowry, D., 2006. In the Dojo. Canada: Mariner
Lowry, D., 2010. The Essence of Budo. A Practitioner‘s Guide to Understanding the Japanese Martial Ways. Canada: Mariner
Nippon Budokan, 2009. Budo: The Martial Ways of Japan. Tokyo
O‘Brien, P.J., 2014. Iaido: The Art of Japanese Swordsmanship, [internete] rasta: http://www.way-of-the-samurai.com/Iaido.html žiūrėta: [2016 gruodžio 9].
Petkevičius, E., 2014. Dziudo. [internete] rasta:
https://azijoszinynas.vdu.lt//?s=dziudo&x=0&y=0 žiūrėta: [2016 gruodžio 5].
Rowel, R., 2014. Universal Martial Arts Philosophy, [internete] rasta:
http://www.budotheory.ca/index.php/articles/28-resources/resarticles/42-universal-martial-arts-philosophy žiūrėta: [2016 gruodžio 9].
Rothmar, T., 2015. Know the wa of the sword, know thyself: a kendo primer, [internete] rasta: http://www.japantimes.co.jp/community/2015/05/20/issues/know-way-sword-know-thyself-kendo-primer/#.WFsGCRuLTIU žiūrėta: [2016 gruodžio 1].
Smolenskas, A, A., 2016. Tradicinis Karate Do [internete]: rasta:
https://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/tradicinis-karate-do-2/ žiūrėta: [2016 gruodžio 5]
Swann, P., 1963. Art of China, Korea and Japan. London: Thames and Hudson
Stevens, J., 2013. The Way of Judo. Colorado: Shambhala Publication
