Kinų kalendorius
Kinų kalendorius – Kinijoje ir daugelyje Azijos šalių naudojamas saulės-mėnulio (lunisoliarinis) kalendorius. Kinų kalendoriumi vadinamas todėl, kad jį apie 500 m. pr. m. e. ištobulino kinai. Pagal kinų kalendorių, 2014 m. sausio 30 d. prasidėjo 47011-ieji kinų eros metai, vadinami medinio (žaliojo) arklio (绿 午, luwu) metais. Istorija Kinų kultūros istorija pradėta rašyti daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. Tuo metu atsirado ir pati seniausia Žemėje iki šių dienų išlikusi I-Čingo knyga. Pagal šią filosofinę knygą dauguma kinų formuoja savo gyvenimą ir ieško patarimo, spręsdami kasdienes problemas (Bogun 1999, p. 166). Kinijoje gyvenusių įvairių tautų gyvenimus tūkstantmečiais veikė filosofinės-religinės sistemos: konfucianizmas, taoizmas ir budizmas, taigi astrologija, gamtos religijos ir I-Čingas vienas kitam turėjo įvairios įtakos. Kiekviena dinastija tarsi nustatydavo savą kalendorių, o jeigu jį pradėdavo taikyti kaimyninė valstybė, imperatoriaus rūmai tai priimdavo kaip nuolankumo ženklą. Daug šimtmečių sistema buvo tobulinama ir per...
Daugiau
Šintoizmas
Šintoizmas (Shinto) – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (神, „dievas, dievai“). Itin svarbios šventyklos ir įvairūs ritualai, kurie leidžia žmonėms bendrauti su kami. Šintoizmas nėra pasaulio aiškinimo būdas. Japonų religiniai įsitikinimai siekia priešistorinius laikus (BBC, 2011). Japonai apie tokias religijas, kaip indų budizmas, kinų konfucionizmas ir taoizmas, vėliau krikščionybę, sužinojo tik iš užsienio šalių. Visos šios užsienio religijų tradicijos neatpažįstamai pasikeitė dėl sąveikavimo su vietiniu šinto (神道 shintō, pažodžiui – „Dievų kelias“) tikėjimu ir šintoizmo religijos papročiais (Karan 2005, p. 70). Patį šintoizmą gana sunku paaiškinti netgi daugeliui japonų. Iš dalies dėl to, kad pagrindinės religijos vertybės ir elgesio principai buvo susieti su japoniška kultūra kaip dalis tradicijos. Japonai retai atsigręžia į šintoizmą kaip į religiją, kurioje jie sąmoningai dalyvauja. Šintoizmas nėra nuo gimimo įsisavintos tikėjimo taisyklės ar nustatytos religinės pažiūros (Kasulis 2004, p. 1). Religijų susimaišymas Japonijoje egzistuoja...
Daugiau
Hanokas
Hanokas (한옥, hanok) – tai tradicinis korėjietiškas namas. Šis terminas vartojamas norint atskirti korėjietiško tipo namus nuo vakarietiškų ir japoniškų pastatų, kurių Korėjoje pradėjo atsirasti XX a. (The academy of Korean Studies, 2009, p. 168). Raida Nuo pat neolito laikų žemdirbystės plitimas leido žmonėms įsikurti ir gyventi rąstiniuose arba moliniuose namuose. Dažniausiai namų grindis tvirtindavo purvu: į iškastą žemę pridėdavo medžio anglių. Tokie namai būdavo 50–70 cm įkasti į žemę. Nuo bronzos amžiaus jie nebebuvo taip giliai kasami į žemę, o Trijų karalysčių laikotarpiu (313–668 m.) korėjiečiai pradėjo gyventi hanokuose. Dėl socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos namai išsivystė iš paprastų pastogių, kurios būdavo skirtos tik būtiniausiems poreikiams tenkinti (valgymui ir miegojimui), iki sudėtingų ir įvairialypių konstrukcijų, kuriose atsirado vietos galvijams, grūdų saugykloms, pagrindiniam pastatui ir kitiems priestatams (An encyclopaedia of Korean Culture 2004, p. 413). Statant tokį namą, pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti...
Daugiau
Sumijė
Terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Kinų kalboje ši technika vadinama šuimohua (水墨畫), korėjietiškai – sumukhwa (수묵화), o vietnamietiškai – tranh thuỷ mặc (幀水墨). Istorija Iš VIII a. tapybos darbų, esančių Šoso-in imperatoriškojoje meno saugykloje, galima spręsti, kad jau Naros periodo menininkai buvo susipažinę su kiniškosios tapybos pagrindais ir kaligrafiškai ekspresyviomis linijomis, kurios itin atsispindėjo Tangų dinastijos meistro Wu Dao (吴道子 Wu Taotzu) darbuose. Nepaisant to, kad tapybos tušu apraiškų randama net VIII–XIII a. išlikusiuose šaltiniuose, didžiausias susidomėjimas sumijė priskiriamas vėlyvajam Kamakuros (1185–1333 m.) ir ankstyvajam Muromačio (1333–1568 m.) periodams (McDonald, 1984, p....
Daugiau
Seksualinės mažumos Japonijoje
Seksualinė mažuma – grupė asmenų, kurių lytinės pažiūros, tapatybė bei praktikos skiriasi nuo aplinkinių daugumos. Yra išskiriamos 3 seksualinės mažumos: homoseksualai (gėjai, lesbietės), biseksualai, transseksualai. Homoseksualizmas – lytinis potraukis prie tos pačios lyties žmogaus, homoseksualistas – žmogus, kuris praktikuoja homoseksualius santykius (Keinys S., 2012, p. 200). Istorija Tokugavos laikotarpiu (1603–1867 m.) vyrų biseksualumas buvo laikomas normaliu dalyku, tačiau tik ne moterims. Vyrų homoerotizmui buvo skiriama daugiausia dėmesio. Homoerotizmas ir tos pačios lyties seksualūs santykiai egzistavo net ir tarp samurajų (Tokugavos laikotarpiu) – tai garsiai ir skandalingai pavaizdavo režisierius Nagisa Ošina savo 1999 m. filme „Gohatto“ (liet. „Tabu“), kuris tapo kultine klasika tarp šiuolaikinių japonų vyrų, propaguojančių tos pačios lyties santykius. Išskyrus trumpą laikotarpį ankstyvajame Meidži, Japonijos teisinė sistema niekada nelaikė nusikaltimu tos pačios lyties seksualinės partnerystės (Buckley, 2002–2009, p. 165). Japonų požiūris į seksualines mažumas Dabar Japonijos populiariojoje kultūroje...
Daugiau
