Japonijos kovos menai

Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai) pabaigoje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo XII a. iki pat 1600 m. kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpiu (江戸時代 Edo jidai) Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, jie tapo labiau orientuoti į savigyną (Buckley 2002).

Budo sąvokos atsiradimas

Budžiucu (武術 bujutsu) dar vadinamas bugei džiuhapanu (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais žinomas kaip budo (武道 budō) ar „kovos kelias“ – apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapanas (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo, špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų ir kitus kovos menus. Edo laikotarpiu, greta kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šių kovos menų: špagavimosi (kardų), ieties metimo, šaudymo iš lanko, jojimo arkliu, džiudžiucu (柔術 jūjutsu) kovos ir šaunamųjų ginklų kovos. Šie menai kartu su karinėmis strategijomis buvo vadinami 7 kovos menais. Jų buvo mokoma pagal bušido (武士道 bushido). Po Meidži revoliucijos 1868 m. Japonijos kovos menų turinys itin pasikeitė, kovos menai nebebuvo skirti naudoti karinėse kovose, jie taip pat nebebuvo išskirtinis karių pasiekimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, budžiucu terminas buvo pakeistas į budo, taip pažymint, kad kovos menų turi būti mokoma pagal dvasinius, o ne kovos principus. Atsiradus Kodokano (講道館, Kōdōkan) dziudo (柔道 jūdō) mokyklai, dziudo pakeitė džiudžiucu. Atitinkamai kendžiucu (剣術 kenjutsu) (kardo valdymo menas) ir gekeno (げっけん gekken) (kovojimas kardu) terminams buvo suteiktas bendrinis pavadinimas – kendo (剣道 kendō), reiškiantis „kardo kelias“ (Lowry 2010).

Budo – terminas, apibendrinantis moderniuosius japonų kovos menus. Be kita ko, budo yra filosofijos menas, ugdantis dvasinį ir fizinį kovos menų charakterį. Modernusis budo įgūdžių ugdymą grindžia fizine praktika, iškelia standartus, kurie naudojami įvertinti besivaržančiuosius rungtynėse; būtent todėl jį galima laikyti sportu. Tačiau budo pagrindas yra paremtas filosofija ir dvasiniais principais, tad japonai jame įžvelgia ne tik sportą, bet ir gilesnę prasmę.

Japonijos kovos menų charakteristika

Japonijos kovos menai pasižymi trimis ypatybėmis: pasipriešinti nužudant, pasipriešinti sužalojant ar pasipriešinti nenužudant ir nesužalojant. Pagrindinis kardo valdymo technikos principas yra „padalinti varžovą į dvi dalis vienu užsimojimu“, naudojant džiudžiucu, stengiamasi sulaikyti priešininką ir jį įveikti priverčiant kristi žemėn, kol pastarasis negalės atsistoti. Kitaip tariant, kardo valdymo menas ir džiudžiucu yra du išskirtiniai kovojimo būdai, apimantys tiek ginklų – iečių, durklų, įvairių lazdų – naudojimą, tiek beginkles technikas, pavyzdžiui, agresyvų smūgiavimą rankomis bei kojomis.

Esti atvejų, kai žudymas buvo neišvengiamas. Tačiau kovos menų meistrai, kurie įžvelgdavo gilesnę vadzos (技 waza)įgūdžių prasmę, kovos menuose atsisakė žudymo dėl dvasinio supratimo ir dvasinės disciplinos. Pavyzdžiui, Šinkagės (新陰流 shinkage-ryū) mokyklos, kuri įkurta dar XVI a., pagrindinis principas vadinasi „kova be kardo“, džiudžiucu Jošino (新道楊心流 Yōshin-ryū) mokyklos principas yra „nežudyti“, o aikido Daito (大東流 Daitō-ryū) mokykla mokinius moko pagal taisykles „neleisk smogti ir nesmok, neleisk spirti ir nespirk pats, neleisk žudyti ir nežudyk“. Garsieji ankstyvojo Edo periodo meistrai Ito Itosajus ir Mijamotas Musašis gyveno gailėdamiesi, kad jaunystėje sunkiai sužeidė ir nužudė savo oponentus. Tačiau yra meistrų, kurie garsūs ne vien tik gebėjimais, bet ir tuo, jog net karo metu sugebėdavo nežudyti. Vieni iš jų – Kacu Kaišu ir Jamaoka Tešu – buvo itin aktyvūs vėlyvojo Edo pilietinio karo metu, tačiau niekada nežudė.

Atrodytų, jog vengti žudymo kovos menuose yra neįprasta, tačiau tai ir yra esminis skirtumas tarp kovos menų ir tiesioginio smurto. Tam, kad kovos menai neprilygtų įprastam smurtui, jie turėjo turėti stipresnius įgūdžius. Pagrindinis kovos menų principas yra nugalėti smurtą pasitelkiant kovos menų orumą (Buckley 2002).

Dvasinis kovos menų treniravimas

Japonų kovos menai paremti ne tik meistrų mokymu ar technikomis, jie yra glaudžiai susiję su konfucianizmo, budizmo ar daoizmo filosofijomis. Gabūs ir talentingi meistrai ne tik geba gerai išmanyti vazos įgūdžius, bet ir gerai suprasti miči – dvasinį kelią. Kokoro yra širdis, kuri siekia dvasinio kelio, o bušinas – kovos širdis, kuri nepasiduoda smurtui ir provokacijoms. Kovos menai ir dvasiniai mokymai buvo neatsiejamas reiškinys. Studijuodamas kovos veiksmus, žmogus gebėdavo kontroliuoti savo mintis. Galiausiai tokios pamokos pasiekė lygmenį, kuriame kovos menų meistras ar mokinys privalėjo susikoncentruoti ir sutelkti dėmesį į visas kasdienines situacijas, nes kovotojas turėjo būti pasiruošęs mirti kovos lauke. Kovos lauke kokoro buvo svarbiau nei įgūdžiai. Širdis, kuri nejunta baimės susidūrus akis į akį su mirtimi, nustelbė įgūdžius.

Koizumis Nobutsumas, Šinkagės mokyklos įkūrėjas, kokoro pavadino „širdimi, kuri neišnyksta liepsnose ir neguli po akmeniu“. Mijamotas Musašis tai pavadino „akmenine širdimi“. Edo laikotarpio susitarimai dėl kardo valdymo meno susiduria su panašiomis koncepcijomis. Fudo Čišinas Mjoruku kalba apie „nepajudinamą širdį“ arba „širdį, kuri neklysta“. Tengu Geižiucu teigia, kad „kovojimas kardu yra įgūdis, naudojamas tik mirties akivaizdoje“. Neko No Mjožiucu manė, jog kovojant kardu svarbu ne pergalė, o gyvenimo ir mirties pabrėžimas pavojaus akivaizdoje. Visi šie posakiai reiškė širdies nepastovumą kovos įkarštyje.

Tokiose budistinėse interpretacijose kaip kokoro galima įžvelgti ir konfucianizmo idėjų. Džiudžiucu, Javaros menas, anot Oguri mokyklos mokymų: „Vienintelis priešistorinis galios elementas buvo suskirstytas į teigiamą ir neigiamą, dėl to atsirado penki natūralieji elementai. Kai tos dvi galios susiformuoja, jos gimdo miriadinius dalykus visatoje. Visko šaltinis yra vienas. Žmogus taip pat funkcionuoja, kai pateikiamas vienas elementas ir likę penki veikia dvejopai. Judant ar ne, vienas elementas visada su tavimi. Sakydami javara mes turime omenyje koncentraciją šio vieno harmonijos ir kontrolės elemento su stipriais ir kietais, kartu su silpnais ir minkštais“. Javarą atspindi kiniškas simbolis „wa“, kuris reiškia harmoniją ir taiką. Šie mokymai padarė įtaką dažnam žodžių „ki“ (dvasinė esencija) ir „javara“ (harmonija, taika, minkštumas­) vartojimui tolimesniame džiudžiucu.

Japonų kovos menai prasidėjo nuo vazos įgūdžių, reiškiančių „žudyti ir kovoti“ bei kokoro – širdies – paieškų, kuri yra aukščiau už pergalę ir pralaimėjimą. Laikui bėgant kovos menai susijungė su budistiniu požiūriu į gyvenimą ir mirtį bei konfucianistiniu požiūriu į natūralią harmoniją (Rowel 2014).

Kovos menų metodai

Ankstyvaisiais laikais kovos technikas kariai įvaldydavo kariaudami. Tada jie sukūrė sistemą, kad galėtų perduoti žinias – kata. Kata yra vienas svarbiausių aspektų norint gilinti savo žinias ir įgūdžius.
Kariaujančių valstybių periodu kovos laukas buvo kaip alternatyva įgytiems įgūdžiams pritaikyti. Tačiau Edo periodu klestėjo taika, todėl įgūdžių kovos lauke kariams demonstruoti nepavyko. Cudžigirio (netikėtas praeivio nukirsdinimas) ar cudžinagės (netikėti praeivio permetimai, smaugimai, laužimai) metodai buvo naudojami kaip praktika gatvėje. Esti atvejų, kai aukštesnę socialinę padėtį užimantys japonai galėdavo gauti leidimą taikyti šiuos metodus. Tačiau laikui bėgant tokie metodai buvo traktuojamai kaip netinkantys ir buvo uždrausti.

Netekę galimybės treniruotis karo lauke, praktikantai koncentruodavosi į formą (treniravimasis siekiant judesius atlikti kuo kruopščiau). Ilgainiui buvo per daug kreipta dėmesio į detales, dėl to treniruočių efektyvumas sumažėjo. Siekiant atgaivinti šias tradicijas, pradėti taikyti nauji treniruočių metodai.

Terminą vadza suvokti buvo sudėtinga, tai paskatino termino ir metodo randori atsiradimą. Taip pat Meidži periodu Kodokano mokykla ėmė praktikuoti nagevadzą ir katamevadzą.

Netgi išradus šiuos metodus, įgūdžių pritaikymas realioje kovoje vis tiek buvo laikomas pranašesniu. Be kita ko, kovos menų sulyginimas su žaidimu kėlė realią grėsmę sveikatai. Dėl to nuolatos buvo manoma, jog žmogus, norintis praktikuoti kovos menus, privalo suvokti galimas rizikas.

Kovos menų raidą lėmė sekretiniai ir sektariniai aspektai, tačiau negalima pamiršti išskirtinumų, vidinės svarbos, tikėjimo – vertybių, kurias retai pastebime šiandien. Po Antrojo pasaulinio karo požiūris į kovos menus pasikeitė: iš metodo ginti valstybę jie virto metodu gerinti sportinius pasiekimus, mažinti stresą, gerinti sveikatą ir skatinti harmoniją (Kondasha 1983).

Budo stiliai

Aikido (合気道 aikidō) – modernusis japonų kovos menas, jį išrado Morihėjus Uešiba. Šis kovos menas paremtas paties išradėjo filosofija ir religiniais įsitikinimais. Morihėjus Uešiba norėjo sukurti kovos meną, kuris apsaugotų kovotoją nuo priešininko ir jo nesužeistų. Praktikuojant šį meną gerėja sveikata, mažėja įtampa bei stresas, gerėja kvėpavimas.

Dziudo (柔道 jūdō) – „modernus kovos menas, kovinis bei olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje, 1882 m., Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Lyginant su kitais kovos menais, dziudo skiriamieji bruožai yra įvairūs oponento permetimai, parvertimai ant žemės bei laužimai, smaugimai“ (Petkevičius 2014).

Džiodo (杖道 jōdō) – japonų kovos menas, kuris stipriai orientuotas į gynybą nuo japoniškų kardų. Pagrindinis džiodo elementas yra trumpa lazda, vadinama džio (jō), jos ilgis dažniausiai būna nuo 90 centimetrų iki 1,5 metro.

Iaido (居合道, Iaidō) – japonų fechtavimosi menas, pasižymintis reakcija ir greitumu. Pagrindinis iaido bruožas – greitai ištraukti kardą iš makšties, suduoti staigią ataką ir iš karto įkišti kardą atgal. Svarbiausi šio kovos meno aspektai yra apgalvoti, greiti ir staigūs judesiai kardu.

Kendo (剣道, „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs Japonijoje. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinai (shinai) ir apsauginiai šarvai bōgu. Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse (Kvietkauskaitė 2015).

Kiudo (弓道 kyūdō, „lanko kelias“) – modernus šaudymo iš lanko japonų kovos menas. Kilęs iš kiudžiucu („lanko technika“), šiuolaikinis kiudo yra praktikuojamas kaip fizinis, moralinis ir dvasinis žmogaus vystymasis, bet ne kaip kovos metodas.

Šorinži kempo (少林寺拳法 shōrinji-kempō) – tai savigynos ir savęs tobulinimo kovos menas, išrastas po Antrojo pasaulinio karo. Dažnai vadinamas šaolin kung fu (shaolin kung fu) modernizuota versija. Pasižymi staigiais smūgiais, blokais. Šorinži kempo išradėju laikomas Došinas So (Doshin So).

Tradicinis karatė-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869–1957 m.). Išverstas iš japonų kalbos terminas karatė reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“ (Smolenskas 2016).

Apranga

Keikogi (稽古 着 keikogi), arba dogi (道 着 dōgi), – drabužis, skirtas kovos menams (dažniausiai budo), dėvimas treniruočių ar kovos metu. Viršutinė keikogi dalis vadinama uvagi (上着 uwagi), o apatinė – šitabaki (下履き shitabaki). Prie kai kurių keikogi derinami ir japoniški diržai obiai (帯 obi). Keiko reiškia „praktika“, o gi – „drabužiai“. Šiuolaikinis keikogi atsirado vėlyvajame XIX amžiuje. Šią aprangą išrado dziudo kovos meno išradėjas Džiogoro Kano. Manoma, jog keikogi kilęs iš Japonijos gaisrininkų apsiaustų „hanten“.

Iki 1920 m. karatė buvo praktikuojama vilkint kasdienius drabužius. Tačiau karatė buvo laikoma brutaliu kovos menu, palyginti su tokiais kovos menais, kaip, pavyzdžiui, džiudžiucu, kuris yra kilęs iš samurajų kultūros. Karatė išradėjas Gičinas Funakošis, siekdamas sutapatinti karatė su kitais kovos menais, priėmė bendrą kovos menų aprangos stilių ir įsisavino Džiogoro Kano aprangą. Laikui bėgant karatė praktikantai pritaikė keikogi karatė.

Keigoki yra baltos spalvos, tačiau šiais laikais dziudo keikogi gali būti ir kitų spalvų. Antonas Geesinkas, dukartinis dziudo pasaulio čempionas, 1986 m. pasiūlė mėlynos spalvos keikogi, kad teisėjams kovoje būtų lengviau atskirti varžovus. Nuo tada dziudo vilkimi skirtingų spalvų keikogi – dažniausiai baltos ir mėlynos.

Tradiciniai kovos menų drabužiai taip pat gali būti vadinami kimono. Anglų kalba keikogi dažniausiai vadinama tiesiog „gi“. Norint atskirti skirtingas kovos menų aprangas, prie kovos meno pavadinimo pridedama „gi“, pavyzdžiui, karatė-gi, dziudo-gi, aikido-gi ir kt. (Lowry 2006).

Diržų sistemos

Kyu ir Danas (段, dan) – reitingavimo sistemos, naudojamos nustatyti žmogaus įgūdžių lygį, atsiradusios dar ankstyvajame Edo periode. Šios reitingavimo sistemos taikomos tiek strateginiams žaidimams, pavyzdžiui, šachmatams, arbatos ceremonijoms, ikebanai, tiek kovos menams. Šią sistemą kovos menams 1883 m. pritaikė dziudo kovos meno išradėjas Džiogoras Kanas. Kovos menuose žemesni rangai pasiekiami egzamino ar varžybų metu, o aukšti rangai – per sunkų ir ilgametį darbą, indėlį į kovos menus. Reitingavimo sistemos paprastai skiriasi pagal mokyklą ir kovos meno stilių, netgi viename kovos mene gali būti įvairių variacijų. Į labiausiai paplitusią diržų sistemą įeina baltas, raudonas, geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas ir juodas diržas. Baltas diržas yra žemiausias meistriškumo lygis, juodas – aukščiausias. Dano rangai šiek tiek skiriasi: pirmieji penki diržai yra juodi, o šeštas, septintas, aštuntas – juodi su papildomomis raudonomis ar juodomis juostomis. Likę du – devintas ir dešimtas – raudoni. Juodas diržas nebūtinai gali reikšti aukščiausią laipsnį, esti kovos menų, kurių aprangoje juodi diržai nereiškia jokio rango – tai tų kovos menų aprangos skiriamasis bruožas, pavyzdžiui, iaido, kendo, džiodo. Aukščiausi rangai dažniausiai priklauso kovos meno išradėjams, tik didelę patirtį turintys praktikantai gali gauti panašų rangą. Tik penki šiuo metu gyvenantys žmonės yra pasiekę 10 dano rangą dziudo (Stevens 2013).

Literatūros sąrašas

Andrijauskas, A., 2006. Komparatyvistinė Rytų ir Vakarų Estetika. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

Bijutsu, 1990. A Dictionary of Japanese Art Terms. Tokyo: Tokyo Bijutsu

Bowring, R., Kornicki, P., 1993. The Cambridge Encyclopedia of Japan. New York: Cambridge University Press

Buckley, R., 1985. Japan Today. New York: Cambridge University Press

Buckley, S., 2002. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. London: Routledge

Eisenstadt, S.N., 1996. Japanese Civilization. London: The University of Chicago

Hoare, S., 2009. A History of Judo. London: Yamagi Books.

Kondansha, 1983. Kodansha Ecyclopedia of Japan. Tokyo: Kondansha Ltd

Liu, M., 2013. Sorinji Kempo: More Than a Martial Art, [internete] rasta:

http://www.blackbeltmag.com/daily/martial-arts-philosophy/japanese-martial-arts/shorinji-kempo-more-than-a-martial-art/ žiūrėta: [2016 gruodžio 9]

Lowry, D., 2006. In the Dojo. Canada: Mariner

Lowry, D., 2010. The Essence of Budo. A Practitioner‘s Guide to Understanding the Japanese Martial Ways. Canada: Mariner

Nippon Budokan, 2009. Budo: The Martial Ways of Japan. Tokyo

O‘Brien, P.J., 2014. Iaido: The Art of Japanese Swordsmanship, [internete] rasta: http://www.way-of-the-samurai.com/Iaido.html žiūrėta: [2016 gruodžio 9].

Petkevičius, E., 2014. Dziudo. [internete] rasta:

https://azijoszinynas.vdu.lt//?s=dziudo&x=0&y=0 žiūrėta: [2016 gruodžio 5].

Rowel, R., 2014. Universal Martial Arts Philosophy, [internete] rasta:

http://www.budotheory.ca/index.php/articles/28-resources/resarticles/42-universal-martial-arts-philosophy žiūrėta: [2016 gruodžio 9].

Rothmar, T., 2015. Know the wa of the sword, know thyself: a kendo primer, [internete] rasta: http://www.japantimes.co.jp/community/2015/05/20/issues/know-way-sword-know-thyself-kendo-primer/#.WFsGCRuLTIU žiūrėta: [2016 gruodžio 1].

Smolenskas, A, A., 2016. Tradicinis Karate Do [internete]: rasta:

https://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/tradicinis-karate-do-2/  žiūrėta: [2016 gruodžio 5]

Swann, P., 1963. Art of China, Korea and Japan. London: Thames and Hudson

Stevens, J., 2013. The Way of Judo. Colorado: Shambhala Publication

Redagavo Miglė Marija Mažeikaitė