Niko šventyklos
Niko šventyklos (jap. 日光神社, Nikkōjinja) – tai religinės paskirties statiniai, 1999 m. įtraukti į UNESCO organizacijos pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 1999). Niko yra japonams šventa vieta, žinoma dėl savo architektūrinių ir dekoratyvinių šedevrų. Šventyklos buvo pastatytos Tokugava Šiogūnų (jap. 徳川将軍, Tokugawa shōgun) valdymo laikotarpiu, kuris tęsėsi daugiau kaip 250 metų iki Meidži restauracijos laikotarpio pradžios XIX a. antroje pusėje. Iš viso Niko mieste yra trys šventyklos: Futarasano šventykla (jap. 二荒山神社, Futarasan Jinja), Tošiogu šventykla (jap. 東照宮, Tōshōgū), Rinodži šventykla (jap.輪王寺, Rinnōji) (Japan-guide.com). Futarasano šventykla Futarasano šventykla yra centrinėje Niko miesto dalyje. Ši šventykla buvo įkurta 782 m., o jos įkūrėju yra laikomas budistų vienuolis Šiodo Šionenas (jap. 勝道上人, Shōdō Shōnin). Futarasano šventykla dedikuota trims kalnų dievybėms: Nantai kalno (jap. 男体山, Nantai-san), Nioho kalno (jap. 女峰山, Nyohōsan) ir Taro kalno (jap. 太郎山, Tarōyama). Futarasanas – dar vienas Nantai kalno pavadinimas. Futarasano šventykla išlaiko senovės šintoizmo (jap. 神道, Shintō, liet. „dvasių...
Daugiau
Vedybos Pietų Korėjoje
Vestuvių tradicijos Pietų Korėjoje turi gilias istorines šaknis. Pasak Suh Cheong-Soo (2004) sudarytos enciklopedijos ,,An encyclopedia of Korean culture“, ceremonijos, kurių metu šeimyninei sąjungai būdavo sujungiami du žmonės, vadintos Honljė (kor. 혼례). Jos Korėjoje vykdavo jau senovėje, tačiau pati vedybų ceremonija buvo susisteminta ir formalizuota Gorjo (kor. 고려) dinastijos valdymo (918–1392 m.) pabaigoje. Vestuvės tapo įtvirtintos teisiniu pagrindu Čioson (kor. 조선) dinastijos valdymo laikotarpiu (1392–1897 m.). Per daugelį metų Korėjoje susiformavo unikalios vedybų tradicijos ir papročiai, kurios pasauliniame kultūriniame kontekste pavertė santuokos ceremoniją Korėjoje išskirtine švente. Tradicinės korėjietiškos vedybos Vedybų ceremonija Tradicinės korėjietiškos vedybos susideda iš trijų dalių: uihon (kor. 의혼), derjė (kor. 대례), hurjė (kor. 후례). Pirmoji dalis uihon prasideda dar prieš vedybų dieną. Šio proceso metu tarp būsimų sutuoktinių šeimų vyksta bendravimas laiškais, aptariant vestuvių ceremonijos detales. Kitas etapas derjė vyksta vedybų dieną ir apima visą oficialią vestuvių ceremonijos...
Daugiau
Heiano laikotarpio kultūra
Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas...
Daugiau
Cao Cao
Hanų dinastijos valdymo pabaigoje, istorijos vingiuose iškilo daug žymių žmonių, kurių vardus minime iki šiol. Vienas iš jų buvo Cao Cao (kin. 曹操, Cao Cao) (155-220 m.). Jis geriausiai žinomas kaip karvedys, vadovavęs teritorijai, kuri vėliau tapo Vei (kin. 魏, Wei) valstybe. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip negailestingas tironas, tačiau tuo pačiu metu buvo aukštinamas kaip nuostabus valdytojas ir genialus karo strategas. Cao Cao tėvas Cao Songas (kin. 曹嵩, Cao Song) ėjo aukštas pareigas įvairiose vietose, bet geriausiai žinoma, kad 187 metais Cao Songas sumokėjo šimtus milijonų, kad taptų didžiuoju vadu, tuo metu tai buvo aukščiausios pareigos visuomenėje. Cao Songas buvo įvaikintas Cao Tengo (kin. 曹騰, Cao Teng), eunucho, tarnavusio pačiam imperatoriui. Yra manoma, kad Cao Songas buvo įvaikintas iš Siahou (Xiahou) giminės, kuri tuo metu buvo viena įtakingiausių giminių ir tai paaiškintu glaudžius Cao Cao ryšius su šia gimine. Cao Cao turėjo gausų palikuonių skaičių,...
Daugiau
Idzumo maldykla
Idzumo maldykla (jap. 出雲大社, Izumo-taisha) yra viena iš lankomiausių ir svarbiausių Japonijos šintoistų maldyklų. Šventvietė yra Idzumo mieste (jap. 出雲, Izumo) Šimanės (jap. 島根, Shimane) pusiasalio vakarinėje dalyje. Nors tikslūs maldyklos įsteigimo metai nėra žinomi, tačiau dažnai teigiama, jog tai yra pati seniausia iki mūsų dienų išlikusi šintoistų šventvietė. Tikima, jog maldykloje egzistuoja mistinė energija, kuri gali išgydyti ten apsilankiusius žmones, suteikti jiems jėgų bei sėkmės (Japan Guide, 2018). Istorija Nihon Šioki (jap. 日本書紀, Nihon Shoki, liet. „seniausios Japonijos kronikos“) bei Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki, liet. „Japonijos seniausias istorinis šaltinis“) yra teigiama, jog Idzumo maldyklą pastatė saulės ir visatos deivė Amaterasu (jap. 天照, Amaterasu, liet. „apšviečianti dangų“). Jos atsiradimas buvo sandorio tarp Okuninušio (jap. 大国主, Ōkuninushi, liet. „Didysis šalies valdovas“) ir Amaterasu rezultatas: Okuninušis atidavė savo valdas Amaterasu anūkui, o ši atsidėkodama Okuninušiui padovanojo Idzumo šventyklą (Zhong, 2016). Nuo XII a....
Daugiau
