Karaokė
Karaokė – dainavimo būdas, kuris išpopuliarėjo Japonijoje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dainos yra įrašomos su pilnu akompanimentu, bet be vokalo partijos, ją vėliau sukuria dainuojantys (Keneddy, Bourne 1996). Žodis karaokė yra kilęs iš japonų kalbos kara (空) – tuščias ir ōkesutora (オーケストラ) – orkestras. Tai globalus fenomenas, kuris sėkmingai išpopuliarėjo Pietryčių Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriose Europos dalyse (Kelly 2001, p. 76). Muzikos žanrai, kuriuos galima dainuoti karaokėje: enka, popmuzika, šokių muzika, rokas, sunkusis metalas, klasikinė, euroamerikietiškoji popmuzika ir rokas, kiniška bei korėjietiška popmuzika (Buckley, 2009, p. 246). Istorija Prieš išsivystant karaokei, buvo įvairių šio reiškinio pirmtakų: Profesionalūs dainininkai koncertinių turų metu ar televizijoje dainavo kartu su iš anksto įrašytu instrumentiniu garso takeliu – fonograma. Muzikos aparatai (jukebox), kuriuose įrašyti populiarūs garso takeliai be vokalo ir turintys funkciją prijungti mikrofoną. Pianinas su iš anksto įrašytais kūriniais, kurių funkcija yra akompanuoti dainuojančiam žmogui...
Daugiau
Mijamotas Musašis
Mijamotas Musašis (宮本武蔵, Miyamoto Musashi, 1584 m. birželio 13 d. – 1645 m.), dar žinomas kaip Šinmenas Takezo ir Mijamotas Bennosukė, buvo garsus japonų samurajus ir klajoklis be mokytojo. Jis pirmasis įvaldė dviejų kardų techniką – Niten Iči-ryū (二天一流, niten ichi ryū) ir ją aprašė savo knygoje „Penkių žiedų knyga“ (五輪の書, Gorin no Sho). Šioje knygoje aprašė ne tik techniką, bet ir kovos strategijas bei savo filosofiją. Kilmė Mijamotas Musašis gimė 1584 m. Mijamoto kaimelyje (dabartiniame Mimasakos (美作市) mieste). Tai buvo nedidelė gyvenvietė Mimasakos provincijoje. Netoli miestelio esantis Kamos šlaitas vedė į vieškelį, jungiantį kelius į Harimą ir Mimasaką. Šis vieškelis buvo seniai naudojamas – iš pradžių gyvūnų, vėliau medžiotojų ir pirklių, o Edo laikotarpiu (江戸時代, Edo jidai, 1603–1868 m.) feodalų, keliaujančių į Edo (dabartinį Tokijo) miestą (Willson, 2004, p. 27). Taip pat tai buvo vienintelis kelias, vedantis iš Mijamoto kaimo. Musašio vardas Mijamotas kilo...
Daugiau
Kinų kalendorius
Kinų kalendorius – Kinijoje ir daugelyje Azijos šalių naudojamas saulės-mėnulio (lunisoliarinis) kalendorius. Kinų kalendoriumi vadinamas todėl, kad jį apie 500 m. pr. m. e. ištobulino kinai. Pagal kinų kalendorių, 2014 m. sausio 30 d. prasidėjo 47011-ieji kinų eros metai, vadinami medinio (žaliojo) arklio (绿 午, luwu) metais. Istorija Kinų kultūros istorija pradėta rašyti daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. Tuo metu atsirado ir pati seniausia Žemėje iki šių dienų išlikusi I-Čingo knyga. Pagal šią filosofinę knygą dauguma kinų formuoja savo gyvenimą ir ieško patarimo, spręsdami kasdienes problemas (Bogun 1999, p. 166). Kinijoje gyvenusių įvairių tautų gyvenimus tūkstantmečiais veikė filosofinės-religinės sistemos: konfucianizmas, taoizmas ir budizmas, taigi astrologija, gamtos religijos ir I-Čingas vienas kitam turėjo įvairios įtakos. Kiekviena dinastija tarsi nustatydavo savą kalendorių, o jeigu jį pradėdavo taikyti kaimyninė valstybė, imperatoriaus rūmai tai priimdavo kaip nuolankumo ženklą. Daug šimtmečių sistema buvo tobulinama ir per...
Daugiau
Šintoizmas
Šintoizmas (Shinto) – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (神, „dievas, dievai“). Itin svarbios šventyklos ir įvairūs ritualai, kurie leidžia žmonėms bendrauti su kami. Šintoizmas nėra pasaulio aiškinimo būdas. Japonų religiniai įsitikinimai siekia priešistorinius laikus (BBC, 2011). Japonai apie tokias religijas, kaip indų budizmas, kinų konfucionizmas ir taoizmas, vėliau krikščionybę, sužinojo tik iš užsienio šalių. Visos šios užsienio religijų tradicijos neatpažįstamai pasikeitė dėl sąveikavimo su vietiniu šinto (神道 shintō, pažodžiui – „Dievų kelias“) tikėjimu ir šintoizmo religijos papročiais (Karan 2005, p. 70). Patį šintoizmą gana sunku paaiškinti netgi daugeliui japonų. Iš dalies dėl to, kad pagrindinės religijos vertybės ir elgesio principai buvo susieti su japoniška kultūra kaip dalis tradicijos. Japonai retai atsigręžia į šintoizmą kaip į religiją, kurioje jie sąmoningai dalyvauja. Šintoizmas nėra nuo gimimo įsisavintos tikėjimo taisyklės ar nustatytos religinės pažiūros (Kasulis 2004, p. 1). Religijų susimaišymas Japonijoje egzistuoja...
Daugiau
Hanokas
Hanokas (한옥, hanok) – tai tradicinis korėjietiškas namas. Šis terminas vartojamas norint atskirti korėjietiško tipo namus nuo vakarietiškų ir japoniškų pastatų, kurių Korėjoje pradėjo atsirasti XX a. (The academy of Korean Studies, 2009, p. 168). Raida Nuo pat neolito laikų žemdirbystės plitimas leido žmonėms įsikurti ir gyventi rąstiniuose arba moliniuose namuose. Dažniausiai namų grindis tvirtindavo purvu: į iškastą žemę pridėdavo medžio anglių. Tokie namai būdavo 50–70 cm įkasti į žemę. Nuo bronzos amžiaus jie nebebuvo taip giliai kasami į žemę, o Trijų karalysčių laikotarpiu (313–668 m.) korėjiečiai pradėjo gyventi hanokuose. Dėl socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos namai išsivystė iš paprastų pastogių, kurios būdavo skirtos tik būtiniausiems poreikiams tenkinti (valgymui ir miegojimui), iki sudėtingų ir įvairialypių konstrukcijų, kuriose atsirado vietos galvijams, grūdų saugykloms, pagrindiniam pastatui ir kitiems priestatams (An encyclopaedia of Korean Culture 2004, p. 413). Statant tokį namą, pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti...
Daugiau
